Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmųjų kartų – šie dainininko Andriaus Mamontovo žodžiai puikiai atspindi Karolinos Vijeikytės gyvenimą. Jauna mergina gyvenimo siūlomas galimybes semia saujomis: mokslai Tekančios saulės šalyje, savanorystė Danijoje ir Karibų salose.
Savotiška Lietuvos ambasadore tapusi Karolina Vijeikytė tvirtina, kad kelionės jai padėjo suprasti, kiek daug galimybių slypi netikėčiausiose situacijose, o kiekviena nesėkmė su kūrybišku požiūriu ir draugų pagalba gali būti paverčiama galimybe.
Metai, apie kuriuos norėsiu papasakoti savo anūkams – taip apie Japonijoje praleistą laiką sako K. Vijeikytė. Merginą nuo mažų dienų traukė iššūkiai ir kelionės, tai, kas dvelkia paslaptimi. Tad ir baigusi mokyklą dairėsi ne į prestižinėmis laikomas specialybes, o į tai, kas būtų jai įdomu mokytis ir atvertų dar nematytus gyvenimo klodus. Visos specialybės skambėjo gana patraukliai, tačiau jos dėmesį patraukė japonologija.
„Šalia specialybės buvo nuotrauka, kurioje stovėjo mergina milžiniškų kalnų fone. Vien mintis apie studijas už devynių marių esančioje saloje kurstė mano vaizduotę. Tą akimirką atsimenu iki šiol. Kadangi buvau baigusi dailės mokyklą, į japonų rašto sistemą, kuri susideda iš dviejų abėcėlių ir hieroglifų kanji, žvelgiau kaip į meno kūrinį. O nuo vaikystės lydintis iššūkių troškimas atvedė į Vilniaus universiteto Orientalistikos centrą, kuris siūlė šią tuo metu paslaptingą specialybę“, – savo pasirinkimą studijuoti japonų kalbą ir kultūrą atskleidė Karolina.
Studijos Vilniaus universitete nebuvo lengvos, tačiau atkaklus darbas ir ryžtas davė vaisių – merginai buvo pasiūlyta pagal mainų programą išvykti studijuoti į išsvajotąją Japoniją. Tiesa, kaip teigė Karolina, visi jos kurso draugai buvo labai motyvuoti ir be galo talentingi, tad teko įdėti nemažai pastangų ir įveikti vidinę atranką, norint patekti į norimą universitetą Japonijoje. Ją labai palaikė ir tėvai.
Kova su kardais
Pagrindinis tikslas, dėl kurio lietuvaitė išvažiavo į Japoniją, buvo studijos. Todėl daugiausia dėmesio skyrė japonų kalbai tobulinti ir paskaitoms Kiūšiū saloje esančiame Ritsumeikan Asia Pacific universitete. Tik neseniai iš Karibų salų grįžusi Karolina teigia, kad tai rojus žemėje, nors vietos gyventojai gyvena gana skurdžiai. Tai tarptautinis universitetas, kurio maždaug pusė studentų yra atvykę iš skirtingų Pietryčių, Rytų, Pietų Azijos šalių, Amerikos bei Europos. Mokslai skyrėsi tik tuo, kad japonai gana konservatyvūs, auditorijose neverda tokios aršios diskusijos kaip Lietuvoje. Be to, dauguma užduočių remiasi griežtai apibrėžtomis taisyklėmis ir kartojimu. Jos akimis, studentai Lietuvoje yra daug išradingesni ir veržlesni.
Pasak studentės, kiekviena valstybė yra tarptautinės bendruomenės dalis, todėl buvo įdomu pažinti Japoniją ir kitų šalių kontekste, palyginti vietinių ir užsieniečių požiūrį į šią šalį. Universitetas išsiskyrė margu studentų iš įvairių šalių kontingentu. Kelis kartus per mėnesį buvo organizuojamos kultūrinės savaitės, skirtos šalims, iš kurių atvyksta daugiausia studentų: Indonezija, Vietnamas, Pietų Korėja. Lietuvei teko proga dalyvauti Indonezijos kultūros savaitės renginiuose ir išmokti vieną iš jų nacionalinių šokių bei apsivilkti tradicinį apdarą. Norėdama pažinti tekančios saulės šalį iš skirtingų perspektyvų, ji taip pat užsirašė į kendo – japonų kovos meno su kardais klubą, prisijungė prie vietinių skautų, gilinosi į arbatos ceremonijos meną, lankė kaligrafijos būrelį.
Japonai gana draugiški ir svetingi, be to, kiekvienas užsienio mainų studentas turėjo draugą japoną, kuris buvo šalia, kai reikėjo pildyti nesibaigiančius dokumentus ar parodyti vietas, kur galima paragauti skaniausio ramen. „Baimė niekada nebuvo man kliūtis. Atvirkščiai, nors kelionė į Japoniją buvo pirmas mano gyvenime skrydis lėktuvu, degiau begaliniu noru pamatyti, užuosti, prisiliesti prie šalies, apie kurią jau žinojau ne mažiau nei apie savo tėvynę. Japonijoje praleidau nuostabių patirčių, kelionių kupinus metus. Metus, apie kuriuos pasakosiu net savo anūkams“, – kalbėjo K. Vijeikytė.
Metai be telefono
Stipendiją mergina gavo tik pusei metų, tačiau atsiradus galimybei ilgiau ten pasilikti net nedvejojo. Juk Japonijoje buvo daugybė pirmųjų kartų ir patirčių. Turbūt viena įsimintiniausių – vasaros darbas japonų restorane. Nors net nebūtų galėjusi pagalvoti, kad pirmą atlyginimą gaus Japonijoje. Labiausiai Japonijoje ją sužavėjo kalnų grožis ir jodinėjimas žirgais kalnų papėdėse.
Kaip dar prisimena Karolina, vos prasidėjus vasaros atostogoms ji gavo kvietimą paviešėti Filipinuose. Grįžus iš klajonių po vieną gražiausių Pietryčių Azijos šalių kišenėse švilpavo vėjai, o stipendija kaip tyčia vėlavo. Tad nusprendė susirasti valandinį darbą. Kadangi jos telefonas sugedo vos pasiekus Japoniją, draugai įspėjo, kad nebus lengva, o galbūt ir neįmanoma susirasti darbą. „Man labai reikėjo darbo, buvau tikra, kad yra vieta, kuri manęs laukia. Mano džiaugsmui ir draugų nuostabai, jau mažiau nei po savaitės sėdėjau darbo pokalbyje su ranka užpildytu gyvenimo aprašymu. Vadybininkui patiko mano rašto kultūra ir nusiteikimas bei atvirumas, mat, kai jis paklausė, ar turiu darbo patirties, aš tik papurčiau galvą. Galiu tik pasakyti, kad tikrąja to žodžio prasme pažinau japonų virtuvę“, – šypsojosi K. Vijeikytė. Beje, Japonijoje pasitaikė unikali proga ne tik išmokti tradicinės virtuvės paslapčių, bet ir japonus supažindinti su lietuviško kulinarinio paveldo šedevrais. Tuo metu universitete studijavo net keturi lietuviai ir per vieną susitikimą jau septynerius metus Japonijoje gyvenantis kraštietis pasiūlė visiems dalyvauti japonų kulinarijos laidoje „Pasaulio patiekalai. Lietuva“.
Pasak Karolinos, filmavimo procesas buvo viena linksmiausių ir keisčiausių patirčių. Visas laidos filmavimas truko daugiau kaip penkias valandas. Lietuviams gana keistai atrodė gerokai perdėtos emocijos, nors japonams tai įprasta. Tačiau laidos vedėjai, pamačiusiai, kaip gaminami lietuviški patiekalai, nereikėjo nė vaidinti. „Ji vis stebėjosi, kaip mes, valgydami tokį riebų maistą, vis dar esame puikios formos. Vedėja vis nepatikliai žiūrėjo į mūsų gaminius – bulvinius blynus su spirgučių padažu, šaltibarščius, tinginį. Galėjau lažintis, kad ji nedrįs paragauti maisto pasibaigus filmavimui. Klydau. Oi, kaip klydau. Visa filmavo grupė prisėdo prie stalo ir mano planas parnešti lietuviško maisto draugams užsieniečiams, kurie laukė bendrabutyje, išgaravo kaip dūmas“, – juokėsi K. Vijeikytė.
Taisyklių ir kontrastų šalis
Japonija labai saugi ir švari šalis. Merginos akimis, ten gyventi patogu, gera, nes japonai pastebi šalia esantįjį ir stengiasi atsižvelgti į jo poreikius. Labiausiai ji pasiilgsta draugiško aptarnavimo restoranuose, parduotuvėse, stotyse. „Gera prisiminti, kaip nepažįstami žmonės linktelėdavo prasilenkdami gatvėje. Tačiau labiausiai pasiilgstu kalnų. Prieš kelionę į Japoniją nebuvau jų mačiusi. O gyvenant ten teko pirmą kartą kopti į kalnus. Beje, labiausiai įstrigo, kad kalnų papėdėje galima jodinėti arkliais, o tuoj už kampo – paragauti arklienos“, – kontrastais negali atsistebėti keliautoja. K. Vijeikytė buvo tapusi savotiška Lietuvos ambasadore Japonijoje, net televizijos laidoje kepė bulvinius blynus su spirgučiais ir gamino šaltibarščius. Japonija garsėja ir kaip taisyklių šalis. Nors apie valstybę, jos papročius ir įpročius ji žinojo daug, tai neapsaugojo nuo vienos ar kitos taisyklės sulaužymo. Pavyzdžiui, vasaros dieną nusprendė pasimaudyti kalnų ežere. Praėjus vos porai sekundžių, ant dviračio atskuodė padavėja ir riktelėjo laužyta anglų ir japonų kalba, kad maudytis negalima, bet kodėl, iki šiol Karolina nerado paaiškinimo.
Merginos teigimu, kai šalis tave sutinka taip svetingai, paskui būna labai sunku atsisveikinti. Tiesa, iki šiol ji su dauguma draugų nuolatos palaiko ryšį. Gauna ir atvirukų, ir siuntinių iš šalies, kurią metus vadino namais. Keletas draugų buvo užsukę aplankyti Karolinos ir Lietuvoje. Tad ir ji galėjo parodyti savo tėvynę, supažindinti su istorija, papročiais. Draugai ragavo ir močiutės firminių cepelinų ir blynų. „Visada nelengva grįžti namo net iš stovyklų, jau nekalbu apie keliones. Pirma, niekada neišvengi lyginimo, o ten buvo taip ir taip. Be to, gaila palikti bendraminčius, kuriuos sutikai savo kelyje, nes nežinai, kada vėl pamatysi jų veidus. Bet vienas sunkiausių dalykų namie buvo perteikti savo patirtis artimiesiems, draugams, pažįstamiems. Atrodo, jog net gimtoji kalba neleidžia išreikšti, apibūdinti tai, ką patyriau“, – atvirai kalbėjo K. Vijeikytė.
Rojus žemėje
Grįžusi į Lietuvą ji čia ilgai neužsibuvo. Tik baigusi bakalauro studijas nusprendė išvykti savanoriauti. Pasak Karolinos, gamta ją visuomet traukė, be to, domino ekologiškas gyvenimo būdas, atsinaujinanti energija ir panašiai. O kaip žinoma, Danija yra viena iš lyderių vėjo energetikos, ekologiško transporto ir kitose srityse. Tad ji susikrovė lagaminus ir išvyko į šią Skandinavijos šalį tikėdama, kad nauji įgūdžiai padės įgyvendinti panašius projektus Lietuvoje. Savanorystė Danijoje jai atvėrė vartus ir į platesnį pasaulį – net tris mėnesius kartu su bičiuliais ji gyveno ir neatlygintinai dirbo Karibų salynui priklausančioje Šv. Vincento saloje.
Pasak Karolinos, tai rojus žemėje, magiška vieta. Tikriausiai neatsitiktinai ten buvo filmuojamos filmo „Karibų piratai“ scenos. „Tai pasakiško grožio sala su neapsakoma gausybe vaisių. Vietiniai nebadauja, o benamių Vilniaus gatvėse tikrai daugiau nei ten. Visi vieni kitus sveikina, apdovanoja šypsenomis, pakalbina, dažniausiai niekur neskuba, o aplink skamba nepakartojama Karibų muzika“, – pasakojo savanorė. Deja, dėl silpnos ekonomikos šalis priskiriama prie besivystančių valstybių. Dauguma žmonių verčiasi žemdirbyste bei žvejyba. Tačiau dėl besikartojančių gamtos nelaimių daugelis praranda derlių – pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Dėl šios priežasties itin klesti prekyba marihuana – lengvi ir dideli pinigai suvilioja ne vieną. Be to, Šv. Vincentas yra itin priklausomas nuo didžiųjų šalių. Daugybė blogos kokybės maisto produktų atkeliauja iš JAV. Tad savanorių tikslas buvo propaguoti subalansuotą ir sveiką gyvenseną.
Mūsų komandos pagrindinė užduotis buvo pasodinti organinį sodą-daržą pradinės mokyklos teritorijoje. Viską teko pradėti nuo nulio. Dirbome iš peties: tapom ir dizaineriais, ir statybininkais, ir žemdirbiais, ir net mokytojais. Susidūrėme su daugybe kliūčių, bet nenuleidome rankų. Kelios dienos iki išvykimo surengėme oficialų sodo atidarymą. Stovėjome prieš du šimtus mokinių, dalijomės žiniomis ir patarimais. O šie vienu balsu prižadėjo rūpintis sodu. Galiu pasakyti tik tiek, kad patirtis St. Vincente buvo viena stipriausių, kokias iki šiol esu turėjusi“, – įspūdžiais dalijosi keliautoja.
Gyvenimo pamokos
Šiuo metu Danijoje vis dar savanoriaujanti mergina pripažino, kad tiek mainų metai Japonijoje, tiek savanorystė Danijoje bei Karibuose padėjo geriau pažinti save ir gimtinę. Būdama skirtinguose pasaulio kraštuose tapo lyg Lietuvos ambasadore. Vietinių susidomėjimas Lietuva, mūsų papročiais atvėrė akis daugelyje sričių. Galbūt Lietuva nėra ekonomiškai viena stipriausių šalių, tačiau mes turime labai daug dalykų, kuriais verta didžiuotis. Besimokydama Japonijoje Karolina gilinosi ir į tradicinį kovos meną su kardais, įsiliejo į vietos skautų būrelį, lankė kaligrafijos kursus. „Tie, kurie matė daugiau pasaulio, tikrai žino, apie ką kalbu. Mokslai, kelionės, savanorystė taip pat padėjo suprasti, kiek daug galimybių slypi netikėčiausiose situacijose, o kiekviena iš pirmo žvilgsnio absoliuti nesėkmė su kūrybišku požiūriu ir draugų pagalba gali būti paverčiama galimybe. Tolerancija, empatija, komandinis darbas, ryžtas, pozityvumas – žodžiai, kurie geriausiai apibrėžia mano pastarųjų dvejų metų gyvenimą“, – aiškino K. Vijeikytė. Be to, ši patirtis padėjo išmokti kai kurias gyvenimo pamokas.
Pasak savanorės, eidami per gyvenimą mes natūraliai linkstame prie bendraminčių, su kuriais gera dalytis mintimis, veikla. Tačiau, kai išvyksti savanoriauti, negali pasirinkti komandos narių. Dabar savanorių grupėje yra du italai, ispanė, estė, austras ir ji. 9 mėnesius teko kartu mokytis, diskutuoti, dirbti, keliauti. Pradžia nebuvo lengva, tačiau dabar šie žmonės kaip broliai ir sesės. „Manau, kad gyvenimas bendruomenėje ir darbas komandoje tapo neįkainojama patirtimi, kuri padės išvengti konfliktinių situacijų ateityje. Nesvarbu, kad ir kokioje aplinkoje būčiau. Vasaros pabaigoje grįžtu namo. Tačiau, kaip sakoma, dabartis yra dovana, o ateitis – paslaptis“, – apie ateities ieškojimus ir keliones dar negalvojo K. Vijeikytė.
Parengė Lina Dranseikaitė. Nuotraukoje – Karolina Vijeikytė. Asm. archyvas
Šaltinis: delfi.lt / Naujienos.lt 2017 m. liepos 1 d. 00:47
Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/paskui-svajone-i-japonija.d?id=75100236