Spalio 5 d. buvo minima Tarptautinė mokytojų diena. Šia ypatinga proga sveikiname visus Lietuvos pedagogus. Minėdami šventę, pakalbinome Gabrielą Arčebasovą, Eriką Didrikaitę, Agatą Radiunaitę ir Augustę Kavaliauskaitę, kurios šiais metais (2019 m. m.) pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Vaikystės pedagogikos bakalauro studijų programoje.
Su studentėmis kalbamės apie norą tapti mokytojomis, studijų pasirinkimą bei kas joms yra geras mokytojas.
Paklaustos, kaip joms sekėsi mokytis mokykloje, studentės gana vieningai pasakė, kad gerai. Tiesa, pažymių būta įvairių, tačiau svarbiausiu momentu, t. y. baigiamųjų egzaminų metu, merginos pasiekė labai aukštus rezultatus, visos studentės savo atestatuose turi po šimtuką. Aukščiausias įvertinimas buvo gautas iš užsienio kalbos egzaminų – anglų ir rusų.
Mokytojos profesijos pasirinkimas ne visoms studentėms buvo aiškus nuo pat pradžių, pasak, Agatos, ji mokytoja norėjo būti nuo mažens: „Mokytoja aš svajoju būti nuo mažens. Tikriausiai lėmė tai, kad darželyje padėjau auklėtojoms, jaunesnių grupių, prižiūrėti vaikus. Taip pat ir šeimoje teko padėti, nes buvau vyriausia. Aišku, tai įtakos neturi, tačiau mano seneliai irgi mokytojai – tai „paveldėjau“. Ir galiausiai – daugiau niekur savęs negaliu įsivaizduoti, tik dirbančią su vaikais.“ Erika mokytoja nusprendė tapti gana vėlai: „Noras būti mokytoja kilo ganėtinai neseniai: vienuoliktoje klasėje, vis labiau jaučiant spaudimą iš aplinkos pasirinkti ateities profesiją, ėmiau mąstyti apie darbą, kuriame galėčiau atskleisti savo potencialą, veikla man patiktų ir nenusibostų, galėčiau padėti kitiems. Susirašius visus pliusus ir minusus, supratau, jog būti mokytoja galėtų būti mano pašaukimas. Pasirinkti šią profesiją padėjo ir tai, jog atlyginimas nebuvo mano prioritetas renkantis specialybę; labiau mąsčiau, kaip galėčiau realizuoti save, be to, ateitis mokytojams atrodo vis šviesesnė.“
Gabrielos kelias link mokytojos profesijos pasirinkimo buvo su vingiais, kaip ji pati sako: „Manau, kad kiekviena mergaitė pradėjusi lankyti mokyklą ir susipažinusi su pirmąja mokytoja nori sekti jos pavyzdžiu. Panašiai buvo ir man. Aš lygiai taip pat norėjau tapti pradinių klasių mokytoja, nes turėjau nuostabią mokytoją, kuri, kaip sakoma, tapo antrąja mama. Laikui bėgant pamiršau šį vaikystės troškimą ir mąsčiau apie begalę kitų profesijų. Prieš kelis metus būdama visiškai sutrikusi renkantis būsimąją profesiją grįžau į vaikystę ir supratau, kad noriu būti mokytoja ir tik mokytoja. Taip, šeima ir aplinkiniai mane palaikė, bet suprasti, kad einu tinkama linkme man labiausiai padėjo mano pirmosios mokytojos šypsena ir laimė veide pasakius šią žinią.“ O Augustė tapti mokytoja nusprendė vedina noro pakeisti mokyklinę sistemą: „Bet matyt esminis lūžis įvyko jau gimnazijos klasėse, kai ėmiau labai skaudžiai reaguoti į Lietuvos švietimo sistemos spragas, ją pasiglemžusį chaosą. Daug mąsčiau, iš kur kyla opios mūsų visuomenei problemos, tokios kaip lyčių nelygybė, menkavertiškumo kompleksas ir t.t., ir supratau, jog tam nepaprastai didelę įtaką daro mūsų mokyklinė sistema. Pajutau, kad noriu ir galiu būti pokyčiu!“
Kaip ir profesijos pasirinkimas, taip ir universiteto pasirinkimas, vienoms merginoms buvo labai lengvas, kitoms – sunkesnis. Augustė buvo pakviesta studijuoti užsienyje, bet kaip pati teigia širdis liepė pasilikti Lietuvoje: „Pasirinkimo laikotarpis man buvo labai sudėtingas, buvau pakviesta studijuoti užsienyje, tačiau širdis labai, labai stipriai šaukė, kad nori pasilikti Lietuvoje. Nuostabiai gražiam Vilniuj. O į vaikystės pedagogikos studijų programą dėmesys nukrypo dėl naujo požiūrio į ugdymą (į individualų vaiką orientuojamas mokymas), siekio paruošti kūrybiškus, plataus akiračio bei išsilavinimo specialistus. Taip pat sudomino antro kurso studentės pasakojimas apie labai stiprius psichologus, dėstančius vaiko raidos ir mokymosi psichologiją.“ Erika su Gabriela studijas rinkosi savo gimtajame mieste, o Agata nors ir yra vilnietė, bet pradžioje buvo susigundžiusi studijomis kitame mieste: „Iš tikrųjų galvojau studijuoti VDU, tačiau po Litexpo studijų parodos paklausiusi programos pristatymo ir dar kartą perskaičiusi aprašus nusprendžiau pasirinkti VU. VU man labai rekomendavo draugė, taip pat tai yra vienas iš seniausių pasaulio universitetų, prestižiškas, modernus. Tikrai 10-oje klasėje negalvojau, kad turėsiu galimybę studijuoti geriausiame Lietuvos universitete.“
Paklausus, kas yra geras mokytojas, būsimosios pedagogės nesutriko ir tvirtai žinojo kokių savybių reikia tikrai geram mokytojui. Anot Augustės pirmiausia geras mokytojas, turi būti mylintis: „Geras mokytojas man pirmiausia mylintis žmogus. O į meilę telpa viskas: laisvė, kartu žengianti atsakomybė, dalijimasis žiniomis ir patirtimi, tolerancija, leidimas tiek sau, tiek kitam nežinoti bei klysti, abipusis pasitikėjimas, atidumas ir, žinoma, gaivališkas troškimas tobulėti. Puikus mokytojas myli idėją, kad turi būti kuriama geresnė, pažangesnė visuomenė. Ir iš tos meilės semiasi jėgų ją kurti. Esu tokia dėkinga, kad likimas skyrė tiek turtingos dvasios žmonių, iš kurių mokiausi! Todėl negaliu išskirti vieno sektino pavyzdžio, kiekvienas iš brangiausių mokytojų savaip prisidėjo prie manos pasaulėjautos ir pasaulėvokos rūmo.“
Augustė negali išskirti vieno mokytojo, tačiau kitos merginos puikiai žinojo sektiną pavyzdį. Erikai tai yra jos anglų kalbos mokytoja: „<...> mano mokytojos pavyzdys būtų buvusi anglų mokytoja iš gimnazijos, Asta Kleinaitė, kuri turėjo nuostabų humoro jausmą, taip pat man įsiminė jos paprastumas ir lygiavertiškas požiūris į mokinius. Norėčiau pasiimti iš jos tai, kad ji sugebėjo turėti tokį ryšį ir abipusę pagarbą su mokiniais, jog jei neatlikdavai namų darbų, ji nepykdavo, nerėkdavo, tuomet pats jausdavaisi blogai, jog nuvylei mokytoją. Į tokią mokytoją tikrai lygiuočiausi.“ Gabriela norėtų lygiuotis į savo pradinių klasių mokytoją: „ <...> gero mokytojo pavyzdys man mano pradinių klasių mokytoja. Ji toks žmogus, pas kurį norisi apsilankyti, pasikalbėti jau būnant vyresnėse klasėse, net dabar. Noriu ją dar kartą nudžiuginti savo profesijos pasirinkimu ir pamatyti tą nuostabią šypseną. Na, o jei kalbėtume apie gero mokytojo savybes, mano nuomone, ji(s) turi būti empatiška(s), arba man labiau patinka šilta(s), be abejo teisinga(s), mylinti(s), nuoširdi(us) ir tikriausiai autoritetinga(s), pavyzdys mokiniams.“
Agata kalbėdama apie gerą mokytoją ir savo sektiną pavyzdį išskyrė net dvi buvusias mokytojas: „Man asmeniškai, geras mokytojas yra žmogiškas – supratingas, atjaučiantis, nuoširdus, išmanantis savo dalyką, nuolatos tobulėjantis, klystantis ir gebantis pripažinti savo klaidas, mėgstantis pajuokauti. Šiuo metu, atrodo, šios savybės svarbiausios. Turiu netgi du mokytojų pavyzdžius, į kuriuos norėčiau lygiuotis. Tai pradinių klasių mokytoja Rita Švatelytė ir matematikos mokytoja gimnazijoje Ilona Andraikėnienė. Tai dvi man pačios nuostabiausios mokytojos, kurioms aš esu besąlygiškai dėkinga.“
Pokalbis su studentėmis, rodo, kad mokytojo profesija yra svarbi ir patraukli jauniems žmonėms.