Šiandien, 2020 m. balandžio 8 d., Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimui, Vyriausybei, Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijai buvo pateikta nevyriausybinių organizacijų ir mokslininkų pozicija bei siūlymai dėl COVID-19 socialinio poveikio. Šiuos siūlymus bendradarbiaudamos devynios Lietuvos nevyriausybinės organizacijos ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkai: prie darbo prisidėjo Socialinės politikos katedros doc. Jekaterina Navickė, prof. Romas Lazutka, prof. Boguslavas Gruževskis, doc. Daiva Skučienė, Socialinio darbo ir gerovės katedros dr. Ieva Adomitytė-Subačienė, prof. Laimutė Žalimienė, doc. Eglė Šumskienei ir daugelis kitų šių katedrų mokslininkų.
Tokios bendros mokslininkų ir pilietinių organizacijų lyderių iniciatyvos tikslas – padėti Lietuvos Vyriausybei suvaldyti COVID-19 panepidemijos sukeltą reikšmingą nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties augimą, parengiant konkrečių priemonių sąrašą, kuris remiasi mokslinės duomenų analizės rezultatais, Lietuvos socialinės apsaugos sistemos veikimo žiniomis ir nevyriausybinių organizacijų sukaupta patirtimi.
Šiuo metu Lietuvos bankas prognozuoja, kad pandemijos pasekmės ekonomikai pagal blogiausią scenarijų gali būti didesnės nei prieš dešimtmetį įvykusios finansų krizės ir BVP gali susitraukti 20,8 proc. arba maždaug 5 proc. punktais daugiau nei 2008-2009 m.
„Būtina imtis konkrečių veiksmų, kad išvengtume anos krizės klaidų ir užtikrintume adekvačią pajamų apsaugą, ypač labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Tokios priemonės turi apimti ženkliai sustiprintą apsaugą nuo nedarbo, platesnes galimybes šeimoms gauti papildomą išmoką vaikui bei priklausantį nemokamą maitinimą, padidintą valstybės remiamų pajamų adekvatumą, stabilias pensijas ir kitas priemones“, – sako Vilniaus Universiteto Socialinės politikos katedros atstovė dr. Jekaterina Navickė.
Kreipimosi autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo metu socialinių paslaugų teikėjai turi perorientuoti savo paslaugas, o tai kelia nemažai iššūkių tiek socialiniams darbuotojams, tiek jų klientams. Tiesiogiai teikiamos tik būtiniausios socialinės paslaugos – senjorai, negalią turintys asmenys, negalintys pasirūpinti savimi, gauna maisto organizavimo, aprūpinimo vaistais, asmens higienos paslaugas. Negalėjimas užtikrinti tam tikrų kontaktinių paslaugų lemia jų fragmentaciją ir turės neigiamus socialinius padarinius.
„Didelį susirūpinimą kelia sustojusios kompleksinės paslaugos šeimoms, pagalba smurto aukoms, priklausomybių turinčių asmenų konsultavimas, prekyba žmonėmis ir kitos sudėtingos socialinės situacijos. Neturime nuotolio socialinio darbo rekomendacijų, neturime technologijų, kurios užtikrintų nuotolinių paslaugų konfidencialumą. Darbuotojai, dirbantys su socialinėje rizikoje esančiomis šeimomis, lanko šeimas net ir neturėdami apsaugos priemonių. Neturime jokių rekomendacijų kaip elgtis, jeigu vienas iš šeimos narių turi COVID-19 simptomų“, – sako Vilniaus universiteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkė bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos Tarybos narė dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė.