Virginija Jurėnienė, Giedrė Purvaneckienė (Vilniaus universitetas)
VAIKO PRIEŽIŪROS ATOSTOGŲ POLITIKA VERTYBINIU ASPEKTU 1990/1994 IR 2022 M.
Virginija Jurėnienė, Giedrė Purvaneckienė
Vilniaus universitetas, Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos institutas, ,
Nagrinėjama problema:
Vaiko priežiūros atostogos – svarbi socialinės politikos priemonė. Ji veiksminga šeimos, gimstamumo ir lyčių lygybės politikose. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį vaiko priežiūros atostogos buvo reformuojamos, jos keičiamos ir dabar, įvedant neperleidžiamus atostogų mėnesius abiem tėvams. Šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, ar vaiko priežiūros atostogų schema ir jos pakeitimai atitinka besikeičiančias Lietuvos gyventojų vertybines orientacijas.
Tyrimo metodika:
Tyrimo metodai: pranešimas parengtas naudojant lyginamąjį mokslinės literatūros analizės ir sintezės, dokumentų analizės ir kiekybinio tyrimo anketinės apklausos metodus. Tyrimo kontekstą sudaro pataisyta R. Ingleharto visuomenės modernizacijos teorija, pritaikyta lyčių vaidmenų kitimui. Pagal Ingleharto ir Norris iškeltą hipotezę, modernėjant visuomenei, keičiasi lyčių vaidmenys. Atitinkamai turi keistis ir socialinė politika. Pranešime nagrinėjamas vertybinių nuostatų į lyčių vaidmenis šeimoje kitimas, modernėjant visuomenei, ir kaip buvo keičiamos vaiko priežiūros atostogos.
Tyrimo rezultatai:
Lietuvos valstybiniame Naujajame archyve Sąjūdžio fonde esantys dokumentai byloja, jog tradicinis konservatyvusis šeimos modelis buvo diegiamas visuomenėje nuo 1988 m., kartu plėtojant konservatyvaus - korporacinio pobūdžio modelio šeimos politiką. Tai buvo įtvirtinta LR Aukščiausioje Taryboje priimtuose įstatymuose. Tam neprieštaravo tuo metu atsikūrusios ir savo veiklą vysčiusios moterų organizacijos (Caritas, Lietuvos moterų sąjunga). 1990 m. Europos Vertybių tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojų požiūris į lyčių vaidmenis šeimoje – tradicinis patriarchalinis, 1994 m. tyrimo „Šeima ir lyčių vaidmenų kitimas“ rezultatai parodė, kad per ketverius metus šios nuostatos pradėjo šiek tiek modernėti, tačiau išliko patriarchalinėmis, o pagal 2022 m. vertybinių nuostatų į lyčių vaidmenis tyrimo rezultatus galima spręsti, kad daugumos Lietuvos gyventojų nuostatos tapo moderniomis. Tačiau ne visų. Pavyzdžiui, trečdalis gyventojų, vienodai moterų ir vyrų, tebegalvoja, kad vyro reikalas – uždirbti pinigus, o moters reikalas - rūpintis namais ir šeima. Modernios nuostatos tik sudaro terpę formuotis naujoms elgesį reguliuojančioms normoms. Kad modernios gyvenimo normos dar nesusiformavo rodo tas faktas, kad tik 37% gyventojų (42% moterų ir 34% vyrų) pritaria vaiko priežiūros atostogų pakeitimams, panaši dalis – 33% - nepritaria ir 28,8% - nežino. Tyrimas parodė, kad vaiko priežiūros srityje socialinė politika modernesnė, nei gyventojų pažiūros, ir išryškino socialinės politikos sklaidos trūkumus.
Ilona Tamutienė, Vaida Auglytė (Vytauto Didžiojo universitetas)
KAIP PUOSELĖJAMA ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ LIETUVOJE? PAGALBOS IR PARAMOS PIRMOSIOMIS VAIKO 1000 GYVENIMO DIENŲ PERIODU PATIRČIŲ VERTINIMAS
Ilona Tamutienė, Vaida Auglytė
Vytauto Didžiojo universitetas, Viešojo administravimo katedra,
Nagrinėjama problema:
Ankstyvosios vaikystės puoselėjimas, o ypač pirmųjų 1000 gyvenimo dienų periodas, raidos požiūriu yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo keliui. Žalojančios vaikystės patirtys šiuo periodu palieka neigiamas ilgalaikes pasekmes ne tik vaiko, bet ir visuomenės raidai. Todėl ankstyvosios vaikystės politika ir jos įgyvendinimas yra prioritetinis ES uždavinys, integruotas į Europos vaiko teisių strategiją ir garantijas. Pagrindinis šio tyrimo klausimas – kokia parama ir paslaugos yra prieinamos nėščiosioms ir vaikams iki 2 metų amžiaus Lietuvoje?
Tyrimo metodika:
Tyrimas vykdomas pasitelkus kokybinę tyrimo metodologiją ir puoselėjančios globos teorinį modelį. Remiantis suinteresuotomis šalimis, kurios teikia ir gauna paramą ir paslaugas, bus siekiama atskleisti esamą situaciją Lietuvoje, išskiriant privalumus ir trūkumus bei NVO organizacijų vaidmenį puoselėjant pirmąsias 1000 vaiko gyvenimo dienų. Taikomas pusiau struktūruotų kokybinis interviu su: 1) socialinę riziką patyrusiomis motinomis, kurios gavo paramą ir pagalbą nėštumo metu ir/ar auginančioms vaikus iki 2 metų amžiaus; 2) akušerėmis ir/ar pediatrais, kurie teikia paramą nėščiosioms ir vaikams iki 2 metų amžiaus; 3) nevyriausybinių organizacijų, teikiančių paramą nėščiosioms ir vaikui iki 2 metų amžiaus, atstovais; 4) vaiko apsaugos ir gerovės specialistais (vaiko teisių apsaugos specialistai, atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai ar kt.).
Tyrimo rezultatai:
Gauti rezultatai interpretuojami ankstyvosios vaikystės politikos vystymo kontekste. Universalias ankstyvosios vaikystės apsaugos priemones (nėščiųjų priežiūrą, vaiko auginimo atostogas, paramą gimimo atveju) galima vertinti pozityviai, tačiau didelių spragų yra apsaugant vaikus, kurių motinos nėštumo metu (ir vėliau) piktnaudžiauja alkoholiu; kurių šeimos patiria skurdą, krizes, augina neįgalius vaikus ar vaikus su spec. poreikiais ir neturi neformalios pagalbos tinklo. Rekomenduojama stiprinti ankstyvosios vaikystės apsaugą Lietuvoje.
Aistė Adomavičienė (Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas)
VAIKŲ DIENOS CENTRAI: REALYBĖ IR LŪKESČIAI
Aistė Adomavičienė
Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas,
Nagrinėjama problema:
Tyrimas nagrinėja vienos iš socialinės priežiūros paslaugos – vaikų dienos socialinė priežiūra, kurią Lietuvoje teikia virš 450 vaikų dienos centrų (toliau VDC), teikimą. Tyrimas atliktas 2022 m. kovo – balandžio mėnesiais. Tikslas – apžvelgti VDC situaciją ir pateikti siūlymus paslaugų kokybės tobulinimui.
Tyrimo metodika:
Vaikų dienos socialinės priežiūros paslauga buvo pirmoji, kurią šios paslaugos teikėjai privalėjo akredituoti nuo 2021 m. Siekiant išsiaiškinti pagrindinius iššūkius, su kuriais VDC susiduria po akreditacijos, NSMOT inicijavo jų apklausą. Tyrimo metu analizuota vaikų demografinė charakteristika, darbuotojų kvalifikacija, teikiamų paslaugų trukmė ir apimtis, darbas su šeima, aptarti iššūkiai, su kuriais susiduria paslaugos teikėjai ir teikiamos rekomendacijos. Tyrimo metu naudoti šie metodai: apklausa (116 respondentų) ir focus grupės (dvi grupės po 3 ir 4 asmenis). Tyrimo rezultatai apibendrinti naudojant aprašomąją statistiką.
Tyrimo rezultatai:
Tyrimas atskleidė ženklius paslaugų teikėjų skirtumus tarp miestų ir regionų, išryškino poreikį stiprinti VDC tiek metodinėmis, tiek administracinėmis – finansinėmis priemonėmis. Tyrimas atskleidė VDC darbuotojų pajėgumus vertinti individualius vaikų poreikius, sudaryti individualius pažangos planus, dirbti su specialius poreikius, elgesio ir emocijų sunkumus turinčiais vaikais bei jų šeimomis.
Tyrimo pagrindu taip pat suformuluotos rekomendacijos, prisidėsiančios prie VDC paslaugų tobulinimo ir kokybės gerinimo, o tuo pačiu ir vaikų bei jų šeimų gyvenimo kokybės.
Kristina Ankėnaitė-Balčiūnienė (Vilniaus miesto krizių centras)
VILNIAUS MIESTO KRIZIŲ CENTRO VYKDOMOS VEIKLOS SUNKUMAI ŠEIMOS POLITIKOS KONTEKSTE
Kristina Ankėnaitė-Balčiūnienė
Vilniaus miesto krizių centras,
Nagrinėjama problema:
Bus pristatyta socialinės priežiūros – intensyvios krizių įveikimo pagalbos paslaugą Vilniaus miesto krizių centre (toliau – Krizių centras), kuri teikiama Vilniaus miesto socialinę riziką patiriančioms šeimoms; socialinę riziką patiriantiems vaikams ir jų šeimoms; vaikams, kuriems pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą nustatyta laikinoji priežiūra, kitiems tos šeimos vaikams kartu su jų atstovais (atstovu) pagal įstatymą; smurtą patyrusiems asmenims ir jų vaikams.
Krizių centro paslaugų organizavimo / teikimo sunkumai praktikoje: apgyvendinami iš kitų rajonų (ne Vilniaus mieste deklaravę gyvenamąją vietą) asmenys; vietų trūkumas; nemokūs paslaugų gavėjai; finansavimo stoka (paslaugų teikimas finansuojamas tik iš savivaldybės biudžeto lėšų).
Siekiant spręsti aukščiau pristatytus sunkumus Krizių centro išlaikymas turi būti finansuojamas ir iš valstybės biudžeto, o ne tik iš savivaldybės biudžeto (nuo 2022-01-01 akredituota intensyvi krizių įveikimo pagalbos paslauga).
Be to, paslaugų organizavimas nėra tik savivaldybės atsakomybė, nes paslaugos teikiamos VTAS priimtu sprendimu (jeigu nustatytas vaiko apsaugos poreikis, socialinės paslaugos inicijuojamos vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Vaiko laikinosios priežiūros tvarkos aprašo 17 punktas „Kiekviena savivaldybė užtikrina, kad būtų sudaryta galimybė jos teritorijoje gyvenančiam vaikui taikyti vaiko laikinąją priežiūrą socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje bet kurią savaitės dieną bet kuriuo paros metu, taip pat poilsio ir švenčių dienomis. Vaiko laikinoji priežiūra gali būti taikoma tik tokioje socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje, kuri yra saugi vaikui.“).
Taip pat svarbu, neatsižvelgti į asmenų deklaruotą gyvenamąją vietą, nes asmenys atvyksta „čia ir dabar“, laiko paslaugų „pirkimui“ ar sutarčių sudarymui nėra. Vaiko laikinosios priežiūros tvarkos aprašo 18 punktas „Tais atvejais, kai savivaldybėje nėra veikiančios socialinę priežiūrą teikiančios socialinių paslaugų įstaigos, atitinkančios Aprašo 17 punkte nurodytus reikalavimus, savivaldybė gali sudaryti sutartį su kita (artimiausia) savivaldybe dėl vaiko laikinosios priežiūros taikymo socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje paslaugų teikimo. Sutartyje savivaldybės sutaria dėl tokių mokėjimo už paslaugas dydžių ir tvarkos.“
Asta Dilytė-Kotenko (Lietuvos socialinių mokslų centras)
SOCIALIAI PAŽEIDŽIAMŲ ASMENŲ KELIAS LINK AUKŠTOJO MOKSLO: KULTŪRINIO KAPITALO ŠVIETIMO ĮSTAIGOSE REIKŠMĖ
Asta Dilytė-Kotenko
Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos institutas,
Nagrinėjama problema:
Socialiai pažeidžiamų asmenų kelias link aukštojo mokslo: kultūrinio kapitalo švietimo įstaigose reikšmė Lygių galimybių švietimo sistemoje užtikrinimas pripažįstamas, kaip vertinga priemonė mažinti nelygybei visuomenėje ir užtikrinti socialinį mobilumą. Visgi, Lietuvoje aukštasis mokslas yra skirtingai prieinamas skirtingoms visuomenės grupėms. Asmenys, kilę iš žemas pajamas turinčių šeimų, tautinių mažumų grupių, asmenys, kurie gyvena kaimo vietovėse gali patirti sunkumų ugdantis dėl kultūrinių ir lingvistinių barjerų, informacijos stokos (European Commission/EACEA/Eurydice, 2019), t. y. kultūrinio kapitalo trūkumo. Kultūrinis kapitalas apima adaptyvias kultūrines ir socialines kompetencijas tokias kaip: institucinio konteksto, procesų, lūkesčių supratimas, intelektinių ir socialinių įgūdžių (kultūrinių žinių ir žodyno) turėjimas (Edgerson, Roberts, 2014). Kaip teigia Platūkytė (2020), nesant pakankamam šeimos kultūriniam kapitalui, kokybiška švietimo sistema sudaro sąlygas didinti individų mobilumą visuomenėje. Tyrimo tikslas – nustatyti, kokia yra švietimo įstaigų reikšmė socialiai pažeidžiamų asmenų kultūrinio kapitalo formavime.
Tyrimo metodika:
Tam tikslui pasiekti buvo atliktas tyrimas – biografiniai interviu su socialiai pažeidžiamais asmenimis, pasiekusiais aukštąjį išsilavinimą, siekiant nustatyti kultūrinio kapitalo formavimosi procesą. Surinkti duomenys analizuoti kokybinės dokumentų turinio analizės metodu.
Tyrimo rezultatai:
Tyrimo rezultatai rodo, kad švietimo įstaigos formuoja individų kultūrinį kapitalą per mokytojų, mokyklos administracijos darbuotojų elgesį, lūkesčius mokiniams, emocinę aplinką, socialines normas, mokinių skatinimo būdus, ugdymo turinį, kultūrinį ugdymą, profesinį orientavimą ir klasių sudarymą.
Romas Lazutka, Žeimantė Straševičiūtė (Vilniaus universitetas), Arūnas Juška (Rytų Karolinos universitetas)
MORALINIAI BAUBAI SOCIALINĖS PARAMOS IR UŽIMTUMO POLITIKOJE
Romas Lazutka
Vilniaus universitetas, Teorinės ekonomikos katedra,
Arūnas Juška
Rytų Karolinos universitetas,
Žeimantė Straševičiūtė
Vilniaus universitetas, Teorinės ekonomikos katedra,
Nagrinėjama problema:
Pranešime bandoma parodyti, kad Lietuvos socialinėje politikoje pasireiškia perdėtos baimės reakcijos į ilgalaikes nedarbo ir skurdo problemas. Reakcijų į deviacijas analizė remiasi Moralinės panikos modeliu, t.y. susirūpinimas ir baimė visuomenėse kyla dėl deviantinių grupių – skurstančiųjų ir bedarbių mūsų atveju. Jie suvokiami kaip besikėsinantys į vertybes, interesus ir visos visuomenės gerovę.
Literatūroje nurodomos trys pagrindinės prielaidos kilti moralinei baimei, kurios gali būti pastebimos kai kuriuose Lietuvos socialinės politikos laukuose. Pirma, žiniasklaidoje turėtų būti daug dėmesio deviantiniam elgesiui (Lietuvos atveju - bedarbių ir pašalpų gavėjų). Antra, turėtų susidaryti santykinis ekspertų, politikų, verslo interesų ir platesnės visuomenės vieningumas, pvz., dėl didelio bedarbių skaičiaus priežasčių, jų elgesio, problemos sprendimų būdų. Trečia, problema turėtų sukelti neproporcingą oficialią reakciją į deviacijų grėsmę.
Tyrimo metodika:
Siekiant atskleisti moralinio baubo fenomeną Lietuvoje, tiriamos skurdo bei nedarbo problemos ir socialinės politikos reakcijos į jas. Kokie oficialios bedarbystės ir skurdo mastai, koks remiamųjų bedarbių elgesys ir jo priežastys, kokios politikos priemonės jų atžvilgiu naudojamos? Ar jos pagrįstos moraliniu išgąsčiu? Be oficialios statistikos pagrindinis tyrimo duomenų šaltinis – nedirbančių socialinės pašalpos gavėjų apklausa.
Tyrimo rezultatai:
Duomenų analizė atskleidė, kad socialinės paramos klientų bedarbių padėtis Lietuvoje daugiausia nulemta socialinio ir ekonominio konteksto, parama yra gana taikli, o jos dydis nėra sunki finansinė našta visuomenei. Tačiau moralinio išgąsčio baimė mažinama pašalinant moralinę žalą, t.y. asimiliuojant bedarbius ir skurstančiuosius (darbo rinkos ir socialinės paramos priemonės) bei griežtinant pripažinimo bedarbio statuso ir vertais paramos kriterijus. Be asimiliacinių ir prievartinių moralinių priemonių, socialinė politika, reaguodama į moralinius išgąsčius, taip pat pritaiko ir statistikos reformos strategiją. Moralinės grėsmės ypatumas yra tas, kad jis dažnai priklauso nuo deviantų (grėsmė keliančiųjų) skaičiaus. Parodyta kaip pasitelkiamos ir nedarbo bei skurdo rodiklių skaičiavimo metodikų reformos, kad patiriama grėsmė būtų sumažinta.
Pranešimas parengtas vykdant projektą. Projektą/Tyrimą finansuoja Europos Sąjunga (projekto Nr. 01.2.2-LMT-K-718-05-0095) pagal sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).
Arūnas Pocius (Lietuvos socialinių mokslų centras)
GYVENIMO KELIAS IR JO KRIZĖS: LIETUVOS JAUNIMO RAIDĄ DARBO RINKOJE ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI
Arūnas Pocius
Lietuvos socialinių mokslų centro, Sociologijos instituto Darbo rinkos tyrimų skyrius,
Nagrinėjama problema:
Remiantis tyrimų duomenų lyginamosios analizės rezultatais pranešime siekiama atskleisi pagrindinius veiksnius, kurie įtakoja Lietuvos jaunimo raidą. Gauti rezultatai rodo, kad ekonominės krizės sukelia itin didelius šalies jaunimo padėties darbo rinkoje bangavimus. Apie jaunimo integracijos į darbo rinką galimybių realizavimo sulėtėjimą atskirais laikotarpiais liudija dėl ekonominių krizių poveikio išaugęs nedarbas ir sumažėjąs užimtumas. Tačiau jaunimo užimtumo ir aktyvumo darbo rinkos rodiklių santykio su šalies vidurkiu dinamika liudija, jog jaunų žmonių integracijos į darbo rinkos galimybių sulėtėjimas nebūtinai susijęs su tiesioginiu ekonominiu krizių paveiku. Remiantis minėtais rodikliais buvo nustatyti W formos svyravimai, kurie rodo palankius ir nepalankius darbo rinkos raidos laikotarpius.
Tyrimo rezultatai:
Ekonominių rodiklių poveikis jaunimo užimtumui ir nedarbui abejonių nekelia. Tačiau vertinant visų šalies gyventojų ir jaunimo situaciją galima teigti, kad aktyvumo lygio rodiklis gerokai mažiau susijęs su šalies ekonomikos cikliškumu ir su jais susijusiais darbo rinkos bangavimais. Atsižvelgiant į tai, galima būtų teigti, jog tiek jaunimo, tiek visų gyventojų aktyvumas darbo rinkoje daugiau socialinė, nei ekonominė kategorija. Neneigiant ekonominių veiksnių poveikio, socialine prasme įvairių socialinių gyventojų grupių aktyvumas darbo rinkoje tampriai susijęs su jų gyvenimiškų galimybių nuostatų formavimu ir jų realizavimu.
Nors vertinant formaliai, paspartėję gyvenimo tempai ir spartėjanti technologijų kaita leidžia jaunimui geriau prisitaikyti prie stebimų pokyčių nei vyresnių kartų žmonėms, tačiau tyrėjai pažymi, kad ekonomikos globalizacija sukelia jaunų žmonių netikrumo jausmą visuomenėje. Tikėtina, jog jaunimo diskriminacijos rizikos darbo rinkoje gali išaugti esant didesniam socialinių bendravimo įgūdžių ir patirties trūkumui, (pvz. dėl karantino poveikio pandemijos krizės metu).
Silpnosios jaunimo padėties darbo rinkoje pusės susijusios su santykinai labiau išaugusiu šių nagrinėjamų socialinių grupių pažeidžiamumu ekonominių nuosmukių metais Nors Lietuvos jaunimo nedarbo lygis ankstesnių ekonominių krizių metais siekė rekordines aukštumas, tačiau remiantis autorių analizės rezultatais tikrai negalima nepastebėti pozityvių jų situacijos pokyčių, lyginant su nagrinėjamų rodiklių kaita ES mastu.
Kristina Ambrazevičiūtė (Lietuvos socialinių mokslų centras)
MOTERŲ GALIMYBĖS DARBO RINKOJE: NUO SAUGUMO PRIE LANKSTUMO
Kristina Ambrazevičiūtė
Lietuvos socialinių mokslų centras, teisės institutas,
Nagrinėjama problema:
Konferencijoje siūlomo pristatyti tyrimo „Moterų lygių galimybių darbo santykiuose užtikrinimas Baltijos šalyse: lyginamoji analizė“ dalies tikslas - identifikuoti teisinius veiksnius, kliudančius moterų darbinei karjerai ir pateikti pasiūlymus teisinio reguliavimo tobulinimui. Tyrimas buvo atliekamas taikant dokumentų analizės, ekspertų interviu, sisteminį, teleologinį, lyginimo ir istorinį teisės mokslo tyrimo metodus. Pranešime analizuojami klausimai, ar esamos Lietuvos teisinės priemonės pakankamai užtikrina moterų galimybes įsitraukti į darbo rinką, ar kai kurios taikomos priemonės nėra perteklinės ir neduoda priešingo efekto, ar yra realių alternatyvių teisinių sprendimų.
Tyrimo rezultatai:
Nors lyčių lygybės principas yra įtvirtintas Lietuvos teisės aktuose, o taip pat jo privaloma laikytis pagal tarptautinius įsipareigojimus, vis dar išlieka darbo užmokesčio atotrūkio (moterų nenaudai) problema. Be to, moterys labiau nei vyrai susiduria su užimtumo problemomis: nors dauguma jų turi geresnį išsilavinimą, tačiau - nepaisant formalių draudimų - vis dar diskriminuojamos dėl savo lyties, moterims sunkiau įsidarbinti ir užimti vadovaujamas pareigas, jos dažniau atlieka šeimos narių ir kitų artimųjų priežiūros funkciją ir dažniau dirba ne visą darbo laiką. Problemą dar labiau išryškina spartus senėjimo procesas bei besitraukianti darbo rinka.
Lietuvos Respublikos darbo teisės aktai nenustato skirtingų darbo sąlygų moterims ir vyrams, tačiau juose yra numatytos diferenciacinės normos, skirtos apsaugoti moterį biologinės motinystės funkcijos vykdymo laikotarpiu. Neretai padidinta apsauga duoda priešingą rezultatą – apsunkina moterų dalyvavimą darbo rinkoje, o tuo pačiu didina moterų ir vyrų pajamų atotrūkį. Todėl verta peržiūrėti esamas garantijas bei jų tikslingumą, pagrindinį dėmesį skiriant ne moters apsaugojimui, o jos galimybėms dalyvauti darbo santykiuose. Pastaruoju metu Lietuvos darbo įstatymuose praplėstos galimybės naudoti tokias priemones kaip nuotolinis darbas, lankstus darbo grafikas, kartu neabejotina, kad sprendžiant didesnio moterų įtraukimo į darbo santykius iššūkius, lanksčių priemonių sąrašas turės būti toliau plečiamas.
Kristina Zitikytė (Vilniaus universitetas)
MOTERŲ PADĖTIS DARBO RINKOJE: KODĖL MOTERYS UŽDIRBA MAŽIAU?
Kristina Zitikytė
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Statistikos, analizės ir prognozės skyrius, Vilniaus universitetas, Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedra,
Nagrinėjama problema:
Nors skaičiuojama, kad Lietuvoje 2016-2019 m. atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo pajamų mažėjo, pastaraisiais metais fiksuojama, kad atotrūkis nebemažėja ir išlieka apie 14 proc. Dažniausiai laikoma, kad moterys uždirba mažiau nei vyrai, nes dirba mažiau, daro karjeros pertraukas dėl vaikų auginimo. Bet ar tikrai moterys dirba mažiau? Ir ar dar yra erdvės vyrų ir moterų darbo pajamų skirtumų mažėjimui?
Pranešimo tikslas – atskleisti vyrų ir moterų darbo pajamų skirtumus Lietuvoje, juos lemiančius veiksnius ir pasekmes senatvėje. Pranešime aptariamos pagrindinės priežastys, kurios nulemia mažesnes moterų darbo pajamas. (1) Moterys renkasi mažiau apmokamus darbus. Aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose ekonominiuose sektoriuose dirbančių moterų dalis sudaro: 43-63 proc. (informacija ir ryšiai – 43 proc., finansinė ir draudimo veikla (63 proc., profesinė, mokslinė ir techninė veikla – 58 proc.). Didžiausia dirbančių moterų dalis yra: žmonių sveikatos priežiūroje ir socialiniame darbe (86 proc.), švietime (79 proc.) ir apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje (74 proc.). (2) Yra sričių, kuriose moterų vadovių gretos yra didesnės: tarp finansų srities vadovų moterys sudaro 76 proc., tarp mažmeninės ir didmeninės prekybos vadovų – 56 proc., bet tarp įstaigų ir organizacijų vadovų jos sudaro 31 procentą. (3) Šeiminės pareigos pasiskirsto nevienodai. 78 proc. slaugos atvejų, nedarbingumo pažymėjimus gauna ir nuo darbo atitrūksta moterys. Pirmais vaiko auginimo metais 93 proc. moterų gauna vaiko priežiūros išmoką. Antraisiais metais, apie 40 proc. vaiko priežiūros išmokos gavėjų yra vyrai. Nors antraisiais vaiko auginimo metais, beveik 40 proc. vaiko priežiūros išmokos gavėjų yra vyrai, tačiau didžioji jų dalis ir toliau dirba., o tai reiškia, kad vaikus ir toliau prižiūri mamos, giminaičiai ar auklės. Mažesnės darbo pajamos ir daromos karjeros pertraukos nulemia, kad senatvėje vyrų senatvės pensijos būna beveik 20 proc. didesnės nei moterų. Dėl ilgesnės gyvenimo trukmės moterys ilgiau gyvena su mažesne pensija.
Tyrimo metodika:
Pranešime pateikiami išanalizuoti statistiniai socialinio draudimo duomenys.
Didžiausias darbo pajamų atotrūkis fiksuojamas 30-39-aisiais gyvenimo metais, kai tarp moterų didesnė dalis daro karjeros pertraukas dėl vaikų auginimo. Pranešime pateikiama, kaip moterų senatvės pensiją veikia vaikų auginimo pertraukos. Nustatoma, kad vyrų ir moterų būtinojo stažo senatvės pensijai gauti skirtumai yra labai menki, o senatvės pensijos skiriasi pagrinde dėl moterų visą gyvenimą uždirbtų mažesnių darbo pajamų.
Mažesnės moterų darbo pajamos lemia mažesnes senatvės pensijas, todėl moterys atsiduria didesnėje skurdo rizikoje. Lygesnis šeiminių pareigų pasidalinimas leistų moterims greičiau grįžti į darbo rinką po vaikų priežiūros atostogų. Tarp dažniausiai įvardijamų sprendimų būdų taip pat minimi: lankstesnių darbo sąlygų skatinimas, šeiminių pareigų lygesnis pasidalinimas.
Eugenijus Dunajevas (Vilniaus universitetas)
SOCIALINIŲ PROBLEMŲ SPRENDIMO GALIMYBĖS IR SOCIALINIO DARBO PROFESIJOS PRESTIŽAS
Eugenijus Dunajevas
Vilniaus universitetas, Sociologijos ir socialinio darbo institutas,
Nagrinėjama problema:
Socialinis darbas yra vienas iš pagrindinių įrankių sprendžiant socialines problemas. Socialinį darbą didžia dalimi dirba arba teikia specialias žinias ir kompetencijas turintys asmenys – socialiniai darbuotojai.
Kadangi socialinis darbas didžia dalimi yra paslaugų teikimas, todėl socialiniai darbuotojai yra esminė socialinio darbo ar socialinių paslaugų gamybos funkcijos sudedamoji dalis.
Socialinio darbo rezultatai priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp kurių svarbų vaidmenį vaidina socialinių darbuotojų turimos kompetencijos ir žinios bei interesas atliekamam darbui.
Tai, kiek profesijos atstovai turi reikalingas kompetencijas, žinias bei yra suinteresuoti atliekama veikla bei jos rezultatais, tiesiogiai priklauso nuo profesijos prestižo. Kuo profesijos prestižas yra didesnis, tuo labiau profesine veikla užsiims geriausi atitinkamų studijų programų absolventai, profesijos nariai bus labiau motyvuoti atitinkamai veiklai ir jos rezultatams ir atvirkščiai – kuo profesijos prestižas yra žemesnis, tuo labiau profesine veikla užsiims prasčiausi atitinkamų studijų programų absolventai, profesijos atstovai bus mažai motyvuoti atitinkamai veiklai ir jos rezultatams.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinių problemų sprendimas tiesiogiai priklauso nuo socialinių darbuotojų profesijos prestižo.
Tyrimo metodika:
Atliekant tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti kaip galima konceptualizuoti profesijos prestižą, koks yra socialinio darbo profesijos prestižas ir atitinkamai kokie veiksniai sąlygoja socialinio darbo profesijos prestižą.
Profesijos prestižo hipotetinius indikatorius buvo siekiama identifikuoti tiriant kaip profesijos prestižą supranta įvairių profesijų atstovai. Buvo naudota kokybinė tyrimo metodologija. Buvo atlikti 8 interviu (informacinis prisisotinimas). Gauta informacija buvo tvarkoma, duomenys kategorizuojami ir sintezuojami. Buvo įvardinti hipotetiniai profesijos prestižo indikatoriai.
Siekiant nustatyti koks yra socialinio darbo profesijos prestižas ir kokie veiksniai sąlygoja socialinio darbo profesijos prestižą, pirmame tyrimo etape įvardintų hipotetinių profesijos prestižo indikatorių pagrindu buvo suformuotas klausimynas, kurį užpildė 130 socialinių darbuotojų.
Tyrimo rezultatai:
Kokybinio tyrimo metu buvo identifikuotos šios 3 profesijos prestižo indikatorių grupės: piniginės pajamos; teigiamos emocijos, išgyvenimai patiriami atliekant veiklą; visuomenės narių pripažinimas, padėka, pagarba asmenims atliekantiems atitinkamą veiklą.
Pirminiai kiekybinio tyrimo rezultatai parodė, kad socialiniai darbuotojai prastai vertina socialinio darbo profesijos prestižą.
Analizuojant veiksnius, kurie sąlygoja socialinio darbo profesijos prestižą, galima teigti, kad piniginių pajamų ir socialinio pripažinimo sudedamosios dalys lemia žemą socialinio darbo profesijos prestižą. Tuo tarpu teigiamų emocijų ir išgyvenimų, patiriamų dirbant socialinį darbą, dalis kelia socialinio darbo profesijos prestižą.
Antanas Kairys, Olga Zamalijeva (Vilniaus universitetas)
VYRESNIO AMŽIAUS LIETUVOS GYVENTOJŲ INTERNETO NAUDOJIMO IR PSICHIKOS SVEIKATOS SĄSAJOS
Olga Zamalijeva, Antanas Kairys
Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas, Psichologijos institutas, Taikomosios psichologijos laboratorija, ,
Nagrinėjama problema:
Pasaulio sveikatos organizacija, įvardindama visuomenės senėjimą, kaip vieną didžiausių civilizacijos triumfų, o tuo pačiu ir iššūkių, pabrėžė aktyvaus senėjimo svarbą. Aktyvus senėjimas apibrėžiamas kaip procesas, kurio metu optimizuojamos sveikatos, dalyvavimo ir saugumo galimybės, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę senstant (WHO, 2002). Išskiriamos keturios aktyvaus senėjimo sritys: užimtumo, dalyvavimo visuomenėje, savarankiškumo ir sveikatos bei gebėjimų ir aplinkos. 2018 metų Aktyvaus senėjimo indeksas rodo, kad Lietuva priklauso šalių grupei, kuri turi problemų beveik visose aktyvaus senėjimo srityse, o gebėjimų ir aplinkos srityje yra antra nuo galo Europos sąjungoje (UN, 2019). Gebėjimų ir aplinkos sritis yra siejama su keletu esminių indikatorių, kurių tarpe yra informacinių technologijų naudojimas bei psichikos sveikata (UN, 2019). Todėl šio pranešimo tikslas – remiantis Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (SHARE) duomenimis išanalizuoti vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų interneto naudojimą ir jo sąsajas su psichikos sveikata.
Tyrimo metodika:
Analizė grįsta SHARE tyrimo 9-tos bangos COVID-19 antra apklausa (Börsch-Supan, 2022; DOI: 10.6103/SHARE.w9ca.800). Buvo analizuoti 863 Lietuvos respondentų, sulaukusių 65 metų ir vyresnių (64,4% moterų; amžiaus vidurkis 76 metai) duomenys, Lietuvos duomenys palyginti su kitų Europos šalių duomenimis. Atlikta analizė atskleidė, kad nuo COVID-19 protrūkio pradžios bent kartą naudojosi internetu 36,7% Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių, kai vidutiniškai kitose SHARE tyrime dalyvavusiose šalyse tokių buvo 46%. Analizuojant interneto panaudojimo tikslus atsiskleidė, kad Lietuvos vyresnio amžiaus žmonės internetą rečiau, nei kitų šalių gyventojai, naudoja finansų tvarkymui ir pirkimui. Analizuojant interneto naudojimo COVID-19 pandemijos laikotarpiu sąsajas su psichikos sveikatos rodikliais (nerimastingumu, prislėgtumu, miego sunkumais, vienišumu) nustatyta, kad interneto naudojimas siejosi su geresne psichikos sveikata. Šie rezultatai rodo, kad interneto naudojimas, ypač pandeminiu laikotarpiu, gali būti psichikos sveikatos apsauginiu veiksniu ir svarbiu aktyvaus senėjimo komponentu.
Pranešimas parengtas vykdant projektą Nr. FSF-2022-1 "Aktyvaus senėjimo politika Lietuvoje: iššūkiai ir galimybės".
Gražina Rapolienė, Margarita Gedvilaitė – Kordušienė, Vaida Tretjakova (Lietuvos socialinių mokslų centras)
IT NAUDOJIMAS VYRESNIAME AMŽIUJE: KLIŪTYS IR PASKATOS
Gražina Rapolienė, Margarita Gedvilaitė – Kordušienė, Vaida Tretjakova
Lietuvos socialinių mokslų centras, Sociologijos institutas, , ,
Nagrinėjama problema:
Vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje yra tarp labiausiai technologiškai atskirtų (kartu su bedarbiais ir kaimo gyventojais). IT naudojimas tarp Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių yra kur kas mažiau paplitęs nei Vakarų ar Šiaurės Europos šalyse. Situacija ženkliai negerėja, nepaisant gana gausių praktinio pobūdžio iniciatyvų (pvz., “Use IT and Enjoy”, kompiuterinio raštingumo kursų bibliotekose). Vis daugiau viešojo gyvenimo sričių persikeliant į virtualią erdvę, technologijų nenaudojimas prisideda prie socialinės atskirties senatvėje gilėjimo. Ji dar labiau paaštrėjo COVID-19 pandemijos akivaizdoje: vyresnio amžiaus žmonės dėl priklausymo didesnės rizikos grupei ir griežtesnio fizinės distancijos laikymosi tapo dar labiau atskirti.
Tyrimo metodika:
Šio tyrimo tikslas – remiantis kokybinių pusiau struktūruotų interviu su vyresniais IT naudotojais ir jiems padedančiais artimaisiais (viso N=45) duomenimis, išsiaiškinti vyresnių IT naudotojų patiriamus sunkumus ir technologijų naudojimą skatinančius veiksnius.
Tyrimo rezultatai:
Patiriamus sunkumus galima išskirti į tris grupes: 1) technologijų kaip savitos sistemos „prisijaukinimas” (specifiniai veikimo principai, kursoriaus valdymas, liečiami ekranai, techninė ir anglų k.), 2) psichologinis santykis su nežinomu ir sudėtingu dalyku – baimė, nesaugumas, gėda nemokėti, savojo ribotumo patyrimas, kantrybės stoka, 3) pokyčiai, kuriuos informantai sieja su amžiumi: sumažėjusi motyvacija gilintis į naujoves, mokymosi sunkumai bei sveikatos problemos (sumažėjęs pirštų jautrumas, regėjimas, atmintis). Ribą, skiriančią nuo dalykų, kurių mokymuisi reiktų pernelyg daug pastangų, net jei ir norėtųsi (pvz., elektroninė bankininkystė), tyrimo dalyviai kartais maskuoja poreikio nebuvimu. Kaip paskatos naudotis technologijomis pažymėtinas vis didėjančios būtinybės suvokimas, valia ir užsispyrimas mokytis vienam, o naudotojus motyvuoja sėkmės pojūtis, pasididžiavimas savimi, lengva prieiga prie informacijos, atsivėrusios bendravimo, hobių puoselėjimo, kultūrinių renginių stebėjimo iš namų galimybės. Naudotojai minėjo menką formalių kursų naudą – dėl nepakankamo prieinamumo, prasto informacijos pateikimo, netinkamo grupių suformavimo ar per mažo mokytojų/mentorių kiekio. Pradedant naudotis technologijomis labai padėtų galimybė turėti nuolatinį mentorių, į kurį galima kreiptis pagalbos – neretai šį vaidmenį naudotojams atlieka vaikai ar vaikaičiai.
Pranešimas parengtas įgyvendinant projektą „Vyresnio amžiaus žmonių skaitmeninė įtrauktis“ (LMT, S-MIP-21-58).
Jūratė Charenkova (Vilniaus universitetas)
ILGALAIKĖS VYRESNIO ASMENŲ ŽMONIŲ GLOBOS ŠEIMOJE PATIRTYS IR SPRENDIMAI: Į KĄ REIKĖTŲ ATKREIPTI DĖMESĮ SOCIALINEI POLITIKAI?
Jūratė Charenkova
Vilniaus universitetas, Sociologijos ir socialinio darbo institutas,
Nagrinėjama problema:
Lietuvos visuomenė sparčiai sensta – iš 2,7 mln. gyventojų beveik 19 proc. yra vyresni nei 65 metų. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir Eurostat duomenimis, beveik 15 metų vyrai ir daugiau kaip 21 metus moterys gali turėti įvairių sveikatos sutrikimų, dėl kurių kasdienėje veikloje jiems gali reikėti intensyvesnės pagalbos, o ilgainiui – globos arba slaugos. Augančios vyresnio amžiaus asmenų populiacijos dalies ilgalaikės globos poreikių tenkinimas ilgainiui taps vienu didžiausių iššūkių socialinei politikai ir socialiniam darbui visame pasaulyje. Be to, Lietuvoje senstančių giminaičių globos sprendimams įtakos turi ne tik šalies demografinės tendencijos, bet ir neigiamos visuomenės nuostatos stacionarios globos paslaugų atžvilgiu bei neišvystyta pagalbos sistema neformaliems globėjams valstybės lygmeniu.
Tyrimo metodika:
Siekiant atskleisti neformalių globėjų patirtis ir su globa susijusių sprendimų priėmimą šeimoje buvo atlikti 22 kokybiniai pusiau struktūruoti interviu su Lietuvos (10 globėjų: 7 moterys, 3 vyrai) ir Italijos (12 globėjų: 11 moterų, 1 vyras) neformaliais globėjais. Tyrimo dalyvių atrankai naudota patogioji/ sniego gniūžtės atranka.
Tyrimo rezultatai:
Tiek Lietuvoje, tiek Italijoje labai stipri šeimos globos tradicija, tad tikėtina, kad dėl nuostatos, kad senstančiais tėvais pasirūpins vaikai su globa susiję sprendimai priimami reaktyviai, neplanuojant į ateitį ir nesiruošiant iš anksto. Nepaisant tėvų sveikatos būklės globėjai yra nusiteikę jais ir toliau rūpintis šeimoje ir nesvarsto apie kitas globos alternatyvas. Ypač Lietuvos globėjai laikosi neigiamų nuostatų globos įstaigų atžvilgiu ir yra pasiryžę jų vengti bet kokia kaina. Tapimo globėju aplinkybės, globos sprendimų priėmimas šeimoje, su globa susiję ateities planai ir jų galima įtaka globėjų ir globojamų asmenų gyvenimo kokybei pristatymo metu bus aptarti detaliau. Pristatymas bus užbaigiamas pasiūlymais ilgalaikės globos sistemos vystymui atsižvelgiant į neformalių globėjų sprendimų praktikas.
Pranešimas bus skaitomas įgyvendinant projektą „(Ne)formalios globos pasirinkimo prielaidos, motyvai ir procesas: neformalių globėjų perspektyva“. Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-23-0192) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė, Violeta Gevorgianienė, Rasa Genienė (Vilniaus universitetas)
ŽMONĖS IR VIETOS: MIESTO RENGINIAI, KAIP ŽMONIŲ SU NEGALIA ĮTRAUKTIES Į VIETOS BENDRUOMENĘ GALIMYBĖ
Jurga Mataitytė-Diržienė, Eglė Šumskienė, Violeta Gevorgianienė, Rasa Genienė
Vilniaus universitetas, Sociologijos ir socialinio darbo institutas, , , ,
Nagrinėjama problema:
Lietuvoje vykstanti žmonių su negalia stacionarios globos reforma (deinstitucionalizacija) sudaro sąlygas visuomenei tapti atviresnei ir įtraukesnei, o žmonėms su negalia tapti matomais ir pažįstamais. Įvairiuose Lietuvos miestuose steigiami grupinio gyvenimo namai, į kuriuos iš didelių stacionarios globos įstaigų persikelia gyventi žmonės su negalia. Pasikeitus gyvenamajai vietai jie turi didesnes galimybes dalyvauti įvairiuose bendruomenėse vykstančiuose renginiuose, o bendruomenės turi galimybę pažinti naujus kaimynus. Tačiau fizinės vietos, kuriose lankosi žmonės su negalia, nebūtinai prilygsta socialinėms erdvėms, kuriose jie veikia. Šiame pranešime nagrinėjamos simbolinės fizinių ir socialinių erdvių reikšmės bendruomenės nariams su ir be negalios deinstitucionalizacijos procese, bei aptariami miesto renginiai kaip galimybė susitikti ir bendrauti vieniems su kitais.
Tyrimo metodika:
Empiriniai duomenys buvo rinkti keturiuose Lietuvos regionuose tyrimo dalyviams braižant ekologinius žemėlapius (Bronfenbrenner 1979, 1986) bei atsakant į interviu klausimus. Siekiant įvertinti tiriamųjų kasdienį dalyvavimą, duomenys analizuoti pasitelkiant Zhao ir Wang (2018) erdvinio-socialinio tinklo integruotos analizės metodą. Tyrime dalyvavo tiek bendruomenės nariai su negalia (35), tiek ir be negalios (24).
Tyrimo rezultatai:
Analizė atskleidė paralelinius šių dviejų tiriamųjų grupių pasaulius (Desjardin 2000, iš Cushing 2015), kurie kartais persidengia fizinėse miestų erdvėse, bet retai persidengia socialinėse erdvėse. Galimybė asmenims su negalia „būti“ fizinėse bendruomenės erdvėse, nebūtinai jiems reiškia galimybę „dalyvauti“ priklausymo bendruomenei prasme, nors šios sąvokos dažnai ir vartojamos sinonimiškai (Milner and Kelly, 2009).
Tyrimo duomenys rodo, kad gyvybingų, funkcionalių viešųjų erdvių prieinamumas yra labai svarbus reguliariems bendruomenės narių su negalia ir be jos susitikimams. Todėl miesto renginiai, kurie savo prigimtimi dažnai yra demokratiški ir atviri, lengvai suprantami savo turinio ir struktūros prasme, sudaro gerą pradžios tašką žmonių su negalia pažinimui ir jų įtraukčiai. Dažni socialiniai kontaktai yra būtini norint įveikti bendruomenės narių skirtumus, skatinti ir plėtoti jos įvairovę. Miesto renginiai atlieka svarbų vaidmenį bet kokioje bendruomenėje, nes jie ne tik leidžia žmonėms susitikti ir realizuoti rekreacinius poreikius, bet ir prisideda prie bendruomenės identiteto formavimo, sudaro galimybes patirties ir informacijos sklaidai (Lawrence-Hart, 2014).