Pro Memoria. Profesorei Vandai Aramavičiūtei atminti

|
Kategorija: FSF įvykiai

V. Aramaviciute 11Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros profesorės Vandos Aramavičiūtės (1936-2017) netekus

2017 m. spalio 2 d. anapilin iškeliavo žymi edukologijos mokslininkė - Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros afilijuota profesorė, habilituota daktarė Vanda Aramavičiūtė.
Vanda Aramavičiūtė gimė 1936 m. rugpjūčio 29 d. Ražampolyje, Kuktiškių valsčiuje (Utenos raj.). 1960 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultetą. Dirbo mokytoja, mokslininke, dėstytoja.
Svarbiausia profesorės mokslinės veiklos sritis buvo bendroji ir delinkventinė edukologija. Pirmieji šios srities tyrimai buvo atlikti Pedagogikos mokslinio tyrimo institute: 1973 m. buvo apginta pedagogikos mokslų daktaro disertacija „Individualus priėjimas auklėjant nedarnių šeimų vaikus“, įvesta nedarnios šeimos sąvoka ir išryškinti nedarnių šeimų vaikų, esančių paaugliško amžiaus, auklėjimo ypatumai.

1979 m. Vanda Aramavičiūtė buvo pakviesta dirbti Vilniaus universiteto Pedagogikos katedroje. 1991 m. ji apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Vyresniųjų mokinių dorovinė pozicija ir jos ugdymas“. Tai buvo pirmasis habilitacinis darbas Lietuvos edukologijoje, kuriame tyrimo objektu buvo pasirinkta vyresniųjų mokinių, besimokančių įvairių tipų vidurinį išsilavinimą suteikiančiose mokyklose (bendrojo lavinimo, technikumuose, profesinėse ir specialiose profesinėse), dorovinė pozicija. Disertacijoje pateikta dorovinę poziciją sąlygojančių veiksnių ir pedagoginio poveikio būdų bei mechanizmų lyginamoji analizė. Vilniaus universiteto mokslininkei ir pedagogei 1984 m. buvo suteiktas docento vardas, 1993 m. – profesorės vardas.

Pastaruoju metu vykdomų tyrimų sritis buvo vyresniųjų mokinių, besimokančių bendrojo ugdymo vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, iš dalies ir studentų – būsimų pedagogų,  moralinės nuostatos ir vertybiniai orientyrai, sąlygojantys asmenybės brandą. Profesorės darbuose akivaizdus ir pagrįstas noras grąžinti dvasingumo sąvoką į švietimo ir jo tyrimų diskursą, todėl dalis jos publikacijų nukreipta į teorinius ir praktinius dvasingumo reiškinio ugdymo perspektyvoje tyrinėjimus. Vanda Aramavičiūtė išryškino moralės bei dvasingumo sampratos ugdymo moksle kaitos tendencijas, o remiantis ilgalaikių empirinių tyrimų duomenimis (1998, 2001, 2005), jų raiškos kasdieniame moksleivių gyvenime tendencijas, tiksliau apibrėžė prioritetines dorinio ugdymo kryptis šiuolaikinėje mokykloje. Profesorės darbuose ypatingas dėmesys skiriamas auklėjimui ir jo ryšiams su kitomis  ugdymo sritimis (estetine, socialine, pilietine, tautine, religine) tirti bei jų darnai optimizuoti.

Profesorė paskelbė įvairaus pobūdžio mokslo darbų: 2 monografijas („Ugdymo samprata“, „Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda“), mokslo studiją „Vertybės ir ugdymas: tarp kaitos ir stabilumo“, sudarė straipsnių rinktinę, skirtą profesoriaus Leono Jovaišos kūrybai, parengė 4 mokymo priemones,  parašė daugiau nei  200 mokslinių straipsnių. Ji dalyvavo ir skaitė pranešimus  įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose (JAV, Vengrijoje, Baltijos šalyse, Rusijos ir kt.), buvo daugelio konferencijų mokslinių komitetų narė.  Vandai Aramavičiūtei vadovaujant, Vilniaus universitete apgintos aštuonios edukologijos mokslo daktaro disertacijos. Doktorantams vadovauta ir kituose Lietuvos universitetuose. Dalyvauta daugiau nei 30-yje doktorantūros studijų komitetų,  oponuota keliolikai disertacijų įvairiose aukštosiose mokyklose. Nuo 2001 m. iki 2013 m. profesorė  buvo Vilniaus universiteto Edukologijos katedros leidžiamo leidinio „Acta paedagogica Vilnensia“ vyriausioji redaktorė. Jos vadovautu laikotarpiu stiprėjo ir įvairėjo žurnalo turinys, leidinys tapo skaitomesnis.

Vanda Aramavičiūtė nuo 1992 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos katalikų mokslo akademijos (pedagogikos sekcijos) veikloje,  buvo akademijos leidinių redakcinės kolegijos narė. 2006 m. profesorė išrinkta Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir jos valdybos nare.

Profesorė buvo ne tik besigilinanti į aktualią ugdymo mokslo problematiką, gebanti kurti ugdymo pamatinius (metodologinius) dalykus, juos jungti su ugdomąja praktika, ir sykiu būti jų analitikė bei kritikė, bet ir doriniais principais vadovavosi savo pedagoginėje ir mokslinėje veikloje. Jos indėlis ugdymo moksle yra svarus ir reikšmingas, tad dera saugoti jos atminimą, gerbdami jos įdirbį, puoselėdami Lietuvos edukologinį ir socialinį, dvasinį diskursą, turime tęsti jos akademinės veiklos tendencijas, kuriose profesorė paliko ryškų ir neišdildomą pėdsaką.