Kristupas Sabolius – žmogus, kuriantis kitokią Lietuvą ir kitokią ateitį. Filosofas, kuris atranda laiko dėstyti universitete, prisidėti prie kino kūrimo, knygų rašymo, o kartais ir teatro režisūros konsultavimo. Biografija ir nuveikti darbai kalba patys už save, tačiau jais puikuotis jis neskuba. Veikiau nesidžiaugia ir teigia, jog tai tik motyvacija padaryti geriau. Apie vaikystėje pasirinktą filosofo kelią, apie kasdienius iššūkius, neįgyvendintus tikslus bei didelę meilę mokslui ir šeimai kalbamės su K. Saboliumi.
Papasakokite apie savo kelią filosofijos link. Kaip diplomuotas filologas galiausiai tapo filosofu?
Sąmoningai nesirinkau filosofijos, nes visą gyvenimą jos mokiausi. Labai anksti pradėjau skaityti filosofinius veikalus. Dalyvaudavau filosofų olimpiadose, nors man niekas jos nedėstė. Kai mokiausi klasikinės filologijos, daug dėmesio skyriau antikinei filosofijai – mokiausi graikų kalbos, verčiau, komentavau ir interpretavau Platono laiškus. Filosofija visada buvo greta. Šeimyninės aplinkybės lėmė, kad filosofija man buvo tarsi organiškai integruota į kasdienybę, tarsi savaime suprantamas išeities taškas. Iš to išplaukė svarbiausios nuostatos – kaip žiūri į visas kitas sferas, kokias sprendi dilemas ir kaip užduodi klausimus. Niekada nekilo klausimas, ką galėčiau gyvenime veikti. Tačiau dažnai spręsdavau dilemą, kaip įgyvendinti viską, ką noriu. Mano atveju tai kur kas didesnė problema. Niekada nesusidūriau su situacija, kai man niekas neįdomu, nežinau, ko noriu, aš ieškau savęs. Veikiau priešingai. Iki šiol išlieka daug dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti arba sferų, kurias norėčiau pagilinti. Tačiau šiandien turiu daug įsipareigojimų, tad daug ko tenka atsisakyti. Tačiau filosofija visada buvo greta. Niekada nepavyko nuo jos per toli pabėgti.
Žinot, kai rinkausi ką studijuoti, filologija patraukė dėl kur kas labiau įkvepiančių fakulteto pastatų. VU Filosofijos fakultetas metu dar buvo Baltupiuose. Žinoma, šiek tiek juokauju, o gal ir ne, bet kažkodėl po senamiesčio skliautais smegenys geriau veikia negu siaubingai nykios sovietinės architektūros pastate.
Ar tikslų sąrašas, kuriuos norite įgyvendinti, vis dar ilgėja?
Nemanau, kad jis ilgėja. Tačiau didėja reikalavimai esamiems uždaviniams, kuriuos noriu įveikti. Net ir tose srityse, kuriose esu įkėlęs koją, noriu siekti kokybės. Esu parašęs keletą knygų, sukaupęs daug literatūrinės medžiagos. Tačiau niekaip nerandu laiko savo antrajam romanui. Jį rašau jau daugiau nei 10 metų ir dar gal tiek pat rašysiu. Keičiasi ir siužetas, ir forma, ir mano požiūris. Kartu vis labiau bręstu ir aš.
Kine taip pat laukia daug iššūkių, daug ką noriu nuveikti, bet tai dar labiau laikus imlus procesas. Kuo toliau tuo labiau rūpi kokybė ir smulkmenos. Dabar nebeturiu noro visko daryti greitai, norisi elgtis pamatuotai. Dilemų tik daugėja. Iššūkių irgi nemažai, bet jie daugiau susiję su gelme.
Ką galėtumėte pasakyti apie savo veiklą teatre? Ar toje srityje yra tiek pat noro gilintis ir tobulėti?
Teatre šiuo metu nedarau nieko, bet taip – esu dirbęs ir nemažai. Su Oskaro Koršunovo teatru, festivaliu „Sirenos“. Dabar visiškai nuo to nutolau. Taip atsitiko, kad teko pasirinkti – teatras ar kinas. Dubliuoti gana panašią kūrybinę veiklą tapo labai sunku. Tad, kai atsirado galimybė, viskas susiklostė organiškai. Kinas yra labai įtraukianti meno forma. Kartu tai labai dinamiška, daug siūlanti ir besivystanti technologija. Teatras išlieka įdomus, bet tai kur kas nepaslankesnis menas. Nors čia netrūksta ir avangardo, vis dėlto išlieka stipri priklausomybė daugiau tradicijos. Žiūrovų salė ir scena nustato labai aiškias žaidimo taisykles. Ir nors teatras ne kartą bandė įveikti savo apribojimus, tai padaryti žymiai sunkiau.
Kaip vertinate lietuvišką kiną, jo kaitą?
Tiesą pasakius, aš nemanau, kad situacija lietuviškame kine yra tokia siaubinga, kokia kartais yra piešiama. Tikrai yra buvę, be to, nuolat įvyksta įdomių dalykų. Žvelgdamas į naująją kartą matau pozityvias tendencijas. Taip, nė vienas lietuvis vis dar nėra nieko laimėjęs Kanų kino festivalyje, bet kino režisieriaus Šarūno Barto filmai ne kartą rodyti kitose programose. Štai ir šiemet filmas „Šerkšnas“ pasirodys festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“. Yra ir daugiau pozityvių ženklų. Tačiau kino kūrybos procesai yra labai lėti. Manau, kad geras kinas tiesiogiai siejasi su tam tikra edukacijos tradicija. Tik jau išpurentame kontekste gali atsirasti įdomūs kūrėjai. Iš esmės kino techninę pusę šiuolaikiniai lietuvių kūrėjai jau išmano, o profesionalų mes galime paruošti. Tačiau režisierių mąstytojų, kurie sugebėtų reflektuoti dabartį, dar stinga.
Lygiai taip pat yra ir literatūroje. Sugebėjimu atrakinti sudėtingas temas visi didieji rašytojai patenka į filosofų akiratį. Šiuo požiūriu įvairios meno sferos yra labai arti filosofijos. Pas mus truputį šito trūksta, bet tai nesusiję su technine meistryste. Reikia išugdyti gebėjimus kurti pasaulėjautą, įgyti drąsos ir atsakomybės užimti poziciją ir tarti svarų žodį. Tai yra ilgi procesai, bet man jie teikia optimizmo. Aš nenustebčiau, jei kažkas iš lietuvių greitu metu atsidurtų Kanų pagrindinėje programoje ir ką nors laimėtų. Aplink save matau daug žmonių, kurie ilgainiui pajėgūs tai padaryti.
Turit daugybę veiklų. Ar galėtumėt išskirti mėgstamiausią?
Aš pradėjau mokyti, nes norėjau mokytis. Kai baigiau doktorantūrą, negalėjau susitaikyti su mintimi, kad mokslai baigti. Man liko vienintelė perspektyva – mokytis mokant kitus. Tai yra toks įteisintas būdas studijuoti. Tiesą pasakius, būtent mokytis man labiausiai ir patinka. Kartu tai vienija visas mano veiklas, kurios reikalauja pasirengimo. Aš esu nuolatinio diletanto būsenoje. Kuo ilgiau gilinuosi, tuo labiau atrodo, kad taip nieko neišmanau. Tad ir vėl tenka nuolat mokytis. Kita vertus, visas mano veiklas vienija esminė tema – kūrybos ir vaizduotės sąsaja. Kažkuria prasme, tik tai ir nagrinėju – visą laiką darau vieną ir tą patį dalyką. Tačiau ši tema atranda įvairias auditorijas, skirtingus kontekstus, išraiškos formas. Aš sprendžiu tą pačią problemą, tačiau artikuliuoju ją skirtingais būdais. Mano gyvenimas neprimena darbo banke, kai baigi darbą banke ir važiuoji žvejoti. Niekada nebaigiu darbo, visada galvoju apie tuos pačius dalykus.
Mokėtės Vilniaus universitete, vėliau likote jame dėstyti. Ką Jums apskritai reiškia universitetas ir kokią jis įtaką padarė Jūsų esminiams gyvenimo sprendimams?
Viena iš gerųjų Vilniaus universiteto savybių – jo siekia būti atviru ir tarptautišku. Tikrai tiesa, kad tarptautinis bagažas yra itin svarbus. Ne dėl to, kad reiktų kritikuoti lietuvišką švietimo sistemą, kuri turi daug privalumų. Akademinė kraujo cirkuliacija lemia kokybę. O ji atsiranda būtent tada, kai išvažiuoji ir daliniesi savo žiniomis su kolegomis.
Mes dabar sakom, kad mažos algos, prasti mokslai. Aš tarp savo kolegų nuo pat jaunystės mačiau labai stiprių, šviesių žmonių, kurie visiškai altruistiškai pasiaukodami dirbo mokslinį darbą ir žinias perteikė studentams. Vilniaus universitetas suteikia saugumo jausmą. Žinoma, yra visko – yra kritikuotinų dalykų. Visur visko yra, aš tikrai galiu lyginti, nes niekur neradau tobulos sistemos. Aš mačiau prastų dėstytojų garsiuose pasaulio universitetuose ir atvirkščiai. Reikia išmokti rinktis. Aš visada savo gyvenime pats galėjau dėliotis mozaiką iš tų dalykų, kurie man yra siūlomi.
Ar galėtumėt palyginti Lietuvos ir užsienio studentus?
Dažnai tokie apibendrinimai savaime yra ką nors įžeidžiantys, o ko nors neįvertinantys. Aš tikrai esu labai patenkintas ir džiaugiuosi dirbdamas su Lietuvos studentais. Ypatingai, kai jie turi galimybę pasirinkti tavo dėstomą dalyką, kai į paskaitas ateina su motyvacija. Blogiausias dalykas, kuris gali nutikti, tai yra piršti studentams visokius privalomus dalykus, kurių jie nenori mokytis. Tikiu studento laisve ir motyvacija. Niekada nežymiu paskaitų lankomumo. Mano vienintelis kriterijus yra toks, kad studentas gali gerai išlaikyti egzaminą tik sąžiningai lankęs paskaitas. Tie studentai turi daugiau informacijos, ne tik tokios, kurią galima rasti vadovėliuose. Tai yra vienintelė motyvacija. Mūsų studentai yra šviesūs, protingi ir, kai jie mato prasmę, su jais galima nuveikti daug įdomių dalykų.
Lyginant su užsienio universitetais, sakyčiau, kad yra įvairių charakterio, kultūrinių, temperamento skirtumų. Kalbant apie tai, ko stokoja mūsų studentai – tai drąsos įsitraukti. Kai aš buvau Niujorke po doktorantūros, klausiausi garsiausių tarptautinių profesorių paskaitų. Studentai nesibodėdavo jų pertraukti jau pateikiant įžangines tezes. Kartais tai mane dirgindavo – palaukit, pažiūrėkim, kas bus toliau. Bet jie turi pertraukinėjimo kultūrą ir mėgsta sakyti – „We are very good in interrupting“ (liet. mes mokame labai gerai pertraukinėti). O lietuviai linkę patylėti. Pas mus vyrauja stereotipas, kad, jei tu kalbėsi – būsi vertinamas pagal tiesos arba klaidos kriterijų. Ką ypatingai amerikiečiai yra seniai užmiršę. Kai žmogus klausia, jis neturi žinoti atsakymo. Šiuo požiūriu seminarinis darbas pas mus dar nėra toks intensyvus, koks galėtų būti. Visais kitais požiūriais, lietuviai yra pasiruošę.
Kokių ambicijų vedami būsimi studentai renkasi filosofijos studijas?
Čia kyla dilema – ką gali daryti filosofas? Juk tai mokslas, kuris tarsi neturi praktinės vertės. Dažnai žmonės, kuriuos traukia filosofija, yra pajėgūs daryti daugybę kitų dalykų. Tačiau tuo nesitenkindami, jie vis dėlto ateina į filosofiją. Kaip taisyklė, filosofas priklauso tokiam tipui žmonių, kurie nori kažko daugiau nei gali pasiūlyti viena disciplina. Įprastai filosofijos studentas yra tarpsritinis žmogus. Jie yra tarpininkai, bet kartu ir bendro vaizdo regėtojai. Kur tai galima pritaikyti? Diapazonas milžiniškas. Nuo teatro iki Europos Sąjungos institucijų.
Man dar neteko pastebėti, kad kam nors kiltų sunkumų po to tęsiant savo karjerą. Tiesa, filosofijos įvaizdis visuomenėje prastas. Suprask, neaišku, ką tie filosofai daro. O daro jie labai daug dalykų. Jie pasklidę tarp mūsų. Tarsi slaptieji agentai.
Kaip atrodo jūsų eilinė diena?
Mano dienos yra skirtingos. Skirtingi pusmečiai – skirtingi etapai. Nėra eilinės dienos. Pavasarį skaitau labai daug paskaitų universitete, rudenį beveik nedėstau. Šie pusmečiai skiriasi iš esmės. Be to, aš turiu 1,5 metų dukrą, kuri labai koreguoja mano darbotvarkę. Atsikeliu iš ryto ir kelias pirmas valandas skiriu jai, nes, man išėjus iš namų, ji liks su žmona. Dienos pradžia skirta šeimai. Po to, atsižvelgiant į savaitės dieną, vienur ar kitur išeinu, dažniausiai į paskaitas. Dienos eigoje atlieku įvairius darbus – susijusius su tyrimais, laiškų rašymu ir kt. Grįžęs namo vėl skiriu laiką šeimai, o naktis – miegui ar darbams pabaigti. Yra dienų, kai aš nedėstau – jos skirtos kūrybinei, emocinei veiklai. Dabar mano dienotvarkė ganėtinai įtempta, tačiau joje išlieka trys pagrindiniai dalykai – šeima, darbas su žmonėmis ir nuolatinis tyrimo procesas.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Žiūrėti filmus ir skaityti knygas – bet tai vėlgi ir pusiau mano darbas. Aš visą laisvalaikį skiriu savo šeimai, neturiu kitokio laisvalaikio. Kai šalia tavęs yra augantis žmogus, kiekviena sekundė yra svarbi. Nebereikia kitokio laisvalaikio ir noro bėgti, dėl to stengiuosi būti su dukra. Mano laisvalaikis yra mano darbo dalis. Be to, labai mėgstu keliauti. Dažnai kelionės būna susijusios su moksline ir kūrybine veikla. Kartais pabėgame tiesiog atostogauti. Mėgstu tirti įvairias vietas, sugerti įvairias kultūrines įtakas, taip pat lankyti įvairaus meno ekspozicijas ir galerijas.
Kur ieškote įkvėpimo?
Mane labiausiai įkvepia kūrėjai ir jų kūrybinės praktikos. Kartais užtenka stebėti gamtą, kuri irgi yra kūrybiška. Evoliucija yra kūrybiška. Dabar nagrinėju, kaip mokslininkai dirba su bakterijomis ir genetinėmis modifikacijomis. Paskutiniu metu domiuosi meno ir mokslo sąveika. Jų kūryba prasideda nuo materijos nagrinėjimo. Mano žvilgsnis ieško kūrybiškumo apraiškų. Tai tam tikra budrumo būsena. Turiu visada būti su diktofonu galvoje, nes, kai tu ką nors pamatai, tu neturi prabangos praleisti. Tai yra nuolatos registruojančio ir kaupiančio žmogaus būsena.
Ar filosofui lengva bendrauti su tiksliųjų mokslų atstovais?
Lengva, jeigu nekamuoja arogancija ir neketini jiems paaiškinti tikrosios tiesos. Filosofams būdinga ši yda. Skirtingų pozicijų žmonės gali mūsų daug ko išmokyti, tad smagu įsileisti į dialogą. Kita vertus, bet koks dialogas tampa įmanomas tik priėmus nuostatą, kad tu dar kažko nežinai. Todėl reikia išmokti klausytis, ne tik įtikinėti. Jeigu moki klausytis, ilgainiui tikrai ką nors išgirsi. Tuomet atsiras ir dialogas.
Ar turit savo kūrinį, kuriuo labiausiai džiaugiatės?
Ne. Nuolat regiu savo ribotumą. Kiekvienas mano darbas yra savaip netobulas ir kritikuotinas. Todėl man mano kūriniai pati didžiausia motyvacija padaryti geriau. Atvirai sakant, esu labai jais nepatenkintas. Tik ką nors pabaigęs gali pamatyti savo klaidas. Kol esi idėjos lygmenyje arba kol vyksta realizavimas, daug dalykų nesuvoki. Taigi, nepasitenkinimas yra tai, kas išlieka ilgiausiai. Aišku, galima grįžti įvertinimų ir pasiekimų. Galima jais didžiuotis. Bet tai pavojinga, nes šie dalykai ugdo narciziškumą ir stabdo tobulėjimą. Tiesa, kartais įvertinimų reikia, kad suprastum, jog esi teisingam kelyje. Arba, kad reikia sustoti. Žengus žingsnį, būtina pasitikrinti. Tačiau gavus įvertinimą, prasideda kitas etapas – apmąstyti, kad buvo padaryta ne taip. Ne, tikrai neturiu tokio kūrinio, kuriuo tikrai mėgaučiausi. Gal ir neturėsiu.
Ar yra kokia nors knyga, kurią rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam dėstytojui, nesvarbu, ką jis bedėstytų?
Gal Franco Kafkos „Procesą“. Gyvenimas yra kupinas absurdo. Šis kūrinys leidžia susivokti, ko reikėtų vengti mūsų darbo procese. Edukacijos procesas, be kita ko, visuomet turėtų suteikti galimybę studentams ištrūkti iš biurokratinio – administracinio absurdo, kuris mus nuolat supa. Nes mokymasis yra išsilaisvinimo procesas.
Kur Kristupas Sabolius save mato ateityje?
Ko gero, ten pat, kur esu, tik darant geriau tai, ką dariau iki šiol. Norėčiau viską atlikti kokybiškiau. Turbūt lėčiau, mažiau draskantis. Tikiuosi, tos kelios kryptys, kurias pradėjau vystyti, išliks. Galbūt įgaudamos ramesnį ritmą, tačiau kartu atsiskleisdamos visa subtilių atspalvių įvairove.