Domantė Platūkytė, LRT.lt
Lietuvoje įvedus karantiną dalis žmonių skuba savanoriauti, tačiau kiti ieško kaltininkų – pyksta ant iš užsienio grįžtančių lietuvių, kaltina tuos, kurie užsikrėtė koronavirusu. Pasak psichologų, žmonėms sunku susitaikyti su neapibrėžta grėsme, todėl paprasčiausias būdas su tuo kovoti – surasti kaltininką. Psichologai svarsto, kad iš dalies tokias reakcijas gali lemti ir tautos praeitis, sovietmetis.
Pasak VU Filosofijos fakulteto docento, psichologo dr. Antano Kairio, natūralu, kad į koronaviruso grėsmę žmonės reaguoja skirtingai. Vieni, net ir būdami rizikos grupėje, skuba padėti, savanoriauja, kiti, pasitaikius progai, pasiima nedarbingumo pažymėjimą, lieja apmaudą ant iš užsienio grįžtančių lietuvių, kaltina užsikrėtusiuosius koronavirusu. Psichologas svarsto, kad tikriausiai kiekvienos epidemijos metu buvo tokių reakcijų.
„Dalis žmonių tiesiog bando ieškoti pačių paprasčiausių sprendimo variantų. Kai susiduriame su neapibrėžta grėsme, labai sunku su tuo gyventi, suprasti, kad tai labai sudėtingi procesai, kad virusas plis. O tu nežinai, nuo ko gali užsikrėsti, kad netgi turėklas laiptinėje gali būti užkrėstas žmogaus, kuris to nežino.
Labai sunku priimti tokį didelį neapibrėžtumą, todėl paprasčiausias būdas, kaip su tuo psichologiškai kovoti, tai surasti, kas dėl to kalti. Kyla pagunda savo kaltinimus nukreipti į tuos, kurie galbūt užsikrėtę, ar tai būtų grįžtantieji iš užsienio, ar žmonės, kurie galėjo užsikrėsti Lietuvoje“, – pasakoja A. Kairys.
Tačiau VU docentas pabrėžia, kad toks sergančiųjų stigmatizavimas yra pavojingas reiškinys. Turėtume savęs klausti, kaip, išlieję įtūžį ant sergančiųjų, gyvensime vėliau, kai baigsis pandemija, sako A. Kairys. Anot jo, tokios kaltininko paieškos nieko neišsprendžia, o palengvėjimas išsiliejus – laikinas.
„Dalis šių žmonių yra mūsų kaimynai, giminaičiai, pažįstami. Dabar mes sakome „o, fu, virusinis“, o ką mes sakysime, kai tai praeis?“ – klausia psichologas.
Veikia ir aplinkinių reakcija
Tai, kaip žmogus reaguos į koronaviruso keliamas grėsmes, karantiną, ar eis padėti, ar atvirkščiai – atsisakys dirbti, kaltins aplinkinius, priklauso nuo daugybės faktorių. A. Kairys vardija, kad įtaką daro ir asmeninės žmogaus savybės, jo vertybės, nuostatos, ankstesnės patirtys ir auklėjimas.
Žinoma, priduria psichologas, žmogaus išgyvenimus veikia jo aplinka – jei žmogų supantys aplinkiniai panikuoja, tikėtina, kad šiomis emocijomis persiims ir jis pats.
„Žmogus yra bendruomeninis padaras, visada buvome tarp kitų, žmonių emocijų suvokimas ir gebėjimas į jas atsižvelgti yra labai svarbus mūsų išgyvenimui, todėl esame natūraliai užprogramuoti reaguoti į aplinkinių reakcijas, jas priimti. Jei mūsų aplinkoje bus daug įsibaiminusių ar daug ramių žmonių, tai natūraliai veiks ir mus“, – kalba A. Kairys.
Vis dėlto svarbu prisiminti, kad ir mūsų reakcijos veikia aplinkinius. Jei matome, kad aplinkiniai susiduria su dideliu nerimu, o mes jaučiamės geriau, demonstruodami savo ramybę galime padėti ir jiems, aiškina psichologas.
Įtaką daro praeities išgyvenimai
VU Filosofijos fakulteto profesorė, psichologė Danutė Gailienė sako, kad skirtingas žmonių reakcijas į koronavirusą bei karantiną lemia žmogiški dalykai. Vieni rodo solidarumą, kiti šluoja parduotuvių lentynas, tačiau tokiu metu, susidarius ypatingai situacijai, atsiskleidžia įvairios žmonių savybės – ir gerosios, ir blogosios, tvirtina D. Gailienė.
Profesorė atsargiai svarsto, kad iš dalies mūsų elgesį lemia ir praeities išgyvenimai, kolektyvinės traumos. Tačiau atsekti, kur yra mūsų išgyventų traumų tąsa, nėra taip paprasta, teigia ji. D. Gailienė išskiria, kad tokios kolektyvinės traumos iš dalies padaro mus įtaresnius, baikštesnius, sukuria polinkį nepasitikėti, priešintis.
Vis dėlto, akcentuoja psichologė, nereikia visko supaprastinti: „Tai kultūros procesai, visuomenės procesai, jie yra sudėtingi, persipina ir gerieji, ir blogieji bruožai. Negali apibendrinti, bet nereiškia, kad to nėra. Mūsų visuomeninio gyvenimo audinyje yra visokių tamsių spalvų ir motyvų. Man atrodo, kad tas posovietinio žmogaus motyvas yra“, – svarsto D. Gailienė.
Įtarumas ir priešiškumas – tokias sovietmečio paliktas savybes išskiria psichologė. Šios savybės atsiskleidžia ne tik šiuo metu, sako ji, tai matėme ir įvairiuose miesteliuose bandant statyti socialinės globos namus, pensionatus.
„Kaip apgailėtinai atrodė tas žmonių agresyvumas, piktumas, priešiškumas prieš nelaimingus žmones. Galbūt tai galima sieti su tuo, kad ilgą laiką gyvenome tokioje nesveikoje visuomenėje“, – svarsto psichologė.
Paklausta, ar mūsų praeitis turėjo įtakos ir atsirandančioms sąmokslo teorijoms apie koronavirusą, D. Gailienė tikina, kad įvairios teorijos atsiranda ir kitose valstybėse, todėl nesame kuo nors išskirtiniai. Vis dėlto, kalba ji, galbūt lietuviai imlesni tokioms teorijoms, kadangi ilgą laiką gyvenome visiškai nepasitikėdami valdžia.
Susikūrė toks mąstymas, kad valdžia žmogui nieko gero niekada nedaro, kad reikia jos bijoti, gudrauti, nuo jos slapstytis.
Kaip padėti sau?
Pasak A. Kairio, derėtų mažiau laiko praleisti naršant socialiniuose tinkluose, riboti informacijos kiekį, o naujienas sekti vieną ar du kartus per dieną. Rekomenduojama užsiimti įvairia veikla – šiek tiek giliau pasinerti į darbą, daugiau dėmesio skirti vaikams, nepamiršti savo laisvalaikio ir pomėgių.
Svarbu susidėlioti dienos rutiną, bandyti laikytis panašios darbotvarkės, kokios buvo laikomasi prieš karantiną.
A. Kairys sutinka, kad karantino metu ir namuose gali atsirasti daugiau trinties. Jo teigimu, labai svarbu namiškiams suteikti daugiau laisvės, suprasti, kad kiti žmonės turi poreikių, kurie gali skirtis nuo mūsų. Psichologas rekomenduoja leisti namiškiams realizuoti jų poreikius – pabūti vieniems ir paspoksoti į kompiuterio ekraną ar tyliai paskaityti knygą.
Straipsnis publikuotas LRT.lt