Interviu su prof. M. P. Šaulausku - geriausiu 2016 m. Filosofijos fakulteto dėstytoju

Šaulauskas Marius PovilasGeriausio VU Filosofijos fakulteto dėstytojo prof. Mariaus Povilo Šaulausko nevaldomo žinojimo geismo neįveikė nei laikas, nei „patirties naštos paspiriama“ dvejonė. O nuo dešimtos klasės įtraukusi filosofija nepaleidžia iki šiolei. Juk, pasak filosofo, be jos neįmanomas joks mokslas. Nebent mokslo pamėgdžiojimas, beždžioniavimas, taikymas, o ne tikri proveržiai.

Kaip sutikote žinią, kad tapote geriausiu Filosofijos fakulteto dėstytoju?

Su nuostaba. Tebendrauju su filosofijos magistrantais ir doktorantais, o jų daug mažiau nei bakalaurantų. Be to, ir vagojančiųjų filosofinius dirvonus ne tiek gausu, kad jų balsai kitur vagojančius nusvertų. Šitaip, turint galvoje lemiamą visų studentų balsą tampant „geriausiu“, toji nuostaba ir radosi. Bet, kaip mokė dar graikai, nuostaba – ištikima bet kokio teorinio galvojimo palydovė nuo pat pirmųjų jo radimosi dienų. Būtų nuodėminga jos baidytis ne tik „geriausiems dėstytojams“, kad ir kaip jie būtų tapę „geriausiais“ ir kad ir ką tai, po teisybei, reikštų. Kitaip, jau ne tiek ironiškai pažvelgus, ir nustebęs toli gražu nebūtinai dorai suprasi, ko ir kaip nustebai. Nuostabą nebūtinai keičia žinojimas. Ji gali ir ilgam, ir suvisam palikti kaip buvusi. Kaip vien tik nuostaba ir vien tik nežinia, gal net jau ir pati dėl savęs nustebusi.

Filosofija Jus įtraukė nuo dešimtos klasės ir vis dar nepaleidžia. Kodėl?

Dėl įtraukos, matyt, kalta bus taip žavinga jaunasties naivybė ir taip visokiai jai miela savikliova. Tuomet maniau, kad protas visa ko valdovas, kad viską galima suprasti taip, kaip esti iš tikrųjų, ir kad esu kaip sykis tas, kursai pajėgia taip tikrai suprasti viską, kas po ranka papuola. O vis dar nepaleidžia, matyt, ne tik aklai vadeliojantis papratimas – antrasis mūsų prigimimas. Vis nepaleidžia ir patirties naštos paspiriama dvejonė. Juk branda, sykis save pačią be apgaulės sveria, stropiai augina atsargumą. Ir tirpdo visažinystės užmačias lygiai tiek, kiek ji yra subrendusi taip sverti. Bet ir lygiai ne tiek, kad įveiktų nevaldomo geismo žinoti žavesį net jau patyrusi, ką sakė dar Sokratas, kad jau žinai nebežinąs ir net nebegali tikrai žinoti. O tokia negalia taip pat yra žinojimo pavidalas – kur kas tikresnis už tariamą galią žinoti tikrai ir iki galo.

Esate sakęs, kad be filosofijos neįmanomas joks mokslas. Įmanomas mokslo pamėgdžiojimas, beždžioniavimas, taikymas, bet inovacijos be filosofijos neįmanomos. Gal pakomentuotumėt plačiau?

Taip, visoks mokslas yra iš filosofijos įsčių išpuolęs ir vėl, jau brandoje, baudžiasi į jas parpulti. Kuo didesnis fizikas, tuo didesnis jis ir metafizikas – o kaipgi kitaip galėtum, nuolat abejodamas ir stebėdamasis, įsibuvusių „sveiko proto“ ir mokslo tiesų jų tikresnio sveikumo ir tiesumo užklausti? Tokia pamatinių dalykų peržiūra ir yra filosofija. Ne tik Newtonas, bet ir Einsteinas ar Hawkingas nemato esminės takoskyros tarp pamatinių mokslo ir filosofijos klausimų. Šia prasme mokslas iki šiol sūpuojamas filosofinių įsčių šilumos lygiai tiek, kiek jis nėra vien pamėgdžiojimas, beždžioniavimas, taikymas. Perdėm ryžtingos bendrabūvio inovacijos be filosofijos, ir net be jokio nuoseklesnio pagalvojimo, deja, labai pamanomos – o kuo revoliucingesnės, tuo aršiau ir vykdomos. Joms reikia ne atsargaus mąstymo, o beatodairiško kliovimosi nelygstama savo regėjimo teisybe, puikybe ir tuštybe. Ne dvejone penimos nuostabos, o neva nepajudinamų dėsnių, testeigiančių pasaulio nuobodą ir pilkį, vaikymosi. Todėl revoliucijos galų gale žudo įasmenintą nuostabą ir gimdo kolektyvinę banalybę. Dėl to ir esame girdėję, kad istorija moko tik to, kad nieko nemoko. Temoko ir, deja, sėkmingai jau išmokė, vien inovacinių pilkybių ir liūdnybių. Martinas Buberis teisus: imago mundi nova, imago nulla.

Nuo filosofijos pereikim prie dabartinių studentų. Kokie jie? Kuo skiriasi nuo Jūsų kartos studentų?

Laisvesni, drąsesni ir dėl to atviresni. O mano kartos akiai – kai kada gal kiek įžūlesni bei lengvabūdiškesni. O taip nutiko ne vien dėl to, kad visame Vakarų pasaulyje jau gerą šimtmetį spėriai kilo jaunatvės kaip vien tik jaunatvės įvertis, jaunatvės per se vertė. Mat pačios gamtos visiems po lygiai tebeseikėjama jaunystė manaisiais, dar sovietiniais, laikais buvo nuosekliai nuvertinta prisitaikėliškos, kad ir dažniausiai vien apsimestinės, senėjimo sėkmės. Ne brandos, o būtent pavykusio senėjimo – įsiteikiant, veidmainiaujant ir neišsišokant. Buvo paleista ne savimi abejojančios ironiškos išminties pavara, o klusniai ištarnautų metų skaičiaus trigrašis. Ir kuo daugiau buvo atimta laisvės, drąsos, atvirumo, tuo sėkmingesnio būta senėjimo įsiteikiant ir prisitaikant. Tik taip ir klestėjo to sovietinio „augimo“ nukaldintos kopėčios. O staigus sovietinės silpnaprotystės sugriuvimas tas kopėčias kaipmat išklibino. Ir sykiu nejučia dar išpūtė jaunatvės kaip nelygstamos vertybės vaidinį. Taigi, apskritai kalbant, nūnai studentija kur kas mažiau, kur kas laisviau ir drąsiau galvoja (ir net negalvoja) apie savo būsmą. To būsmo, taip aiškiai sudėlioto kaip anuomet, ji ir matyti negali. Dabar juk tokio be kaltės įkalinančio būsmo, aiškiai ir ant amžių pamatomo, dėkui Dieve, nebėra. Tad gal dėl to man studentija ir atrodo jaunėlesnė, negu mūsų būta. Ir nežinia, ar tai gėris, ar blogis. Bent jau aš nežinau, kaip spėti, matysiva. It depends.

Iš viso Filosofijos fakultete dabar skaitote šešis skirtingus kursus. Tad kaipgi atrodo tipiška Jūsų paskaita?

Visų pirma išdėstomi kurso reikalavimai, po to – bendriausieji nagrinėjamos problematikos principai ir pamatinės probleminės sąmazgos. Vėliau, jau įpusėjus kursui, trumpus pranešimus savo akademinių rašto darbų tematika rengia visi studentai. Tai itin svarbi kiekvieno mano kurso dalis. Joje detaliau nagrinėjama tai, ką in concreto tiria kiekvienas studentas, o ne tai, ko nori profesorius visiems liepdamas daryti tą patį. Pastarojo užduotis – patarti, ką kaip tyrinėti rengiant galutinį kurso rašto darbą, ką kaip koreguoti, ką kaip gerinti. Todėl kasmet to paties pavadinimo kurso problematika vis kita. Ją lemia moksliniai studentų poreikiai ir jos, žinia, iš kalno negali nuspėti. Na, o akademiniai seminarai vyksta jau kitaip. Juose visi kartu labai detaliai nagrinėjame tą patį tekstą – su atida įsiklausydami į kiekvieną prasmės atspalvį, į aiškiai išsakytas ir tik numanytas nuostatas. Regis, tokio pobūdžio akademinių seminarų poreikis vis auga. Tad tų „tipiškų“ kursų dveji: vienas apima itin platų ir nuolat kitėjantį problematikos spektrą, kitas, atvirkščiai, itin siaurą. Tačiau abejur svarbiausias gyvas pokalbis, nutaikytas į nelengvą amatą įvaldyti akademinio diskurso sąrangą. Tad taip ir studijuojame visi kartu – genami džiaugsmo nustebti ir vilties suprasti.

Ko per paskaitas netoleruojate?

Nenoro ir negalios studijuoti, ypač pareinančios nuo tingulio ir abejingumo. Bet tą regiu retokai – mūsų magistrantūros programoje, kuri visų pirma skirta įvaldyti akademinio tyrimo, o ne vien žaižaruojančios saviraiškos abėcėlę, mokosi tik to norintieji. Tad pagrindo netoleruoti paprastai ir nebūna. Argumentuoto akademinio kalbėjimo standartai nėra savasties priešai, jie veikiau padeda tą savastį aptikti ir tinkamai įvardinti.

Kaip manote, ar esate griežtas dėstytojas?

Griežtumas tematuotinas studentų akių šviesa ir jos matais. Kiek galiu spręsti, jų manymu, šio turto turiu net gerokai per daug. Gi man pačiam, po teisybei, taip neatrodo. Galų gale reiklumo reikia studentūros augimui, o ne profesūros vargui įrodinėjant to augimo reikmę. Nors gal dėl to „griežtumo“ ir klystu. Gal jie taip net nemano ar bent jau nemanys pabaigę mokslus, jei tik, žinia, juos galima kada nors baigti.

Koks turėtų būti XXI amžiaus dėstytojas?

Toks pats, koks buvo nuo pat mūsų mokslingosios civilizacijos aušros – mokantis ir išmokantis stebėtis, klausti, abejoti, klysti, matyti savo klydimus ir vėl klausti ir stebėtis. Ir klysti vis geriau. Nemanau, kad žmogiškoji prigimtis bus bent kiek pamatomai per tą laiką pakitusi. Jos kaitos tempas niekada neprilygo nei žmogiškosios kvailybės škvalui, nei technologinių padargų antplūdžiui, tam škvalui maloniai talkinančių. Kita vertus, be technologinių proveržių sunkiai pamanoma ir mokslo, ir meno, ir viso bendrabūvio raida, tad ir dėstant dera jų paisyti ir juos išnaudoti.

Ar, Jūsų nuomone, studentams ir dėstytojams reikalingas neformalus bendravimas? Kiek jo yra Filosofijos fakultete?

Ir vėl nesu dėl to labai tikras. Veikiausiai to „neformalumo“, matuojant kai kurių kitų, bet toli gražu ne visų, Vakarų universitetų masteliu, galėtų būti daugiau, nei yra mūsuose. Bet vėlgi, ne viskas, ką regime svetur, pritinka čia ir turi čia pritikti. Turėtume geisti lankstumo, ne vienodumo. Vienur neformalumo, kitur gal formalumo pristingame. O Filosofijos fakultete yra visko. Man regis, kad taip ir turi būti – prieštaringa ir todėl gyvastinga įvairovė geresnė už lėkštą ir todėl marinančią vienodystę. Svarbus kiekvieno profesoriaus autentiškas santykis su savo studentais, kad ir koks jis būtų ir kad ir kam jis patiktų ar nepatiktų. Ir studentija, ir profesūra turi turėti savo balsą įvairove alsuojančioje bendruomenėje. Antraip ji praras savo gyvastį balsams nuslopus.

Kaip suderinate dėstymą su moksline veikla?

Tai man bemaž tas pats, tad daug derinti nereikia. Iš esmės tedėstau, ko pats klausiu. Mokausi, ko mokosi studentai, stengiuosi kalbėti, kas jiems svarbu, ką jie patys tyrinėja. O ten, kur neturiu išvengti savo balso, nuolat mėginu kalbėti atskirdamas savo matymą nuo visai kitokio, bet lygiai pamanomo žvilgsnio. Ir čia svarbiausia – studentų akademinė pajėga tokią savąją žvalgą pagrįsti. Mano paties akis neturi jiems kliudyti tą pajėgą auginti, turi tik padėti. Juk neturime studentų mokyti, kaip mums aklai pritarti. Esame ne rinkimų kampanijoje, o universitete. O čia turime mokyti, kaip, prisilaikant aukščiausių akademinių standartų, mums nepritarti – kaip nustebti, dvejoti ir klausti. Nors gal kai kada dėstymas mane kiek pavaržo, bet ne dėl „suderinimo“. Bijau ne to, kad galvos ne taip, kaip aš, bijau, kad tik tarsis galvoją lygiai taip pat. Bet kolei kas mano esami ir buvę studentai tokias mano baimes spėriai išblaško – ir ieško, ir abejoja, ir randa klysdami kiekvienas vis savaip. Tad bepigu ir derinti. Ir dėkui Jums už klausimus.

Interviu autorė – Agnė Grinevičiūtė
Nuotraukos autorius – Edgaras Kurauskas
Informacijos šaltinis – VU Naujienos