Bet yra ir vargšui kelias su Japonija susipažinti. Apie tą šalį, jos žmones, papročius ir žmonių gyvenimą yra dabar daug gerų knygų prirašyta. (Steponas Kairys, „Japonija seniau ir dabar“) Nuo pirmojo vertimo iš japonų kalbos praėjo beveik šimtmetis, tad šiuo straipsniu norėta praverti duris į šiuolaikinės japonų literatūros lietuvių kalba pasaulį, pasiūlyti žemėlapį, kurio gairėmis sekant būtų galima keliauti toliau, pradėti dėlioti japonų literatūros vertimų į lietuvių kalbą ir jos įtakų lietuvių kūrėjams mozaiką.
Pirmoji detalė: japonų literatūra Lietuvoje skaičiais. Remiantis spaudos statistikos duomenimis [1], 2013 m. į lietuvių kalbą buvo išversta 1110 knygų, o tai sudarė beveik trečdalį visų leidinių lietuvių kalba. Didžiausią verstinių knygų dalį, beveik du trečdalius, o tai yra 687 knygos, kaip ir kasmet užėmė vertimai iš anglų kalbos. Tuo tarpu iš japonų kalbos buvo išversta 15 leidinių, beveik tiek pat, kiek iš švedų ir ispanų, arba iš čekų, danų, latvių, nyderlandų ir estų kartu sudėjus. Tai didžiausias skaičius nuo 2005 m., kada pradėti skelbti spaudos statistikos duomenys. Pavyzdžiui, 2005, 2006 ar 2007 m. vertimų į lietuvių kalbą diagramose atskiro japonų kalbos įrašo net nerasime.
Tačiau tai nereiškia, kad japonų literatūros vertimų tais metais nebuvo. Tiesiog japonų literatūra buvo verčiama iš tarpinių, anglų ar prancūzų, kalbų. Vertimų kritikai net ėmė būgštauti, esą tokiuose vertimuose neatsispindi autoriaus stilius, o skaitant tokias knygas neišeina pamiršti, kad tai trijų, o ne dviejų žmonių darbas.[2] Šiandien lietuviškai galime skaityti daugiau nei 70 pavadinimų ir daugiau nei 30 autorių grožinės japonų literatūros kūrinius. Tiesa, tai tik apytikriai skaičiai, nes vertimų iš japonų kalbos istorija ir japonų literatūros bei meno įtaka lietuvių rašytojų ir menininkų kūrybai dar nėra nuodugniai ištyrinėta. Į pateiktus kuklius skaičius neįtraukti Vytauto Dumčiaus tradicinės japonų poezijos vertimai, sudėti į rinktines „Drugelis sniege“ (Gaivata, 1999), „Paparčio šventi ženklai“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2007) ir „Šimto japonų poetų eilės“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2012). Taip pat neįskaičiuoti ir „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos „Senovės rytų poezijos“ tome (Vaga, 1991) skelbti Donaldo Kajoko, Gintaro Patacko, Vlado Baltuškevičiaus, Jono Juškaičio ir Sigito Gedos vertimai. O kur dar Alfonso Andriuškevičiaus bandymai „sukurti poetinį įvykį“ [3], verčiant ne iš originalo kalbos. Reikėtų paminėti ir tai, kad toli gražu ne visi tekstai pasirodė atskiromis knygomis, yra ir pavienių vertimų, publikuotų „Kultūros baruose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“ ir kituose kultūros leidiniuose.
Antroji detalė: pirmieji šiuolaikinės japonų literatūros vardai Lietuvoje Šiuolaikinės japonų literatūros istorija pradedama skaičiuoti nuo XIX a. pabaigos, kai Japonija politinių reformų keliu sparčiai žingsniavo modernios valstybės link, o jos ištakos siejamos su dviem literatais, dažnai vadinamais kolonomis, ant kurių laikosi visa šiuolaikinė japonų literatūra... Toliaus skaityti pdf
Jurgita Polonskaitė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorė
Šaltinis: Žurnalas „Spectrum" 2 (21) 2014, p. 28–33. – Vilnius: Vilniaus universitetas. ISSN 1822-0347.
Perspausdinta 2014 m. gruodžio 17 d. Bernardinai.lt, http://www.bernardinai.lt /