Po beveik metus trunkančių protestų Libano premjeras Hassanas Diabas pasitraukė kartu su visu ministrų kabinetu. Ar tai atneš permainų koronaviruso ir ekonomikos krizės išvargintai valstybei?

Praėjusią savaitę įvykęs sprogimas dėl centrinėje Beiruto dalyje netinkamai laikyto itin sprogaus amonio nitrato libaniečiams tapo paskutiniu lašu. Daugiau nei 160 žmonių gyvybės pareikalavęs incidentas, per kurį buvo sugriauti ištisi gyvenamieji rajonai, sukėlė naujus tūkstantinius protestus. „Jie negali mūsų parvaryti namo, nes mes jų nebeturime. Mūsų namai sugriauti“, – „Foreign Policy“ aiškino vienas protestuotojų. Rankoje jis laikė medinę L raidę su prie vieno galo pririšta kilpa, imituojančia kartuves – antivyriausybinio protesto ženklą, kurio šūkis – „Visi, vadinasi, visi!“.

Prieš atsistatydinant vyriausybei, protestuotojai buvo spėję užimti kelias kitas valstybės institucijas, bet juos sustabdė riaušių policija. Žmonės į protestų vietas plūdo nepaisydami televizijoje ir socialiniuose tinkluose pasirodžiusių nuotraukų bei įrašų, kuriuose užfiksuota prieš protestų dalyvius policijos naudojama prievarta.

Protestai krečia Libaną dar nuo praėjusių metų spalio. Žmonės, pavargę nuo dešimtmečius piliečiais, ekonomika ir nusikalstamumu nesirūpinančios korumpuotos valdžios, išėjo į gatves reikalaudami visų valdančiųjų atsistatydinimo. „Pradžioje nuotaikos buvo pakylėtos, didžioji dalis apimti euforijos – esą susivieniję viską galime pakeisti, – IQ pasakojo rudenį Libane keturis mėnesius praleidusi Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto tuometė magistrantė Marija Rakickaja. – Vis dėlto jau gruodžio pabaigoje protestų mastas buvo labai sumažėjęs, žmonės ėmė grįžti prie įprastinio gyvenimo.“

Visą straipsnį skaitykite čia.

Šaltinis: žurnalo „IQ“ portalas / 2020-08-12


 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos