V. Pakalniškienė: į egzaminą – be streso

|
Kategorija: Studijų naujienos

mokosi koridoriuje smAbiturientai jau laikė pirmuosius egzaminus, tačiau priešaky jų – dar ne vienas. Stresas – nuolatinis egzaminų palydovas net ir tiems, kurie nuolat nuoširdžiai stengėsi mokytis ir tinkamai jiems pasiruošti.

– Kaip jaunuoliams suvaldyti savo baimes ir patiriamą stresą? – „Vakaro žinios“ teiravosi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentės dr. Vilmantės Pakalniškienės.

– Manau, vaikai puikiai supranta, kad šis laikotarpis – jų gyvenimo virsmas. Egzaminai tam tikra prasme lemia jų tolesnį gyvenimą – ar jie įstos mokytis ten, kur nori, ar niekur neįstos. Negana to, daugelis iš visų pusių patiria nemažą spaudimą: turi baigti vidurinę, ir dar turi baigti gerai, privalai įstoti...

Žinoma, tai ne pirmoji ir ne paskutinė tokia situacija jų gyvenime. Kas yra stresas, daugelis jau yra patyrę. Šiaip būtų idealu, jeigu tėvai ar pedagogai juos mokytų, kaip su tuo nerimu kovoti, nes didžiulis nerimas, kuris apima egzamino metu, gali smarkiai pakenkti. Per didelis nerimas nemobilizuoja – žmogus sugeba galvoti tik apie savo baimę, tarsi sustingsta, širdis plaka nežmonišku greičiu, gerklę spaudžia. Po to galvoja – juk galėjau pasakyti, juk žinojau.

Kaip mobilizuotis stresinėje situacijoje, manau, kiekvienas turi rasti savo būdą. Svarbiausia optimaliai nurimti. Streso metu pradedame dažnai kvėpuoti, dėl to širdis ima smarkiai plakti, pakyla kraujospūdis. Tad svarbiausia, ką reikia padaryti, – sureguliuoti kvėpavimą. Nurimus kvėpavimui, rimsta širdis, mažėja kraujospūdis – jau yra geriau.

Kitas klausimas – apie ką galvoja žmogus. Dažniausiai stresą sukelia mintys apie tai, kas bus, jeigu nežinosiu atsakymų, jeigu egzamino neišlaikysiu, jeigu man nepasiseks... Ne apie tai reikėtų galvoti, nes nuo tokių minčių nerimas tik didėja. Nereikia koncentruotis į pasekmes. Reikėtų galvoti apie užduotį, kurią turi atlikti: ką aš žinau, ką aš prisimenu ar galiu prisiminti.

– Ar teisingai elgiasi tėvai, spausdami vaikus prieš egzaminus: niekur neik, sėdėk namie, mokykis?..

– Spaudimas – viena iš struktūravimo priemonių. Kai kuriems to reikia. Tačiau daug kas priklauso nuo to, kokio lygio tas spaudimas, kaip su vaiku kalbama ir kas jam aiškinama. Neturėtų būti nuolat „kalama“: tu privalai baigti, ir privalai baigti aukščiausiais pažymiais, kitaip padarysi man gėdą, niekur neįstosi. Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime būta visokių nesėkmių, prastų pažymių, tik dažniausiai tai nutylime ir savo vaikams nesakome, o iš jų reikalaujame idealumo.

Spaudimas pildyti ne savo, o kažkieno kito lūkesčius, neapvilti kito gerokai apsunkina situaciją. Vaikas turi suprasti, kad tai, ką jis daro, daro dėl savęs, o ne dėl kitų.

Organizuoti ir planuoti laiką vaikus tėvai turėtų mokyti, tik tą reikėtų daryti gerokai anksčiau, nes tai – ilgas procesas. Nuo mažumės turėtų būti susitarta, kiek laiko skiriama mokslams, kiek – žaidimams, pramogoms ir malonumams. Jeigu vaiką uždarysi kambary paskutinę dieną ir liepsi mokytis, nors iki šiol jis nesimokė, nenorėjo ir jam nebuvo įdomu, nieko jis ir neišmoks.

– Mokymasis paskutinę naktį prieš egzaminą turi prasmę?

– Yra skirtingų nuomonių. Realiai, jeigu neišsimiegame, nepailsime, fiziologija mus gali labai greitai apvilti. Nuovargis padarys savo. Viena vertus, paskutinė naktis nieko nepakeis. Kita vertus – šviežiausia informacija yra ta, kurią skaitėme paskutinę. Tik klausimas – ar tikrai skaitėme, jei jau buvome pervargę?

Interviu parengė Danutė Savickaitė
Informacijos šaltinis: Respublika.lt