Du nepriklausomybės dešimtmečiai: Kauno (1918-1940) ir Vilniaus (1990-2012) Lietuvos Respublikos lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu

Socialinis fondas GERAS    LMT New logo     Vilniaus universitetas

 

Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis
pagal visuotinės dotacijos priemonę

2011 m. birželio mėn. – 2014 m. gegužės mėn.

    

Projekto vadovas prof. habil. dr. Zenonas Norkus
Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas, Sociologijos katedra

Projekto tikslas: ištirti tarpukario ir pokomunistinės Lietuvos ekonominės, socialinės ir politinės raidos kelių panašumus ir skirtumus, sinchroninį dabartinės Lietuvos būklės palyginimą su kitomis pokomunistinėmis šalimis praplečiant ir papildant dabartinės raidos tarptautiniais diachroniniais palyginimais su tarpukario laikų raida. 

Tyrimo aktualumas ir idėja: Komunizmo žlugimas Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims reiškė valstybinės nepriklausomybės atkūrimą, tuo tarpu kai kitoms pokomunistinėms šalims (pvz., Lenkijai ar Vengrijai) jis buvo tik naujo etapo jų kaip nepriklausomybių valstybių istorijoje arba nepriklausomo modernaus valstybingumo apskritai pradžia (pvz., Vidurinės Azijos šalims). Nors „prikelta iš numirusių“ galėjo būti tik tarpukario valstybė, bet ne jos ekonomika, visuomenė ir kultūra, pokomunistinės transformacijos pradžioje Lietuvoje dominavo restauracinė jos galutinių tikslų samprata, vaizduojanti pirmosios nepriklausomybės laikus kaip Lietuvos istorijos aukso amžių. Besibaigiant pokomunistinės transformacijos dvidešimtmečiui, Lietuvos visuomenė iš socialinių ir humanitarinių mokslų tyrėjų tikisi nueito kelio patirties, problemų ir pasiekimų analizės. Teikiamame projekte siūloma jos įprastinį būdą, kai atkurtos nepriklausomos Lietuvos dabartinė būklė yra sinchroniškai lyginama su kitų Baltijos, Vidurio ir Rytų Europos šalių būkle, praplėsti ir papildyti dinaminiu diachroniniu palyginimu, kuriame pokomunistinės Lietuvos raidos kelias lyginamas ne tik su jos pačios raidos trajektorija tarpukaryje, bet ir su kitų panašiausių atvejų – Baltijos šalių ir Vidurio Europos (Lenkijos ir Vengrijos) – raidos keliais pokomunistiniu ir tarpukario laikotarpiais, tokiu būdu siekiant išsiaiškinti tarpukario ir pokomunistinės Lietuvos raidos kelių panašumų ir skirtumų priežastis.

Siekiant projekto tikslo, bus sprendžiami šie uždaviniai:

  1. Renkami ir kaupiami duomenys apie Lietuvą ir kitas Baltijos ir Vidurio Europos šalis po 1918 m, ir analitiškai apžvelgiamos jų istorijos reprezentacijos, interpretacijos ir aiškinimai istorinėje ir socialinių mokslų literatūroje.
  2. Formuluojamos ir tikrinamos deskriptyvinės hipotezės apie ekonominės, socialinės, politinės kaitos tarpukario ir pokomunistinėje Lietuvoje panašumus ir skirtumus.
  3. Formuluojamos ir tikrinamos aiškinančios hipotezės apie ekonominės, socialinės, politinės kaitos tarpukario ir pokomunistinėje Lietuvoje panašumų ir skirtumų priežastis, juos lyginant su panašiausiais atvejais – tarpukario ir pokomunistine Estija, Latvija bei atrinktomis Vidurio Europos šalimis.
  4. Tyrimo rezultatai panaudojami kritiškam esamų „vidurinio rango“ apibendrinimų apie ikikomunistinę modernizaciją ir pokomunistinę transformaciją įvertinimui ir naujų apibendrinimų pagrindimui.

Tyrimą atlieka projekto vadovas. Planuojama paskelbti 6 straipsnius mokslinėje periodikoje, perskaityti 6 pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Galutinis tyrimo rezultatas – tyrimo rezultatus apibendrinanti mokslinė monografija, kurią numatoma išleisti 2014 m. vasarą.

Projekto darbuotojai

Projekto vadovas ir vykdytojas prof. habil. dr. Zenonas Norkus

Projekto administratorė Janina Markevičienė

Projekto finansininkė Vaida Mameniškė

Projekto atgarsiai

Dvi Lietuvos: kuri pasiekė daugiau?

 Rolandas Maskoliūnas, LRT televizijos laida „Mokslo ekspresas“ / Lrt.lt

Žiūrėkite:

http://www.lrt.lt/naujienos/mokslas/1/17042/dvi_lietuvos_kuri_geresne_

http://tv.delfi.lt/video/U7EMenSA/

Skaitykite:

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/dvi-lietuvos-kuri-pasieke-daugiau-582-332504#ixzz2SaStFcxU

Ar daugiau pasiekėme per pirmąją Lietuvos nepriklausomybę, ar per antrąją? Argumentuotai į šį klausimą pajėgia atsakyti mokslo šaka, vadinama lyginamąja sociologija. „Mokslo eksprese“ – kai kurie netikėti tyrimų rezultatai.

Kaip suprasti visuomenę, jos lūkesčius ar baimes? Kaip išvengti klaidų, mokantis iš istorijos ir objektyviai įvertinti šalies pasiekimus? Padėti mums gali socialinių mokslų specialistai. Vienas iš tokių – Lietuvos mokslo premijos laureatas, profesorius Zenonas Norkus. Kaip jis pasirenka temas ir kas jį įkvepia tyrimams?

„Stengiuosi būti šiuolaikiškas tyrinėtojas, žiūrėti, kas įdomu žmonėms, kokie kyla klausimai viešoje erdvėje, dėl ko žmonės ginčijasi. Paskui bandau į tą diskusiją įsiterpti, klausimus spręsti, panaudodamas Lietuvoje esančius socialinių mokslų išteklius ir žinias“, – filosofas ir sociologas prof. Z. Norkus.

Bėda ta, kad mūsų socialiniai mokslai dėl suprantamų priežasčių buvo atsilikę. Įsigalėjus komunistiniam režimui, viena socialinių mokslų teorija – marksizmas – tapo privaloma ideologija visiems. XIX amžiuje tai buvo pati pažangiausia teorija, bet greitai tapo dogma. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, socialiniams mokslams reikėjo vytis vakarus.

 

Faktus ir procesus analizuoja platesniame kontekste

Anot Z. Norkaus, per paskutinius metus pasiekta didžiulė pažanga: „Atsiprašinėti neturime ko. Bene svarbiausias dalykas, ką mėginu daryti, – tiems socialiniams mokslams suteikti tarptautinio lyginamojo požiūrio. Viena iš ydų, kuri komplikavo ir teorinį atsilikimą, buvo Lietuvos socialinių mokslų etnocentriškumas. Susirūpinimas lietuviška problematika, nežvelgiant į Lietuvos dabartinę būklę ir jos raidą platesnėje lyginamojoje perspektyvoje“.

Kolegų darbuose aprašytus faktus bei procesus Z. Norkus analizuoja platesniame kontekste. Pavyzdžiui, Z. Norkus parašė monografiją „Nepasiskelbusi imperija“ apie viduramžių Lietuvą. Perskaitęs, ką yra parašę Lietuvos ir kaimyninių kraštų istorikai, jis analizavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę lyginamosios imperijų sociologijos požiūriu. Tą patį profesorius daro ir šiuo metu vykdomame projekte „Du nepriklausomybės dešimtmečiai: Kauno ir Vilniaus Lietuvos respublikos lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“.

„Pažiūrėkite, kas darosi masinės informacijos priemonėse, kaip priartėja Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Ankstesniais metais visuomet būdavo tokia publikacijų, diskusijų banga. Klausimas – ar daugiau pasiekėme per pirmą nepriklausomybę, ar per antrą. Ypač buvo didelis susidomėjimas artėjant 20-mečiui“, – sako Z. Norkus.

Šios diskusijos paskatino mokslininką pateikti konkursui projektą ir pamėginti atsakyti į kai kuriuos visuomenei rūpimus, kartais netgi įkyriai kartojamus klausimus.

„Projekte yra derinami du lyginamieji pjūviai – diachroninis ir sinchroninis. Sinchroninis reiškia skersai laiko ašies. Tai yra standartinė metodologija komparatyvistikoje. Šitokią perspektyvą aš naudojau ankstesniuose darbuose: lyginau LDK su panašiais savo laiko atvejais, taip pat knygoje apie pokomunistinę transformaciją. O šitame projekte naudojamas ne tik sinchroninis pjūvis – dabartinė Lietuva lyginama su kitomis Rytų Europos šalimis, taip pat tarpukario Lietuva lyginama su Vidurio Europos šalimis. Bet taip pat lyginimas vyksta diachroninėje plotmėje, lyginant ankstesnę ir dabartinę Lietuvą“, – pasakoja mokslininkas.

Be abejo, objektyviai palyginti galima ne viską. Todėl tyrėjai čiumpa tam tikras problemas. Viena iš jų, pasiduodanti lyginimui, – žemės reforma. Tai buvo bene didžiausias įvykis pirmosios nepriklausomybės pradžioje, o atgavus nepriklausomybę žemės reforma irgi buvo vykdoma, likviduojant stambiąją žemėvaldą. Bendra abiejose respublikose ir tai, jog reikėjo kurti nepriklausomą valstybę, susiduriant su tais pačiais iššūkiais: stabilizuoti makroekonomiką, kurti savo valiutą, suvaldyti infliaciją.

„Taip buvo pirmos nepriklausomybės pradžioje ir taip buvo antros nepriklausomybės pradžioje: kaip sukurti gyvybingą ekonomikos mechanizmą, kaip suvaldyti infliaciją, įvesti valiutą. Tie patys iššūkiai ir, įdomu, net ir panašūs atsakymai. Kartais net sukrečia tie panašumai. Pavyzdžiui, tarpukario pradžioje Lietuva buvo paskutinė stabilizuodama savo ekonomiką ir tai pasikartojo antrosios nepriklausomybės pradžioje. Kodėl, kaip tai paaiškinti?“ – klausia Z. Norkus.

 

Per pirmąją nepriklausomybę ūkinė pažanga buvo didesnė

Paprasčiausia būtų aiškinti nesikeičiančiu tautos charakteriu, bet tai pernelyg banalu ir nemoksliška. Juolab, kad sociologų nuomone, žmonės keičia visuomenę, kuri savo ruožtu keičia ir juos. Nuolatinis grįžtamasis ryšys neišvengiamas.

„Sociologai vengia daryti bendras išvadas. Jie sako: reikia atskirai nagrinėti ekonomiką, visuomenę siaurąja prasme – socialinę struktūrą, politiką, kultūrą. Kiek aš išvadas darau, taip pat jas grupuoju į blokus“, – teigia pašnekovas.

Sunkiausia lyginti kultūros pasiekimus. Tarkime, XX amžiaus pradžioje Lietuva buvo beraštė. Į naują nepriklausomybę ėjo tauta, turėdama visuotinį vidurinį išsilavinimą. Yra ir daugiau niuansų. Todėl kultūrą palikdamas kitiems prof. Z. Norkus lygina politinius procesus ir daug dėmesio skiria socialinės struktūros pokyčiams. Daugiausia palyginamų dalykų ir išvadų galima rasti analizuojant ūkio raidą.

„Bent tokius dalykus galėčiau pasakyti – per pirmąją nepriklausomybę pasiekta ūkinė pažanga buvo kur kas didesnė. Čia yra visokių matavimo problemų, bet ištyrus daug šaltinių, palyginus duomenis, galima teigti, kad per pirmąją nepriklausomybę – du dešimtmečius – nacionalinės pajamos išaugo du kartus. Metinis vidutinis rodiklis buvo per 4 procentus. Nepaisant, kad buvo didžioji pasaulio krizė. Sunkesnė negu mūsų. O per antrąją nepriklausomybę, baigiantis antrajam dešimtmečiui, mes tik vos pranokom 1980–1990 metų lygį“, – tvirtina Z. Norkus.

Tarpukario Lietuva pasiekė didesnę pažangą ir kovodama dėl savo vietos pasaulinio ūkio darbo pasidalijimo struktūroje. Vaizdžiai sakant, skirtingos šalys žaidžia skirtingose lygose. Pavyzdžiui, XXI amžiuje tokie technologijų ir socialiniai lyderiai neabejotinai yra Skandinavijos šalys, efektyviausiai kuriantys inovacijas.

Peržvelgiant antrosios nepriklausomybės dešimtmetį mes negalime konstatuoti, kad būtume šoktelėję laipteliu aukščiau perėję į kitą lygą

„Jeigu žvelgtume į pirmą nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, galima teigti, kad ten Lietuva sugebėjo pažengti vienu laipteliu aukščiau, pereidama iš periferinės pozicijos ant truputį aukštesnio laiptelio, kur eksportuojami perdirbti produktai. Jeigu pažiūrėtume į pirmo dešimtmečio užsienio prekybos statistiką, Lietuva eksportuodavo grynas žaliavas. Net kiaulių lietuviai nemokėjo išskersti.

Antrajame dešimtmetyje jie tai jau išmoko. Didelę Lietuvos eksporto dalį sudarė apdoroti maisto produktai, sukurta konkurencinga maisto pramonė. Tai pasiekimas. Peržvelgiant antrosios nepriklausomybės dešimtmetį mes negalime konstatuoti, kad būtume šoktelėję laipteliu aukščiau perėję į kitą lygą“, – teigia Z. Norkus.

 

Tyrimai būtų naudingi Šiaurės Korėjai ir Kubai

Mokslas ieško atsakymų ir kai kuriuos iš jų atranda. Aiškinant nepakankamą valstybės progresą vienoje ar kitoje srityje, vartojamas specialus terminas – priklausomybė nuo trajektorijos.

„Labai daug lemia pradžia, kaip startuojate, į kokį raidos taką įšokate. Deja, buvo padaryta daug klaidų pačioje ekonominių reformų pradžioje. Nedaug buvo pasirinkimo, buvo ekstremalios aplinkybės, bet kai kuriuos dalykus padarius kitaip, tie pasiekimai būtų geresni. Tada nekamuotų lietuvių klausimas – o kodėl mes atsiliekame nuo Estijos?“ – mano mokslininkas.  

Ar šios įžvalgos gali būti kam nors naudingos, ar mums jau per vėlu ką nors keisti pagal šias rekomendacijas?

Z. Norkus sako, kad jo „tyrimai gali padėti išvengti klaidų Šiaurės Korėjai ir Kubai, kai jos likviduos pasenusią sistemą. Jie gali padėti išvengti klaidų Baltarusijai“.

 

Pagrindinė Lietuvos klaida – prasta reformų seka

Be abejo, daug ką lėmė objektyvios aplinkybės ir geografinė padėtis. Lietuva tebuvo didžiulės imperijos dalis. Šituo atžvilgiu mūsų situacija buvo sunkesnė, negu Lenkijos ar Čekoslovakijos. Nepaisant to, kai ką buvo galima atlikti kitaip. Taip galima teigti, pasižiūrėjus į politiką kitų šalių, kurios sprendė panašias problemas ir pasiekė geresnių rezultatų.

„Bene pagrindinė klaida – prasta reformų seka. Išeinant iš komunistinės sistemos reikėjo padaryti tris pagrindinius dalykus: liberalizuoti ekonomiką, išlaisvinti kainas, atverti sienas laisvam užsienio prekių ir kapitalo judėjimui. Suvaldyti infliaciją, stabilizuoti ekonomiką ir [atlikti] privatizaciją. Pereiti prie privačios nuosavybės. Lyginant Lietuvos ir Estijos reformų seką, peršasi išvada, kad didžiausia klaida Lietuvoje – reformos buvo pradėtos nuo privatizacijos“, – teigia Z. Norkus.

Dar Maskvai grūmojant, mūsų šalyje buvo pradėti privatizacijos darbai, o ekonomikos stabilizacija buvo atidėliojama iki 1993 metų. Tą padarėme paskutiniai Baltijos šalyse. Privatizacija, turto dalybos vyko didžiausios infliacijos sąlygomis, o jai esant, realiai apskaičiuoti ūkio objektų vertės neįmanoma. Todėl privatizacija valstybei padarė daug žalos. Daug turto pateko ne į tas rankas, jis buvo iššvaistytas, sunaikintas. Čia pakanka prisiminti EBSW epopėją.

„Estai darė kitaip. Jie pirma skubėjo stabilizuoti ekonomiką. Jie turėjo stabilią nacionalinę valiutą, o pagrindinę privatizacijos darbų dalį atliko jau po to, pirmenybę teikdami didesnių įmonių pardavimui užsienio investuotojams. Už realius pinigus ir esant realiems verslo planams“, – aiškina sociologas.

 

Mokslininko gyvenimas panašus į vištos

Tokie palyginimai ir analizė, nors atgaline data nebepritaikomi, visgi leidžia giliau suprasti dabartinius laikus, šiuo metu vykstančius procesus. Jau nekalbant apie tai, kad taip geriau suvokiame praeities istoriją. Šis darbas patvirtina, jog mokslų sandūroje gimsta nauji atradimai ir naujos idėjos. Žinoti kontekstą labai svarbu.

„Iš vienos pusės yra sociologai, susirūpinę tik dabartimi, ir daro tai etnocentriškai. O iš kitos pusės istorikai, kurie sėda prie darbo stalo ir laiko mašina nukeliauja į kitus laikus bei primiršta apie dabartį. Aš mėginu tuos dalykus sujungti, vienų laikų šviesa nušviesti kitus laikus“, – sako Z. Norkus.

Bėda, kad tyrimus užsakančios valstybės institucijos nelabai domisi gautais rezultatais. Vyriausybės keičiasi, o vertingi darbai guli stalčiuose. Todėl Z. Norkus teigia, jog analizuoja tai, kas rūpi ne valdžiai, bet visuomenei. Ir tikisi, kad jam pavyks praplėsti mūsų akiratį. O išsilavinusi visuomenė daro mažiau klaidų, ją sunkiau apkvailinti.

Anot Z. Norkaus, šiuolaikinio mokslininko gyvenimas panašus į vištos gyvenimą Vievio paukštyne: „Narvelis yra grafikas, kiek kaušinių turi padėti, jeigu nepadedi, iškeliauji į mėsos cechą. Panašu ir šiais laikais. Turi paskelbti kažkiek publikacijų, padaryti mažiausiai tiek pranešimų ir išleisti apibendrinantį tyrimą stambesnį kūrinį. Šiuo atveju turėtų būti monografija. Šiuo metu likę apie metus. Tikiuosi, kitų metų birželio mėnesį Lietuvos mokslų akademijoje surengti tos knygos sutiktuves“.