Nekyla abejonių, jog šiuo metu išgyvename emocinės sveikatos krizę. Jeigu į ją nebus tinkamai reaguojama, gali nutikti taip, jog net pasibaigus karantinui jausime šios krizės padarinius, tarp jų – ir padidėjusį savižudybių skaičių, nuotolinėje Vyriausybės spaudos konferencijoje kalba Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Suicidologijos tyrimų centro vadovas dr. Paulius Skruibis.
Šiuo metu susiduriame su trimis krizėmis: pirmoji – gerai žinoma ir matoma viruso plitimo krizė, antroji – ekonomikos krizė, trečioji – emocinės sveikatos krizė. Viruso plitimo krizė yra valdoma, ekonomikos krizė taip pat pastebima, siūlomos priemonės, kaip į ją reaguoti, tačiau emocinės sveikatos krizė, kurią sąlygoja pasikeitusi socialinė situacija, trūkinėjantys socialiniai ryšiai, kitaip veikiančios valstybės institucijos, yra primiršta, sako dr. P. Skruibis.
„Sakyčiau, kad emocinės sveikatos krizė iki šiol yra nepastebėta, galbūt, pačios visuomenės ir politiniame lygmenyje. Jos mastai gali būti tikrai dideli, nors iš anksto to numatyti negalime. Pavyzdžiui, po 2009 m. ekonominės krizės savižudybių skaičius Lietuvoje ganėtinai padidėjo lyginant su ta tendencija, kuri buvo tuo metu. Susiduriant su dabartine krize, irgi gali atsitikti taip pat“, – įspėja Suicidologijos tyrimų centro vadovas.
Pasak jo, kiekvienoje krizėje yra dvi galimybės. Viena – sutelktumo ir veikimo, kita – ignoravimo. „Jeigu emocinės sveikatos krizę atpažinsime, reaguosime į ją tiek asmeniniame, tiek politiniame lygmenyje, ją galima įveikti. Tačiau jeigu ją ignoruosime ir nieko nedarysime, pasekmės gali būti ir tokios, kad dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, savižudybių ar kt., mirtingumas gali būti didesnis negu dėl COVID-19 pandemijos“, – kalba dr. P. Skruibis.
Psichologas džiaugiasi, kad sutelktumo požymių krizės akivaizdoje Lietuvoje netrūksta. „Sutelktumo požymių apstu – pasišventęs medikų ir kitų pareigūnų darbas, visuomenės iniciatyvos, pagalbos medikams akcijos, besitelkiantys psichikos sveikatos specialistai. Dažnai girdime, kaip kažkas nesilaiko karantino, bet galbūt per mažai akcentuojame, kiek daug žmonių jo laikosi labai rimtai. Tokie sutelktumo požymiai nuteikia optimistiškai“, – kalba dr. P. Skruibis.
Susiduriant su krizėmis, dažniausiai į jas reaguojama dviem lygmenimis – asmeniniu ir valstybiniu. Ką, susidurdamas su krize, gali nuveikti kiekvienas asmeniniame lygmenyje? „Visų pirma yra sveika priimti situacijos ypatingumą. Gerai, jeigu kažkam pavyksta šiuo karantino metu tobulintis, daugiau mokytis ir t.t., bet lygiai taip pat normalu, jei žmonės jaučia padidintą įtampą, nerimą, jiems nieko nesinori daryti.
Svarbu priimti ir kitų žmonių situacijos ypatingumą – kodėl kažkam sunku, kodėl kažkas negali pasėdėti namie. Visų situacijos yra skirtingos. Viena būti namie IT specialistui, dirbti nuotolinį darbą, prie kurio yra pripratęs, tačiau visai kas kita namuose būti žmonėms, mažame bute auginantiems paauglius, derinant nuotolinį darbą su gyvenimu kartu. Svarbu priimti, kad kitiems gali būti kitaip, – pagyvenusiems, žmonėms globos namuose, žmonėms su negalia ir t.t.“, – dėsto psichologas.
Dėl to labai svarbu vienas kitą palaikyti, nebijoti kreiptis pagalbos ir paramos. Lietuvoje veikia emocinės paramos telefonais linijos, psichologinė pagalba teikiama Psichikos sveikatos centruose. Daugiau informacijos galite rasti internetiniame puslapyje www.pagalbasau.lt arba paskambinę trumpuoju numeriu 1809.
„Jeigu jaučiate, kad sunku jums, jūsų vaikams, neatidėkite pagalbos vėlesniam laikui po karantino, kadangi jis gali užtrukti“, – ragina dr. P. Skruibis.
Pasak dr. P. Skruibio, į emocinės pagalbos krizę taip pat labai svarbu reaguoti Vyriausybės lygmenyje. Suprasdami valstybės vaidmens svarbą krizės akivaizdoje, šalies psichikos sveikatos specialistai suformulavo siūlymus, kuriuos artimiausiomis dienomis pateiks tiesiogiai šalies ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui. Tarp tokių siūlymų – užtikrintas psichologinės pagalbos prieinamumas, savižudybių stebėjimas realiu laiku.
„Reikia, kad pagalba būtų kuo lengviau prieinama, tad kodėl nepasinaudojus šios krizės galimybe ir nepakeitus psichikos sveikatos sistemos, kad ji būtų mažiau medikalizuota ir daugiau orientuota į psicholognę pagalbą ir palaikymą. Kaip ir kitose šalyse, pavyzdžiui, privačiai dirbantys psichoterapeutai ir psichologai galėtų suteikti pagalbą, o ją gautų ne tik tie žmonės, kurie gali už ją susimokėti, bet ji būtų ir kompensuojama valstybės.
Vilniuje daug žmonių kreipiasi į privačiai dirbančius psichologus. Net šiuo metu sunku surasti specialistą, kuris galėtų iškart priimti, yra tam tikros eilės. Žmonės turi galimybių susimokėti už konsultaciją 40–50 eurų sumą. Tačiau mažesniuose miestuose problema ta, kad nėra nei specialistų, nei žmonių, kurie galėtų susimokėti už jų pagalbą.
Kitas siūlymas būtų taip, kaip stebime viruso plitimo situaciją, stebėti savižudybių situaciją realiu laiku. Dabar statistika apie Lietuvoje įvykstančias savižudybes mus pasiekia po 45 dienų. Vadinasi, kas vyksta balandžio mėnesį, mes sužinosime birželio viduryje. Tada reaguoti gali būti per vėlu.
Todėl savižudybes galėtume stebėti realiu laiku. Savižudybių atvejais susidaro tam tikri klasteriai, nes savižudybė paveikia artimuosius ir pažįstamus. Jeigu tuos klasterius greičiau identifikuotume, galėtume pasirūpinti, kad nedaugėtų savižudybių“, – psichikos sveikatos specialistų pasiūlymus vardija dr. P. Skruibis ir pabrėžia, kad yra konkrečių dalykų, kuriuos galima daryti, kad emocinės sveikatos krizė netaptų nekontroliuojama.
Viktorija Lideikytė, straipsnis publikuotas LRT.lt