Poreikį kontroliuoti jaučia vis daugiau dailiosios lyties atstovių. Ar tai reiškia, kad daugėja valdingų moterų? „Sunku pasakyti, bet tikrai daugėja valdingumą atvirai demonstruojančių“, – vertina psichologė psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė Roma Jusienė.
Įtakos turi ir aplinka, kultūrinės vertybės, kurios arba leidžia moterims būti valdingoms, arba ne. Šiuo metu ji tam palankesnė, nei, pavyzdžiui, sovietiniais laikais, nors ir tada buvo deklaruojama, kad moteris „irgi žmogus“, gali būti ir traktorininke, ir kosmonaute. Laisvėjimas įvairiose gyvenimo srityse įnešė naujų vėjų, moterys turi daugiau galimybių nepaisyti lyčių stereotipų ir laisvai rinktis.
„Anksčiau buvo manoma, kad moteris turi būti ramesnė, per daug nereikšti savo nuomonės, ji dažniau šeimoje ar poroje neturėdavo balso. O jei labai norėdavo save realizuoti, buvo abejojama, ar jai iš viso verta kurti šeimą. Sąlygos moterims pasireikšti buvo ne tokios palankios“, – komentuoja R. Jusienė. Kita vertus, gudrios, įžvalgios moterys sugebėdavo vyrus kontroliuoti subtilesnėmis priemonėmis, manipuliuoti emocijomis, jie to dažnai nė nepajusdavo. Prisiminkime populiarų posakį: „Vyras – šeimos galva, o moteris – kaklas.“
Psichologė psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad kai kurioms moterims užtenka būti valdingoms darbe, o kitos tą patį santykių modelį taiko ir namuose. „Sakyčiau, kad daugiau ar mažiau valdingos dauguma moterų. Na, nebent išskyrus tas, kurių vyrai yra ypač stiprios asmenybės ir itin valdingi“, – paaiškina pašnekovė.
Gimstame ar tampame?
Ar valdinga moterimi gimstama, ar tampama? R. Jusienės nuomone, ir gimstama, ir tampama. Valdingumą lemia tam tikri charakterio bruožai, emocingumas, aktyvumas, taip pat ir patirtis.
Daugelio dalykų išmokstame šeimoje: jei valdinga buvo mama, močiutė, ir dukra gali perimti jų elgesį. Netgi nesąmoningai: nors vaikystėje toks elgesys nepatikdavo, nejučiomis jį atkartoja. Dažnai nuo valdingos moters kenčia ne tik vyras, bet ir vaikai. Jie išmoksta prisitaikyti, elgtis taip, kad nekeltų konfliktų. Tačiau valdingos mamos dukra gali užaugti ir tyli, paklusni.
Įtakos turi ir gebėjimas savo elgesį valdyti, susitvarkyti su emocijomis, išlaukti. Šis savikontrolės mechanizmas formuojasi sulaukus ketverių penkerių metų. Jeigu žmogus neišmoksta kontroliuoti tokių jausmų kaip nerimas, baimė, jam pasidaro labai svarbu valdyti tai, kas jį supa, dažniausiai – kitus šeimos narius.
„Valdingos moterys siekia, kad viskas vyktų taip, kaip yra suplanavusios. Kai gyvenimas sustyguotas pagal jas, jaučiasi saugios. Jeigu to nepavyksta pasiekti, nerimas, baimė dar labiau užvaldo“, – teigia psichologė psichoterapeutė.
Ieško nuolaidžių
Valdingos moterys saugiau jaučiasi su žmonėmis, kurie yra nuspėjami, lengviau kontroliuojami. Jos dažniausiai vengia panašių į save, todėl linkusios pasirinkti silpnesnius, nuolaidesnius, paklusnius partnerius. Ne šiaip sau sakoma – priešingybės traukia.
Žinoma, pasitaiko, kad ilgainiui moteris pamato, jog toks vyras negali jai duoti to, ko reikia. Tada ji jaučiasi nusivylusi, du žmonės pradeda kovoti tarpusavyje, dažnai tai virsta rimtomis santuokos problemomis. Kartais sutuoktiniai tiesiog nuoširdžiai nesupranta, ko kitam iš tikrųjų reikia, konstatuoja R. Jusienė.
Idealiu atveju valdinga moteris ir silpnas vyras jaučiasi puikiai. Bet kartais tokie santykiai labai apgaulingi: iš pažiūros viskas gerai, bet iki tam tikros ribos. Kitaip tariant, jeigu vyras klusniai vykdo žmonos komandas, nereiškia, kad tai jam išties priimtina. Jis gali priešintis įvairiais būdais. Labiausiai paplitęs, matomas būdas – griebtis alkoholio. Juk tikrai pažįstate tokią porą, kurioje moteris galinga, o vyras tylus ramus, bet jau kai išgers... Taip jis bando pabėgti nuo moters kontrolės. Kiti vyrai žvejoja, medžioja, eina į garažą. Aišku, tai gali būti ir pomėgis, bet jei savaitgalį viską metęs išlekia, reikia suklusti.
Išlaikyti savivertę
Moteris turėtų suprasti, kad partneriui svarbu išlaikyti savivertę. Yra vyrų, kurie paklūsta ir jų savigarba nuo to nenukenčia, tačiau nemaža dalis jaučiasi žeminami. Jie dėl savo būdo ar patirties (pavyzdžiui, augdami su valdinga motina nemokėjo jai pasipriešinti) gali neparodyti nepasitenkinimo, bet slapta ieškoti būdų pabėgti.
„Prisimenu tokį atvejį. Moterį lydėjo sėkmė, ji buvo padariusi puikią karjerą. Vyras irgi užėmė gana solidžias pareigas, bet ir valgį gamino, ir vaikus augino. Kai klausdavau, ar taip jiems gerai, abu atsakydavo teigiamai. Vyras irgi palinksėdavo, bet galiausiai susirado kitą moterį, labai paprastą, moterišką, švelnią, visišką žmonos priešingybę“, – pateikia pavyzdį pašnekovė.
Dėl to nereikėtų kaltinti vien moters. Šeimoje ar poroje abu yra atsakingi už tarpusavio santykius. Jei vyras žmonai tvirtina, kad jam viskas tinka – yra nenuoširdus. Kitas dalykas, kad galbūt per mažai šnekamasi. Didžiausia bėda, kad žmonės, užuot atvirai išsakę lūkesčius, dažnai bando juos nuspėti, įsivaizduoja, kad partneriui patinka vienas ar kitas dalykas, bet nepaklausia, ar tikrai. Ypač moterys linkusios manyti, kad vyras turi žinoti jų norus, o kartais vyrai išties jų nesupranta ir prašo be užuolankų pasakyti.
Nepateisina slaptų vilčių
Paradoksas, kad valdingoms moterims silpni vyrai kartais nusibosta. Viena vertus, viskas lyg ir gerai, jos gali viską kontroliuoti, bet kai kurios irgi trokšta kontroliuojančio, jomis besirūpinančio vyro. Jos reikalauja paklusnumo, o slapčia viliasi, kad vyras bus stiprus, galingas. Kai reikalaujama vieno, o slapta trokštama kito, kyla vidinis konfliktas. Tuomet moteris blogai jaučiasi, bet nesupranta dėl ko. Kuo labiau vyras jai bando įtikti, tuo labiau ji nepatenkinta, nusivylusi, kad sutuoktinis neatitinka jos slaptų lūkesčių. Du žmonės pradeda žaisti įvairius žaidimus, nors, atrodytų, nesudėtinga atvirai pasikalbėti ir išsiaiškinti.
Nesugebėjimas šnekėtis apie jausmus – taip pat iš vaikystės patyrimų. Jeigu supykusiam, pravirkusiam vaikui tėvai skuba ką nors duoti, kad tik greičiau nurimtų, ir nesiaiškina, kas nutiko, neįvardija vaiką apėmusių jausmų, jis neišmoksta atpažinti bei reikšti emocijų, su jomis tvarkytis. Ir suaugęs laukia, kad kažkas padarys tai už jį, nuramins ar pats ieško nusiraminimo, bėga nuo jausmų. Kaip valdinga moteris galėtų keisti savo elgesį? „Kai susierzinate, kyla noras iš vyro ar vaikų ko nors pareikalauti, stabtelėkite: ko noriu, ko išsigandau, kas man sukėlė nerimą, nesaugumo jausmą? Pabandykite atsidurti artimųjų vietoje, pagalvokite, ką jie jaučia. Artimieji – mūsų veidrodis, jei koks jų bruožas labai erzina, pagalvokite, ar patys jo neturite“, – pataria R. Jusienė.
Kimba prie smulkmenų
Psichologė psichoterapeutė pasakoja, kad dažniausias nesutariančių porų vyrų nusiskundimas būna paprastas ir aiškus: „Žmona užgrizino“. Tai reiškia, kad ji siekia kontroliuoti kiekviename žingsnyje, pyksta net dėl tokių smulkmenų kaip neužsukta dantų pasta ar nenuleistas tualeto dangtis. Dažniausiai pedantiškumas, ideali tvarka leidžia jai jaustis saugesnei.
R. Jusienė prisimena vieną šeimą. Žmona visai neatrodė valdinga. Tik stengėsi namuose palaikyti idealią tvarką, jai atrodė, kad to nori vyras, kad jam patinka grįžti į sutvarkytus namus. Moteris piktinosi, kad sutuoktinis vis užsidaro sandėliuke ir ten ilgai sėdi. Paaiškėjo, kad tai vienintelė vieta, į kurią žmona nesikišdavo su savo tvarka, dėl to jis ten gerai jausdavosi. Tačiau patys to jie nesugebėjo išsiaiškinti.
„Viktoras Hugo yra pasakęs: „Vyras savo namuose gali būti karalius tik tuomet, kai moteris – karalienė.“ Jeigu moteris nori būti karaliene, šalia savęs turi turėti karalių, o ne tarną, – perfrazuoja posakį Roma Jusienė. – Tai ir darykite iš savo vyro karalių. Abu vienas kitam tarnaukite, tada abu jausitės gerai. Juk nesunku padėti vyrui pajusti, kad ir jis kažką gero nuveikė, pagirti, pasidžiaugti, o ne vien burbėti. Įsivaizduokite, kaip tas vargšas jaučiasi, kai stengiasi iš paskutiniųjų, daro tai, ko nori žmona, ir vis tiek neįtinka. Maža to, dar tampa jai visiškai neįdomus. Aišku, dalis kaltės tenka jam pačiam. Vyras irgi turi atvirai pasakyti, kas jam nepatinka, kad jis nenori to daryti, o ne kentėti ar bėgti nuo problemos.“
Teksto autorė: Giedrė Budvytienė
Informacijos šaltinis: Delfi.lt (parengta pagal savaitraštį Šeimininkė)