Nuo rugsėjo 15 d. kultūros atašė pareigas Lietuvos ambasadoje Kinijoje pradės eiti 33 metų Agnė Biliūnaitė, dirbusi daugelyje kultūros sričių. Kultūros atašė darbą Pekine jai teks pradėti nuo nulio – iki šiol tokios pareigybės Lietuvos ambasadoje nebuvo.
„Kadangi ambasadoje iki šiol tokios pareigybės nebuvo, tiesiog į visas puses reikės mėtyti meškeres", – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė Agnė Biliūnaitė.
– Kinija – didžiulė šalis, kurios kultūrinis gyvenimas – įvairus, spalvingas, sunkiai aprėpiamas. Nuo ko pradėsite?
– Turėsiu ieškoti profesionalių kultūros ir meno festivalių organizatorių, parodų kuratorių, renginių prodiuserių, susipažinti su nacionalinės kultūros politikos formuotojais, kurie sprendžia, su kuo Kinijai bendradarbiauti, o su kuo – ne. Žodžiu, teks ieškoti tikrųjų kultūros lauko žaidėjų, su jais užmegzti ryšius. Tada ieškoti būdų, kaip bendradarbiauti Kinijos ir Lietuvos kultūros įstaigoms, kūrėjams. Kadangi ambasadoje iki šiol tokios pareigybės nebuvo, tiesiog į visas puses reikia mėtyti meškeres.
Pekine turiu keletą pažįstamų, nuo kurių ir pradėsiu. Ten dirba prodiuserė, kuri į Lietuvą, „Naujojo Baltijos šokio" festivalį, buvo atvežusi kinų šiuolaikinio šokio trupę – TAO šokio teatrą iš Pekino. Ji – amerikietė, turi lietuviškų šaknų, bet Kinijoje gyvena daugiau kaip dešimt metų. Ji puikiai žino scenos menų pasaulį – prodiuserius, kritikus, organizatorius. Jau sutarėm, kad pirmąją savaitę, kai tik atvažiuosiu, susitinkam su ja gerti kavos ir pasikalbėti.
Spalio 15–21 dienomis Šanchajuje vyks Scenos menų mugė-festivalis, kur padėsiu atvyksiantiems Šokio informacijos centro atstovams pristatyti Lietuvos šokį, užmegzti naudingų kontaktų tolesniam bendradarbiavimui.
– Turbūt šioms pareigoms ruošėtės iš anksto, darėte „namų darbus"?
– Taip. Labai norėjau dirbti kultūros atašė. Tikėjau, kad galiu. Pati susidėliojau gaires, kaip tą darbą įsivaizduoju, kokie mano tikslai, kokius žingsnius turiu žengti, kad tų tikslų pasiekčiau. Paskui Kultūros ministerijoje savo „planą" pristačiau. Nusprendžiau rizikuoti.
Kadangi vasarą turėjau šiek tiek laiko, sumaniau aplankyti kuo daugiau kultūros įstaigų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kurias, tarkime, mažiau žinau. Pradedant Kauno bienale, Nacionaline filharmonija, Klaipėdos kultūros komunikacijų centru, Valdovų rūmais, „PADI DAPI Fish" šokio teatru, Vilniaus džiazo festivalio organizatoriais, Nacionalinio dramos teatro atstovais. Susitikau su apie 15-os kultūros įstaigų atstovais.
Iš pradžių norėjau išsiaiškinti, kokie santykiai su Kinija jau yra užmegzti, kas yra daroma, kas juos domintų. Žinojau, kad Operos ir baleto teatras, Nacionalinė filharmonija bendrauja su kinais. Pasirodo, kad ir Vilniaus džiazo festivalis seniai su ta šalimi – Honkongu, Šanchajumi – bendradarbiauja, beveik visus džiazo muzikantus pažįsta.
Kai kurios įstaigos nelabai į tą pusę žiūrėjo, bet domėtųsi. Žodžiu, man buvo įdomu išsiaiškinti, kas ką gali pasiūlyti ir ką aš galiu siūlyti nuvežti į Kiniją.
– Dirbote įvairiose kultūros įstaigose. Ar jose įgyta patirtis jums pravers Pekine?
– Manau, kad pravers. Dirbdama nacionaliniame projekte „Kūrybinės partnerystės" per trejus su puse metų pažinau per 200 įvairaus amžiaus įvairiausių sričių kūrėjų. Visoje Lietuvoje su jais dirbome. Į mokyklas visiems metams įdarbindavome kūrėjus – architektus, dailininkus, kompozitorius. Tai – milžiniškas įvairių žmonių, jų idėjų bagažas.
Operos ir baleto teatro prodiuserių skyrius, kuriame dirbau, – auksinė mokykla. Ten išmokau organizuoti dideles gastroles, pavyzdžiui, kaip keturiais autobusais pervežti per visą Europą orkestrą, chorą, solistus ir t.t.
Rašytojų sąjungoje buvau atsakinga už tarptautinius projektus, užsienio svečius, atvykstančius į „Poezijos pavasarį". Reikėjo išmokti, kur tų užsienio poetų ieškoti, kaip juos surasti. Mano darbas buvo susijęs ir su vertimais, leidyba.
Rašydama šokio, teatro kritikos darbus, gilinausi į tai, kas yra kokybiškas, inovatyvus meno kūrinys, kaip jį pateikti, kaip jį suprasti, kaip apie jį parašyti.
Manau, kad visas šias patirtis kartu sudėjus jos labai tiks kultūros atašė darbui.
– Vilniaus universiteto Orientalistikos centre baigėte Lyginamąsias Azijos studijas ir įgijote etnologijos (sinologijos) bakalauro išsilavinimą, taip pat mokėtės kinų kalbos. Darbe turbūt galėsite bendrauti kiniškai, ne tik angliškai?
– Nevartojama kalba greitai pasimiršta. Keletą pastarųjų mėnesių Konfucijaus institute ėmiau privačias pamokas pas vieną mokytoją kinę ir atnaujinau žinias. Pekine toliau mokysiuosi kinų kalbos.
– Esate kilusi iš Anykščių. Ar jūsų nesieja giminystės ryšiai su rašytoju Jonu Biliūnu?
– Aišku, kad sieja. Jis yra mano proprosenelio brolis. Kitaip sakant, mano prosenelio dėdė. Ta giminyste džiaugiamės, domimės.
Agnė Biliūnaitė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Eltos informacija
Šaltinis: Žinių portalas „Respublika“ / 2015 m. rugsėjo mėn. 10 d.
Prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/kulturos_atase_kinijoje_dirbs_rasytojo_jbiliuno_giminaite/