Literatūros žurnale „Metai“ (2021 m. Nr. 7) publikuotas Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto indologijos profesoriaus Audriaus Beinoriaus mąstytojo Śāntidevos sanskrito filosofinės poemos „Įžengimas į nušvitimo kelią“ septinto skyrius „Atkaklumo tobulybė“ vertimas.
7–8 amžių Indijos mąstytojo Šantidevos filosofinė poema „Įžengimas į nušvitimo kelią” ar tiesiog „Bodhisatvos kelio vadovas” (sanskr. Bodhicaryāvatāra) yra vienas reikšmingiausių sanskrito poetikos ir budistinės filosofijos kūrinių. Kilęs iš karališkos šeimos Vakarų Indijoje Šantideva (Śāntideva, pažodžiui, „ramybės dievybė”) buvo garsaus ir bene didžiausio budistinio Nalandos universiteto, esančio dabartinio Biharo valstijoje, poetas, filosofas ir mokslininkas, atstovavęs madhjamikos, „vidurio kelio” mokyklos patriarcho Nagardžunos (Nāgārjuna, 150 – 250 m.) idėjoms. Parašytas visiems suprantama kalba, šis bemaž 1000 posmų kūrinys tapo itin populiarus dėl įtaigiai pateikiamų pamatinių budistinės etikos ir meditacinių pratybų aprašymų. Kiek leidžia spręsti gausios įvairių šaltinių bei autorių citatos jo kūriniuose, Šantideva buvo puikiai susipažinęs su visais svarbiausiais kanoniniais ir nekanoniniais ano meto budistiniais tekstais ir siekė suderinti dvi didžiąsias mahajanos intelektines mokyklas – madhjamiką ir jogačarą.
Kūrinys buvo išverstas į daugybę Azijos kalbų ir tapo ypač reikšmingas visoje tibetietiškojo budizmo kultūroje. Jį labai vertina ir Jo Šventenybė 14–sis Dalai Lama, kuris sykį yra pasakęs, kad tai yra jo pats mėgstamiausias budistinis kūrinys, ir jeigu jis pats turįs kokių nors dorybių, tai tik kylančių iš šio teksto apmąstymų. Poema iki pat šių dienų studijuojama visuose tibetietiško budizmo vienuolynuose, jos atmintinai mokosi jauni vienuoliai, ja remiamasi scholastiniuose debatuose, ji dažnai cituojama didaktiniuose mokytojų pamoksluose.
Tibeto istorikas Butön Rinchen Drup (1290–1364) mini kuriozišką šio kūrinio atsiradimo legendą. Sakoma, kad jaunasis vienuolis Šantideva visiems atrodė esąs tingus, mėgęs tik valgyti bei miegoti. Norėdami jį pamokyti, keli vyresnieji vienuoliai liepė jam pasiruošti per artėjančią Budos gimtadienio šventę viešai sugiedoti budistinius tekstus. Kad dar labiau jį pažemintų, jie pastatė jam didelę tribūną. Šventės metu į ją pakilęs Šantideva paklausė vienuolių, ar šie norėtų išgirsti senesnių tekstų ar naują kūrinį. Vienuoliai pageidavo ko nors naujesnio ir didžiai nustebo, kai Šantideva pradėjo skaityti savo paties ką tik parašytą kūrinį „Įžengimas į nušvitimo kelią”. Skaitydamas jis netgi pradėjo levituoti, taip pademonstruodamas savo gilią budistinę patirtį, kurios niekam ligi tol nebuvo atskleidęs.
Mahajanos budizmo tradicijoje bodhisatva yra šventojo idealas, dvasinė siekiamybė, tai paskutinė pakopa prieš Budos patyrimą ir statusą. Tradiciškai bodhisatva, „nušvitimo [siekianti] būtybė”, duoda altruistinius, pasiaukojančius įžadus – neįžengti į galutinį išsilaisvinimą, kol nebus išlaisvintos visos gyvosios būtybės. Todėl šio kūrinio paskirtis yra praktinė, meditacinė, tiek forma, tiek ir panaudojimu primenanti ir didžiuosius kontempliatyvius krikščioniškus tekstus – Tomo Kempiečio De Imitatione Christi, šv. Ignaco Lojolos Exercitia spiritualia ir kt. Juo kviečiama apmąstyti žemišką egzistenciją ir ugdyti bei puoselėti šešias pagrindines mahajanos budizmo minimas tobulybes ar psichoetines vertybes (pāramitā – „[tai, kas perkelia] į kitą [samsaros - tapsmo, srūvos] krantą”): dosnumą, dorą, pakantumą, atkaklumą, sutelktumą ir tikrovės įžvalgą. Ypač tai akivaizdu skaitytojui pateiktame septintame knygos skyriuje, kuriame kalbama apie mirties neišvengiamybę. Tik mirties akivaizdoje savo tikrąja efemeriška reikšme ir verte atsiskleidžia daugelis vyraujančių žmonijos siekių, vertybių ir motyvų. Skyrius atveria tradicinę budistinę kūniškų džiaugsmų ir konstruojamų socialinių įvaizdžių laikinumo tematiką, kuri siejama su mąstymo inertiškumu ir valios abuojumu. Juk, anot Budos, esminė egzistencinių kentėjimų ir frustracijų priežastis – nesibaigiantys troškimai (tṛṣṇa) ir sąmonės teršalai (kleśas) ar, kitaip tariant, žmogiškas egoizmas, pačia giliausia psichologine ir ontologine šio žodžio prasme.
Todėl Šantideva nuoširdžiai, bet atkakliai kviečia klausytoją ugdyti narsos ar uolumo tobulybę (vīrya pāramitā), vaduojantis nuo juslinių troškimų ir malonumų siekio. Sanskritiškas „vyrja” yra etimologiškai tiesiogiai susijęs su lietuvišku žodžiu „vyriškas”, tačiau budistinės etikos kontekste tinkamiau verčiamas kaip atkaklumas, uolumas ar narsa, nes byloja ne tik apie dvasinių pastangų kryptingumą, bet ir narsą, vyriškumą, neišvengiamai reikalingą norint atvirai pažvelgti į save ir pripažinti savo ydas bei trūkumus. O tai neįmanoma neišugdžius savyje akylaus sąmoningumo. Pasitelkęs metaforų ir alegorijų kalbą, Šantideva kelia amžinus ir kiekvienam aktualius praktinius etinius klausimus: kuo skiriasi puikybė nuo pasitikėjimo, teisingi siekiai nuo buitinių troškimų, kas yra kentėjimų ir proto sumaištingumo priežastis, galiausiai, kaip įveikti ydas ir nuolat iškylančias vidines kliūtis?
Versta iš: Bodhicaryāvatāra of Śāntideva with the Commentary Pañjikā of Prajñākaramati. (Sanskrit text edited by P.L. Vaidya, Buddhist Sanskrit Texts Series. Darbhanga: Nithila Institute, 1960). Iš sanskrito vertė ir komentavo Audrius Beinorius
Šaltinis: Žurnalas „Metai“, 2021 m. Nr. 7. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjunga. ISSN 0134-3211.
Prieiga per internetą: https://www.zurnalasmetai.lt/?page_id=15988