Iš pirmo žvilgsnio Indijos kinas (populiariai vadinamas Bolivudu) – tai jausmingos melodraminės meilės istorijos, trunkančios apie tris valandas, kurių pusę užima dainos ir šokiai; stereotipiniai, lengvai nuspėjami personažai; pernelyg akivaizdi, dirbtinė vaidyba. Ar iš tiesų visi indiški filmai yra vienodi? Ar egzistuoja Indijoje kino žanrai ir ar indai kuria siaubo filmus? Galima numanyti, kad klausiančiojo veide atsiras nuostaba išgirdus atsakymą „taip“, tačiau Indijoje kuriami siaubo filmai – galbūt kitokie nei jų atitikmenys Vakaruose, bet ne ką mažiau įdomūs kaip tyrimo objektai.
Indijos kino retrospektyva. Daugiausia pasaulyje vaidybinių filmų pagaminanti kino industrija yra nepaprastai daugialypė ir skirtinga (ypač dinamiška pastarąjį dešimtmetį). Tiesa yra ir tai, kad komercinis Indijos kinas per šimtą savo gyvavimo metų iškristalizavo specifinį estetinį ir naratyvinį formatą, kuris Vakarų žiūrovui, pripratusiam prie žanrinio kino, gali pasirodyti keistas, paviršutiniškas ir monotoniškas.
Žanrai susiformavo jau pačioje Indijos kino pradžioje. Galima teigti, kad Indijos kinas prasidėjo nuo mitologinio žanro, kadangi pirmasis ilgo metražo filmas Indijoje „Valdovas Hariščandra“ („Raja Harischandra“), kurį režisavo Dadasahebas Phalke 1913 m., buvo būtent mitologinis, paremtas epinės poemos „Mahabharata“ siužetu. D. Phalke kino menu susižavėjo pažiūrėjęs prancūzų filmą apie Kristaus gyvenimą – tai paskatino režisierių ne tik mokytis Vakarų kino technikos, bet ir sukurti indiškąjį religinį / mitologinį atsaką – filmą, kuris turėjo įtakos tautinės savivokos ir nacionalistiniams projektams XX a. pradžioje. Toliau skaityti pdf.
Deimantas Valančiūnas, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto ir Orientalistikos centro lektorius
Šaltinis: Žurnalas „Spectrum“ 1(22) 20150428, p. 34-37, Vilniaus universitetas. ISSN 1822-0347.