Psichologijos dokt. E. Mažulytei „3 min. disertacijos“ konkurse – aukštas Koimbros universitetų grupės įvertinimas

Egle Mažulytė E. Kurausko nuotraukaKonkurso „Trijų minučių disertacija“, vykusio Vilniaus universitete (VU), pirmosios vietos laimėtojos Eglės Mažulytės pristatymas Koimbros universitetų grupės atrankoje tarp dvidešimt dalyvių įvertintas aukšta penktąja vieta.

E. Mažulytė –VU Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros doktorantė. Baigusi psichologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, psichologijos magistratūros studijas tęsė Glazgo universiteteŠkotijoje. Grįžusi į Lietuvą, E. Mažulytė toliau gilino žinias klinikinės psichologijos magistrantūros studijose Vilniaus universitete. Doktorantūros studijas Eglė vadina natūralia savo mokslinio kelio tąsa – ją visada viliojo ir žavėjo moksliniai tyrimai. Viltingai žvelgdama į ateitį būsima jaunoji mokslininkė stiprybės semiasi iš savo šeimos istorijos ir gerai žino sėkmės paslaptį – sėkmė be darbo neateina.

Jūsų sėkmė prasidėjo, kai sudalyvavote VU vykusiame disertacijų pristatymo konkurse. Kas Jus paskatino dalyvauti šiame konkurse?

Žiūrint ką vadinate sėkme. Taip, dažnai ir man pačiai norisi pasakyti, kad pasisekė. Bet tai būtų tik pusė tiesos. Kita pusė – tai didelis darbas, kurį tenka nudirbti tam, kad ta sėkmė galėtų aplankyti. Taip ir su „Trijų minučių disertacijos“ konkursu – reikėjo nemažo pasirengimo. Tam, kad tris minutes užlipusi ant scenos galėčiau įtaigiai papasakoti apie savo disertaciją, turėjau kelias dienas galvoje brandinti tekstą, tuomet jį užrašyti, koreguoti, redaguoti. Na, o konkurso išvakarėse namuose, užsidariusi kambaryje, savo kalbą garsiai repetavau dešimtis kartų, žiūrėdama į chronometrą.

Konkurse dalyvauti visų pirma mane paskatino artimi kolegos doktorantai– drauge svarstėme, kas norėtume ir galėtume priimti tokį iššūkį, vieni kitus skatinome. Neslėpsiu, vienas iš svarių argumentų buvo VU įsteigti piniginiai prizai – finansinė galimybė išvykti į mokslinį renginį, konferenciją. Jaunųjų mokslininkų gyvenime finansavimo klausimas yra opus, esame įpratę nuolat teikti paraiškas mokslinių išvykų finansavimui. O čia buvo galimybė pateikti daug įdomesnę „paraišką“. Ir išties, labai džiaugiuosi, kad laimėjusi pirmą vietą turėsiu galimybę išvykti į trokštamą konferenciją. Šiuo metu esu pateikusi pranešimo santrauką į Tarptautinės trauminio streso tyrimų draugijos (ISTSS) konferenciją, vyksiančią Čikagoje, JAV. Jei organizatoriai mano pranešimą priims, planuoju pristatyti savo disertacijos rezultatus šioje konferencijoje rudenį.

Kas buvo sunkiausia rengiantis pristatymui? Ar galėjote numanyti, kur bus sunkiausia? Kokie Jūsų įspūdžiai iš konkurso VU?

Sunkiausia rengiantis buvo nuspręsti, ką konkrečiai per tas tris minutes pasakyti. Disertacijos tyrimas apima daugelį dalykų, tačiau per tris minutes visko nepapasakosi, reikėjo atrinkti tik pačius svarbiausius dalykus, taip pat atrasti būdą, kaip tai papasakoti plačiajai auditorijai – ne specialistams.Be to, nežinojau, kaip pavyks susitvarkyti su jauduliu scenoje.

VU vykusio konkurso įspūdžiai patys geriausi. Išties labai džiugu,kadorganizatoriai puikiai pasirūpino technine konkurso puse. Norėtųsi, kad kitąmet jame dalyvautų dar daugiau doktorantų, o ir atvyktų jų pasiklausyti daugiau universiteto bendruomenės narių ar tiesiog mokslu besidominčių žmonių. Tai puiki proga susipažinti su VU atliekamais jaunųjų mokslininkų tyrimais pačiose įvairiausiose srityse. Man pačiai buvo labai įdomu išgirsti, kokius tyrimus atlieka ir į kokius visuomenei aktualius klausimus bando atsakyti doktorantai iš kitų fakultetų.

Ar tikėjotės tokios sėkmės ir europiniame konkurse?

Kai apsisprendžiau dalyvauti konkurse, visai negalvojau apie antrąjį etapą – europinį konkursą. Tiesiog norėjosi kuo geriau pasirodyti tarp kitų VU doktorantų. Laimėjusi pirmąją vietą VU, labai džiaugiausi ir neturėjau jokių lūkesčių dėl europinio konkurso rezultatų, buvo paprasčiausiai smalsu, kaip mano kalba atrodys tarp kitų Europos universitetų doktorantų. Vėliau, kai atkeliavo rezultatai ir turėjau galimybę peržiūrėti visų konkurso dalyvių vaizdo įrašus, supratau, kokia stipri konkurencija buvo – juk kiekvienas iš 20 universitetų atrinko savo geriausių doktorantų pristatymus. Didžiuojuosi užimta penktąja vieta ir džiaugiuosi sulaukusi tokio palaikymo iš komisijos narių.

Trumpai pristatykite savo rengiamą disertaciją. Kodėl pasirinkote tokią temą? Ar jau galite pateikti bent preliminarias tyrimo išvadas trumpai?

Dabar tai jau moku padaryti per tris minutes! Savo disertacijoje „Šeimos trauminės patirties perdavimo procesai socialinių transformacijų kontekste: vėlesnių kartų psichologinį atsparumą lemiantys veiksniai“ tyrinėju istorinių traumų – konkrečiau, sovietinių politinių represijų (kankinimų, trėmimų, kalinimų ir kt.) – psichologinius padariniusvėlesnėms kartoms.

Mano kelias į šią temą tik iš dalies labai kryptingas. Į traumų psichologijos tyrimų lauką atėjau, galima sakyti, visai atsitiktinai, tačiau „įklimpau“ ilgam. Klinikinės psichologijos magistrantūros studijų VU metu pasitaikė proga atlikti magistro darbą įsitraukus į platesnį mokslinį projektą, kuriuo buvo vertinamas specializuotos psichologinės pagalbos asmenims, išgyvenusiems sukrečiančius gyvenimo įvykius, efektyvumą. Tada ir pradėjau specializuotis traumų psichologijos srityje.

Vėliau, galvodama apie būsimos doktorantūros mokslinį projektą, žinojau, kad ir toliau noriu į tai gilintis. Domėjausi anksčiau VU vykdytais disertaciniais traumų psichologijos tyrimais ir mano dėmesį patraukė sovietinių politinių represijų tyrimai. Kadangi pati esu kilusi iš istorinių traumų paliestos šeimos – mano senelis yra buvęs politinis kalinys, išgyvenęs Sibiro lagerį – norėjosi į tai pažvelgti iš mokslinės perspektyvos. Taip atsispyriau nuo jau vykdytų tyrimų ir išsikėliau klausimus, į kuriuos pati norėčiau atsakyti savo moksliniame darbe.

Disertacijoje į istorines traumas žvelgiu ne iš negatyvaus ir trauminio taško, bet tyrinėju nukentėjusių nuo sovietinių politinių represijų palikuonių (antrosios, trečiosios kartos) psichologinį atsparumą. Iš tiesų, kai bandome įvertinti ne atskirų klinikinių atvejų, bet bendrosios populiacijos tendencijas – įžvelgiame nukentėjusių šeimų stiprybę, kuri gali būti perduodama iš kartos į kartą. Tyrimo rezultatai parodo, kad šiame procese labai svarbu tai, kiek asmuo identifikuojasi su savo šeimos istorija – ar nori apie tai sužinoti daugiau ir pasakoti kitiems, ar neatsiriboja, ir galiausiai, ar šeimos istorija yra svarbi suvokiant, kas jis yra. Šie aspektai yra ypač svarbūs didesniam psichologiniamasmens atsparumui, optimizmui ir viltingesniam požiūriui į ateitį. Įdomu tai, kad didesnė identifikacija su savo šeimos istorija yra reikšmingai susijusi su dažnesne liūdesio raiška šeimų pokalbiuose apie traumuojančius istorinius įvykius. Tam, kad būtų galima paaiškinti šį ypatingą ryšį, prireiks tolesnių tyrimų, tačiau jau dabar galiu patikinti, kad liūdnos istorijos yra svarbios!

Kokie Jūsų ateities planai? Ar žadate susieti savo ateitį su mokslininkės karjera? Ar siejate savo planus su Lietuva? Gal sėkmė šiuose konkursuose įkvėpė tokiam atsidavimui?

Doktorantūros studijas rinkausi būtent tam, kad siekčiau mokslininkės karjeros, žadu ir toliau tai tęsti. Turiu studijų užsienyje patirties, kuri man buvo labai naudinga, bet tolesnius planus sieju su Lietuva. Norėčiau prisidėti prie Lietuvos moksloplėtojimoir tobulėjimo. Bendradarbiavimas su užsienio kolegomis yra neabejotinai būtinas, trumpalaikių stažuočių galimybės taip pat neatmetu, bet ateitį sieju su Lietuva. Taip, mokslu užsiimti Lietuvoje kartais gali atrodyti kaip iššūkis, bet ten, kur slypi iššūkis, ten ir galimybė. Man atrodo, kad yra geras metas augančioje Lietuvoje prisidėti prie mokslo auginimo.

Kaip vertinate jaunųjų mokslininkų padėtį Lietuvoje ir VU? Kaip, manote, ją reikėtų gerinti?

Prakalbusi apie sudėtingą finansinę jaunųjų mokslininkų padėtį nieko nenustebinsiu. Tai vis dar išlieka pagrindine problema. O visa kita – labai priklauso nuo mokslininkų grupės, į kurią įsitrauki. Labai džiaugiuosi VU Traumų psichologijos tyrimų grupe, į kurios veiklą įsitraukiau dar magistrantūros studijų metu.Dabartaip pat dalyvauju VU Suicidologijos tyrimų grupės veikloje. Patyrę mokslininkai buria apie save jaunesnius kolegas ir kuria aktyvias tyrimų grupes, kurios nuolat vykdo reikšmingus mokslinius tyrimus. Galimybė jauniesiems mokslininkams įsitraukti į tokias grupes ir dalyvauti jų vykdomuose moksliniuose projektuose leidžia sėkmingaiplėtotimokslinę karjerą.

VU vyksta reikšmingi pokyčiai, siekiama sustiprinti būtent mokslinę universiteto pusę. Žinoma, pokyčiai visuomet kelia nerimą, nes nėra žinoma, ką tiksliai jie atneš. Šiuo metu baigiu rengti savo disertaciją ir šių metų rudenį planuoju jos gynimą. Tenka pripažinti, kad ir pati nežinau, kas tiksliai bus po to. Sakoma, kad sunkiausias etapas jaunojo mokslininko gyvenime būna ne doktorantūros metu, bet iš karto po jos. Bet žiūriu į ateitį viltingai. Remdamasi savo disertacijos tyrimo rezultatais, semiuosi stiprybės ir psichologinio atsparumo iš savo šeimos istorijos.

„Trijų minučių disertacijos“ konkursas prasidėjo 2008 m. Kvynslando universitete Australijoje. Šis renginys, kurio metu doktorantai apie savo tyrimus pasakojo suprantamai ir trumpai, sparčiai išpopuliarėjo ir šiuo metu vyksta visame pasaulyje.Geriausio pristatymo vaizdo įrašas siunčiamas į Koimbros universitetų grupės atranką. Balandžio mėnesį atrinkti trys geriausi pristatymai, kurių autoriai birželio 7–9 d. vyks į pagrindinį konkurso finalą Edinburge (Jungtinė Karalystė).

Vilniaus universitete šis konkursas šiemet buvo organizuotas pirmą kartą.

Informacijos šaltinis – VU Naujienos