2023 m. rugsėjo 28 d. Brill leidykla išleido naują VU Filosofijos fakulteto, Sociologijos ir socialinio darbo instituto, Sociologijos katedros profesoriaus habil. dr. Zenono Norkaus monografiją „The Great Restoration: Post-Communist Transformations from the Viewpoint of Comparative Historical Sociology of Restorations“.
Plačiau apie monografiją:
Monografija pateikia naują pokomunistinių transformacijų teoriją, kurioje jos interpretuojama kaip antra moderniųjų socialinių restauracijų banga, analogiška pirmai moderniųjų socialinių restauracijų bangai (1815-1848), kuri likvidavo Prancūzijos revoliucijos (1789-1815) padarinius. 1989 m. prasidėjusi didžioji pokomunistinė restauracija likviduoja Rusijos revoliucijos (1917-1991) padarinius. Tie padariniai atsirado dėl revoliucijų eksporto į kaimynines šalis, sukūrusio porevoliucines imperijas (1799-1815 – Napoleono, 1939-1991 – Stalino). Sėkmingai restauruota socialinė sistema savo tvarumu (trukme) ir ekonomine bei socialine veikme turi pranokti ir ikirevoliucinį originalą (Lietuvos atveju – tai 1918-1940 m. Lietuvos Respublika), ir tarpines porevoliucines socialines sistemas (Lietuvos atveju – tai 1940-1990 m. okupaciniai režimai). Todėl pokomunistinės Didžiosios Restauracijos trukmės sėkmę Rytų Europos šalyse bus galima įvertinti tik apie 2039-2040 m., minint šimtąsias Molotovo-Ribbentropo pakto, atvėrusio vartus Rusijos revoliucijos eksportui, metines, nes tik tada restauracinės santvarkos savo trukme pranoks ne tik tarpukario originalius, bet ir tarpinius totalitarinius režimus. Tačiau restauracijų veikmės sėkmę galima vertinti nedelsiant. Šios sėkmės įrodymas yra ekonominės ir socialinės raidos pagreitėjimas palyginus ir su ikirevoliucine (originalia), ir su tarpine socialine sistema. Pokomunistinių restauracijų veikmės sėkmė vertinama, diachroniškai lyginant bendrojo vidaus produkto augimo, vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimo, ūgio didėjimo tempus pirmaisiais trimis pokomunistinės restauracijos dešimtmečiais su jų greičiais per paskutinius valstybinio socializmo ir per paskutinius ikirevoliucinės santvarkos dešimtmečius.
Abiem didžiosioms moderniosioms revoliucijoms („buržuazinei“ Prancūzijos ir „socialistinei“ Rusijos) buvo bendra humanistinė ideologija. Tačiau iš šių revoliucijų atsiradusių santvarkų (jakobinų ir Napoleono diktatūros, stalinistinis totalitarinis socializmas) tikrovė nei iš tolo neatitiko tų revoliucijų idealų. Istorijos ironija ta, kad šiuos idealus bent iš dalies (atitinkamai atstovaujamosios valdžios ir gerovės valstybės pavidalu) ilgainiui įgyvendino siekiantys atsparumo revoliucijų pasikartojimui restauraciniai režimai. Monografija užbaigiama naujos didžiosios revoliucijos, kurią inspiruotų posthumanistinė, radikaliai ekologinė ideologija, perspektyvos aptarimu. Ar įvykus naujai didžiajai (žaliajai ar ekologinei) revoliucijai dviejų jos pirmtakių (demokratinės 1789 m. ir socialistinės 1917 m.) revoliucijų paradoksas nepasikartotų?
Monografija parengta, 2018-2022 m. vykdant Europos socialinio fondo finansuotą projektą „Moderniųjų restauracijų istorinė sociologija: diachroniškai lyginamasis Baltijos valstybių pokomunistinės transformacijos tyrimas“ (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-01-0006) pagal sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).
Daugiau informacijos apie projektą: https://bitly.ws/VU7u ; https://bitly.ws/VUyN