globali1Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą gyventojų emigracija įvardijama kaip viena didžiausių problemų Lietuvoje. Todėl grįžimo politikos įgyvendinimas tampa vienu svarbiausių prioritetų Lietuvos politikos formuotojams ir vykdytojams. Šiai problemai spręsti pasitelkiami ir moksliniai tyrimai. Vilniaus universiteto sociologų grupė – prof. Dr. Irena Juozeliūnienė (šeiminių ir intymių ryšių grupės vadovė; projekto vadovė), Indrė Bielevičiūtė (VU Sociologijos magistrė), Irma Budginaitė-Mačkinė (VU Sociologijos doktorantė) – atliko LR grįžimo politikos analizę ir 2019 metais parengė mokslo studiją Grįžimo politikos įgyvendinimas Lietuvoje: ekspertai apie iššūkius ir įveiką, vykdydama Lietuvos Mokslo tarybos finansuojamą projektą Globali migracija ir Lietuvos šeima: šeiminės praktikos, globos cirkuliacija ir sugrįžimo strategijos (2017-2019). Viena iš užduočių, kurią išsikėlė tyrėjai, buvo išryškinti probleminius Lietuvos grįžimo politikos formavimo ir vykdymo klausimus, išsiaiškinti šeiminiams ryšiams draugiškos grįžimo politikos idėjos įgyvendinimo galimybes ir apibrėžti grįžimo politikos tobulinimo kryptis.
 
Emigravusių skaičius
Emigracijos problema
 
Per paskutinius trejus metus iš Lietuvos išvažiavo beveik 130 tūkstančių Lietuvos piliečių (2015 m. beveik 37 tūkst.; 2016 m. virš 46 tūkst.; 2017 m. virš 45 tūkst.). Lietuvos piliečių grįžimas gyventi į Lietuvą tapo dažnesnis reiškinys, tačiau emigracijos mastams neprilygsta. Per trejus metus į Lietuvą grįžo virš 42 tūkstančių Lietuvos piliečių (2015 m. virš 18 tūkst.; 2016 m. virš 14 tūkst.; 2017 m. virš 10 tūkst.). Nors Lietuvos pilietybę turintys asmenys ilgą laiką sudarė vienareikšmiškai didžiausią dalį visų į Lietuvą atvykstančių asmenų, paskutiniais metais matomas grįžusiųjų dalies mažėjimas (2015 m. LR piliečiai sudarė 83 proc. visų tais metais į šalį gyventi atvykusių; 2016 – 70 proc.; 2017 – 50 proc.). Tokia tendencija susijusi tiek su grįžtančiųjų skaičiaus mažėjimu, tiek su didėjančia imigracija. Tačiau, nors ir buvo imtasi iniciatyvų, kaip susigrąžinti išvykusius, Lietuvai trūko nuoseklios grįžtamosios migracijos skatinimo strategijos.
 
grįžusių skaičius

Kas kelia nerimą norintiems grįžti?
 
Ekonominis saugumas
Buvo pastebėta, kad dažniausiai ketinantys grįžti lietuviai nerimauja dėl ekonominio saugumo ir vaikų integracijos galimybių. Suprantama, kad atlyginimas už darbą yra svarbus grįžimo svertas. Tačiau darbdavių galimybės yra ribotos, konkurencingo atlygio už darbą Lietuvoje kol kas gali tikėtis tik aukštos kvalifikacijos darbuotojai, dirbantys užsienio kapitalo įmonėse.
Tačiau, nepaisant to, galima sugrįžtantiems lietuviams siūlyti kitas galimybes susijusias su ekonominiu saugumu. Ekspertai siūlo keisti dabartinę praktiką, kai darbo patirtimi yra pripažįstama tik Lietuvoje įgyta patirtis, o užsienyje įgyta patirtis nėra įskaitoma. Siūloma atsisakyti praktikos palankiau vertinti darbo patirtį, įgytą Lietuvoje.
Taip pat nerimą emigrantams kelia senatvės pensijų sistema bei būsto įsigijimo sunkumai. Kol kas lengvatos planuojamos tik jaunoms šeimoms.
 
Švietimo sistema
Be galo svarbus motyvas siekiantiems sugrįžti yra vaikų gerovė. Todėl svarbų vaidmenį čia atlieka švietimo sistema. Kaip pastebi ekspertai, reiktų tobulinti valstybinių vaikų darželių prieinamumo sistemą. Be to, kai kurie tėvai baiminasi, kad sugrįžę jų vaikai pateks į žemesnę klasę – vaikų mokymasis kartu su bendraamžiais yra labai svarbus grįžusioms arba grįžti planuojančioms šeimoms.
Nors ir yra numatyta galimybė mokytis išlyginamosios klasėse ir išlyginamosiose mobiliose grupėse, tačiau mokyklų, kuriose būtų sudaromos tokios klasės arba mobilios grupės, Lietuvoje nėra daug. Tad svarbu, kad tokios klasės taptų ne tik galimybe, bet ir tikrove, ypač regionuose.
Sugrįžtantiems vaikams skiriamas 30 proc. didesnis mokinio krepšelis. Nepaisant nustatytos tvarkos, ŠMM duomenimis, kai kurie savivaldybių švietimo skyriai nežino, kad toks krepšelis numatytas. Panaši situacija yra ir su nuotoliniu mokymu. Nuotolinis mokymas yra nemokamas ir teisę jį teikti Lietuvoje turi penkios mokyklos. Tačiau svarbu imtis papildomų priemonių, leidžiančių užtikrinti vienodą nuotolinio ugdymo sistemos veikimą.
Be to, atlikti tyrimai atskleidė, kad kai kuriems mokytojams trūksta darbo su grįžusiais vaikais patirties. Todėl būtina koreguoti mokytojų stigmatizuojantį elgesį ir požiūrį į išvykusius-sugrįžtančius asmenis ir jų šeimas.
 
Ar tikrai laukiama sugrįžtančiųjų?
 
Nors grįžimo politikos kūrimas tarsi rodo, kad Lietuva laukia sugrįžtant savo piliečių, visgi tyrimo metu išryškėjo, kad grįžtančiųjų lūkesčiai dažnai nepateisinami. Neretai neigiamų reakcijų susilaukia tai, kuomet emigrantai kviečiami grįžti valstybei nepasiruošus jų priimti.
Grįžimo politikos atveju ryškėja socialinė-psichologinė problema, kurios nenumatė politikos formuotojai ir kurios valdymui nebuvo pasiruošta. Tai išvykusių-sugrįžtančių Lietuvos piliečių susipriešinimas su piliečiais, likusiais gyventi Lietuvoje. Formuojama neigiama nuomonė apie sugrįžusius – smerkiamas jų išvykimas iš Lietuvos, jie ženklinami kaip „palikę Lietuvą“. Pasmerkus išvykusius, formuojama nuomonė, kad sugrįžus, „jie neturėtų iš mūsų tikėtis privilegijų“.
Kaltinimai pavirsta sugrįžusiųjų ženklinimu dviguba stigma – viena vertus, sugrįžusieji yra pavadinami „pabėgusiais“ iš Lietuvos, kita vertus, „nevykėliais“, nesugebėjusiais įsikurti užsienio šalyje, todėl sugrįžusiais.
Taip pat neretai, gana neigiamas įvaizdis apie emigrantus formuojamas Lietuvos žiniasklaidoje. Žiniasklaida nepatraukliai vaizduoja ir gyvenimą Lietuvoje, taip neskatindama noro sugrįžti. Pasigendama objektyvaus angliško tinklapio apie Lietuvos naujienas.
Grįžtantiesiems palengvinant integraciją Lietuvoje turėtų būti išplėstas psichologinės pagalbos priemonių tinklas sugrįžusiems bei juos turėtų pasiekti informacija apie tokias paslaugas. Be to, svarbu plėtoti ryšius su vietos bendruomene. Transnacionaliniai socialiniai ryšiai yra pakankamai stiprūs, todėl netvarūs bendruomeniniai ryšiai Lietuvoje gali nesustabdyti nuo pakartotinio išvykimo, sugrįžus. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog atvykstantys į Lietuvą dirbti aukštos kvalifikacijos asmenys turi daugiau galimybių užmegzti ryšius su vietiniais gyventojais dėl programų, kuriose dalyvauja, tuo tarpu, žemesnės kvalifikacijos darbuotojams nėra numatyta paslaugų integruotis į visuomenę.
 
Apie šeiminiams ryšiams palankios grįžimo politikos kūrimą
 
Sociologės pastebėjo, kad išvykusiųjų sprendimas sugrįžti į Lietuvą susijęs su šeiminiams ryšiams draugiškomis sugrįžimo sąlygomis ir sugrįžtantiems palankia aplinka, todėl tyrėjos iškėlė tikslą, nagrinėjant grįžimo politikos koncepciją ir jos įgyvendinimą, išanalizuoti šeiminiams ryšiams (poros, tėvų-vaikų, brolių-seserų) draugiškos grįžimo politikos idėją.
Ekspertai nurodė, kad artimų ryšių potencialas labai svarbus grįžimui, tačiau pastebima, kad į tai nėra pakankamai atsižvelgiama. Tradicinis šeimos supratimas, įtvirtintas valstybės teisiniuose dokumentuose nėra palankus panaudoti šį potencialą grįžimo politikos labui. Šeiminiams ryšiams draugiška grįžimo politika turėtų atsižvelgti į migracijos sąlygomis iškylančias kelių kartų šeimų reikmes, vaikų ar vyresnio amžiaus žmonių globos ir slaugos atvejus. Taip pat, būtina keisti požiūrį į poros ryšius, gerbti jų įvairovę; grįžimo politika neturėtų brautis į asmeninį gyvenimą, skatinant santuokas bei ištuokas. Grįžimo politikoje jau numatytos konkrečios priemonės, kurios rodo, kad valstybė yra pasirengusi įsiklausyti į sugrįžtančiųjų lūkesčius dėl jiems artimų asmenų (įdarbinimas; kuratorius, nemokant kalbos ir kt.), tačiau siūlomi sprendimai remiasi tradicine branduolinės šeimos samprata, o „šeimų susijungimai“ ir šeimos narių integracijos sprendimai yra svarstomi išskirtinai juridiškai įteisintų šeiminių ryšių pagrindu. Ekspertai siūlo svarstyti, kaip papildyti ir koreguoti grįžimo politikos priemonių planus, išryškinant asmeninių ir šeiminių ryšių potencialą ir sukuriant kompleksinius paketus, suteikiančius galimybes šiems reikšmingiems asmenims sugrįžti ir integruotis kartu su sugrįžtančiu asmeniu.
Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos