Pradėti norėčiau nuo klausimo: o kaip, jūsų akimis, viskas prasidėjo?
Čia apie ką – apie mane patį ar apie pasaulį? (Juokiasi)
Apie viską.
Pradžioje buvo žodis. (Juokiasi)
Tai man ir įdomu, kas pradžioje buvo – žodis?
Žodis, žodis, aišku, žodis. Taip parašyta, mes – teksto žmonės, tai turime tikėti. Pradžioje buvo žodis.
Žiūrint, kokius tekstus skaitome. Štai aš viename aptikau, kad pradžioje buvo įkarštis.
Įkarštis... Įkarštis įdomu. Žiūrint, kaip mes suvoksime tą karštį. Čia dabar mes jau leidžiamės... Tai, aišku, ne mano laukai, aš labiau filologas, tai man tokie filosofiniai, kaip sakoma, diskursai ir pasvarstymai, įdomūs, bet čia nesijaučiu...
Kalbant apie tą įkarštį ar karštį, tai jeigu jau imsime vieną iš ryškiausių Rigvedos tekstų, Rigveda – senovės indoarijų žodinis paminklas, irgi tekstas – tai ten kalbama, kad iš pradžių nebuvo nieko, o po to atsirado toks karštis, iš kurio viskas kilo. Tai kaip tą karštį suprasime? Karštis irgi yra galbūt pirminė forma, ne materiali, bet susijusi su tam tikromis, matyt, vibracijomis. Tai irgi žodis – vibracija, žodis irgi atsiranda iš karščio. Jeigu neturi vidinio karščio, tai ir žodžio neturėsi. Neturėdamas vidinio karščio, tu neturi ką pasakyti. Tas karštis tave ir veda į priekį, tada tu randi ką pasakyti. Jeigu turi tokį vidinį karštį, tada atsiranda žodis, tada atsiranda ta pradžia, apie kurią Jonas rašo.
Ir jums, filologui, susidėlioja šitoks paveikslas – per žodžius, per tekstus?
Kuo ilgiau esu tame... Na, aš ilgokai jau ir gyvenu, santykinai ilgokai, aišku. Gyvenimas yra toksai akimirksnis, bet su patirtimi, kurią esu įgijęs, taip susidėlioja. Manau, kad žodis arba pirminė mintis, kylanti iš karščio, veda mus į priekį. Šia prasme man pačiam tai yra svarbus gyvenimo pagrindas.
O paskui iš žodžių susidėlioja sakiniai, iš sakinių – ilgesni kūriniai. Jūs esate nemaža apie tai galvojęs, tyrinėdamas senuosius tekstus. Kuo jie jums tapo svarbūs?
Visi tekstai, su kuriais susidūriau, man yra svarbūs. Aš kažką iš jų pasiėmiau, netgi galbūt pats to nežinodamas. Man taip, matyt, nusišypsojo laimė, čia įvairiai galime likimą traktuoti, įvairūs mokymai skirtingai jį traktuoja. Galiu sakyti, taip jau nutiko (geras apibrėžimas), kad aš visur susidurdavau su nepaprastai svarbiais bendražmogiškai kultūrai tekstais.
Jie, čia aš iš savo gyvenimo perspektyvos vertinu, keičia žmogų, jie turi savyje transformacinį užtaisą. Toks tekstas tave keičia, jeigu tu į jį patenki. Nes į tekstą galima ateiti paviršutiniškai, permesti akimis, kaip mes permetame atsidarę rytais kokį nors naujienų portalą: viens, du, trys – ir jau žinome, kas pasaulyje vyksta. Bet pasigilinęs į tekstą, į tai, kas ten yra kalbama, tu pats patiri pokyčius. Tu negali verbalizuoti šių pokyčių, tu nemoki jų nusakyti, bet pats pradedi keistis. Tai pastebi gal po kelerių metų, gal po dešimtmečio, pamatai, kad viskas yra kitaip: tu kitaip žvelgi, tiesiog keičiasi tavo sąmonės struktūra. Taip, šitie tekstai yra tokie.
O kurie? Paminėkite keletą.
Na, čia galėčiau daug vardinti. Kadangi aš, kaip žinote, pradėjau nuo klasikos, tai, aišku, skaičiau klasikinius tekstus. Jie yra be galo sunkūs mokiniams. Aš nesuprantu, kaip galima šeštos klasės mokiniams duoti skaityti „Iliadą“ ir „Odisėją“. Vaikui labai sunku juos suprasti, vaikui reikia siužeto. Ten yra siužetas, bet jis toks ilgas. O kai paskui į juos giliniesi, tai patiri, kad šie tekstai yra labai svarbūs kultūrine prasme ir atlieka žmogų formuojančią funkciją.
Nuo jų perėjau prie senosios Indijos tekstų. Jie, žinoma, susiję su pamatine senosios Indijos kultūra: Vedos, Puranos, Bhagavadgyta, kuri įeina į Mahabharatos epo ciklą – visa tai yra labai svarbūs tekstai. Susiklostė, kad galiu susipažinti su jais taip, kaip jie skambėjo originalo kalba. Ten be galo daug prasmių, reikšmių, kurias atsivertęs vis iš naujo pamatai. Kai ką skaičiau studijuodamas tą kalbą prieš daugiau nei tris dešimtmečius, o dabar atsivertęs šiuos tekstus, juos naujai matau ir naujas prasmes įžvelgiu. Buvimas tekstuose yra nuolatinis procesas.
Visą tekstą skaitykite: http://maratonolaukas.blogspot.com/
Šaltinis: Tinklaraštis „Maratono laukas“ / 2021-04-05