Žiniasklaidoje apie koronavirusą dažniausiai pasisako įvairių sričių medikai, imunologai, infektologai, įžvalgomis dalijasi ekonomistai, finansų analitikai. Retas kuris susimąstome, kad šiuo klausimu pasisakyti gali ir filosofai. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolius teigia, kad koronaviruso tema tarp filosofų sukėlė itin aštrias diskusijas. Diskutuojama ne tik apie tai, kaip apibrėžti koronavirusą, bet ir apie tai, ar atsakas į virusą įvedant daug žmonių laisves varžančių ribojimų buvo teisingas.
Laidoje „VU ekspertai padeda suprasti“ kalbinto filosofo tvirtinimu, kasdien mes gauname nemažai įvairios informacijos apie naująjį „žmonijos priešą“, tačiau neišvengiame pasimetimo, nes apie virusą galima kalbėti daugeliu aspektų. Laidos įrašą klausykite čia.
„Šiandien mes susiduriame su problema, kaip apibrėžti koroną, kaip ją suprasti, kaip prie jos prieiti. Kiekvieną dieną gauname vis daugiau patikslinimų, statistinių modelių, naujų žinių iš infektologų, biologų, ekonomistų. Įžvalgomis taip pat pasidalina aplinkosaugos ekspertai, ekosistemų tyrėjai. Mes vis „išpjauname“ po mažą rakursą, fragmentą ir bandom sudėlioti koronos dėlionę, atmesdami tai, kas tarsi netinka. Todėl korona labai gerai išreiškia šiandienos pasimetimą ir galbūt apskritai filosofinę būklę neapibrėžties akivaizdoje“, – sako mokslininkas.
Pasak prof. K. Saboliaus, mes neretai mėginame apsibrėžti tai, apie ką mąstome, tačiau nebūtinai turime tinkamus instrumentus: „Ir tai yra filosofinis momentas – kaip mes išmatuosime koroną? Kas atsitiks įvedus karantiną? Kieno sąskaita mes kovosime su virusu: vyresnių ir labiau pažeidžiamų ar tų, kurie yra mažiau pažeidžiami? Kiekvieną dieną mes sprendžiame daug filosofinių klausimų ir ši situacija aktyvuoja filosofinę polemiką, kadangi kiekvienas mokslas iš naujo pervertina savo kriterijus.“
Filosofijoje, profesoriaus teigimu, labai dažnai yra sprendžiami klausimai, kas yra dabartis, laikas, būtis, šis momentas, kaip apskritai suprasti esatį ir t. t. Korona, pašnekovo tvirtinimu, yra lyg visų šių sprendžiamų klausimų, kitaip tariant, pačios tikrovės, metafora: „Mes matome, kaip sudėtinga nubrėžti aiškias koordinates ir ištraukti iš tų koordinačių koronos esmę, nes koronos esmė nepasiduoda aprašoma vienu aspektu.“
Ribojimų kritika
Laidoje viešėjęs ekspertas priminė Michelio Foucault mintį, kad maras yra pats tinkamiausias būdas įvesti tobulą disciplinarinę tvarką, subordinuoti visuomenę. Pašnekovas kėlė klausimą, ar šiandieniniame kontekste su viruso „kontrabanda“ taip pat nepernešamas siekis kontroliuoti visuomenę.
„M. Foucault yra labai svarbus atspirties taškas mąstant apie pandemijos ir kontrolės santykį. Galima sakyti, kad ši situacija „išsipjausto“ į du esminius teminius blokus: kaip suprasti koroną biologijos ir socialinių santykių požiūriu, o kitas blokas – atsakas į koroną (karantinas, daugybės mūsų veiklų sustabdymas ir t. t.), ar tai yra adekvatu ir kaip tai keičia mūsų socialinį funkcionavimą. Šie du blokai yra esminiai šiandienių filosofijos diskusijų apie virusą klausimai“, – tvirtina prof. K. Sabolius.
COVID-19 situacija įžiebė karštas filosofų polemikas, kurių centre atsidūrė italų mąstytojas Giorgio Agambenas. Dar pačioje koronaviruso pandemijos Italijoje pradžioje jis pasidalijo kritiška nuomone įvestų ribojimų atžvilgiu. G. Agambenas teigė, kad viruso situacija manipuliuojama tam, kad būtų sustiprinta „išimties būklė“. VU profesorius atkreipia dėmesį, kad G. Agambenas yra įtvirtinęs keletą sąvokų, kurios leidžia naujai interpretuoti tokius dalykus kaip terorizmas ar Holokaustas.
„Filosofas perėmė M. Foucault biopolitikos sampratą, kaip biologijos plotmės ir politikos samplaikos, kitaip tariant, susiliejimo, kuris leidžia įsiskverbti į individo organinę, biologinę plotmę, jį koordinuoti, bet, kita vertus, mąstyti apie tai populiacijos ir sociumo lygmeniu. Ir šiandien, koronos kontekste, mes esame biopolitikos situacijoje: svarstome, kaip tinkamai į ją reaguoti, kaip dorotis su šituo biologiniu iššūkiu, kaip politiškai suvaldyti koroną, nes tai yra politinis klausimas“, – sako prof. K. Sabolius ir priduria, kad šiuo metu pasirinkta karo metafora.
Išimties būklė
Laidoje mokslininkas aptarė ir G. Agambeno įtvirtintą išimties būklės sąvoką. Nors italų filosofas išimties būklę apmąstė terorizmo grėsmės ir prevencijos aspektu, tačiau šis terminas, reiškiantis, kad įprasta teisė nustoja galioti, o galia perleidžiama suverenams, gali būti pasitelktas ir vertinant šiandienos situaciją. Paprastai karantinas, nepaprastoji padėtis, mobilumo ribojimas yra pateikiamas kaip laikina priemonė, kuria siekiama suvaldyti iškilusią grėsmę. Tačiau vogčiomis daugybė ribojimų įsiskverbia ir pasilieka kaip įdiegta būtinybė. Paradoksas, kad galios centrai išimtį paverčia nuolatine teisės išvengiančios galios sklaida. Kaip pavyzdį laidos vedėjas Paulius Gritėnas ir prof. K. Sabolius pateikė patikras oro uostuose.
„Mes ligi šiol negalime neštis vandens buteliukų, nors nesu girdėjęs, kad kas nors su gazuoto vandens buteliuku būtų susprogdinęs lėktuvą. Tačiau mes vis dar gyvename terorizmo grėsmės akivaizdoje, nors daugybė dalykų gal jau yra neaktualūs ir pertekliniai. Padaugėja kontrolės, žmogaus orumas yra suspenduojamas“, – pasakoja prof. K. Sabolius ir primena ankstyvąsias G. Agambeno įžvalgas, kuriomis šis pasidalijo pačioje pandemijos Italijoje pradžioje ir dėl kurių susilaukė aršios kritikos.
Pandemijai dar neįsisiūbavus G. Agambenas pernelyg lengvabūdiškai naująjį virusą prilygino gripui, kuris suteikia dar vieną dingstį sustiprinti išimties būklės situaciją. Toks vertinimas sulaukė mažai pritarimo – jį kritikavo tokie žinomi mąstytojai kaip Jeanas Lucas Nancy, Roberto Esposito ir daugybė kitų. Turbūt ryškiausią alternatyvą italų filosofui pateikė garsus slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, kurio nuomone, karantinas ir korona mus angažuoja naujam solidarumui. Turime permąstyti solidarumo vaidmenį, nes veikdami pavieniui (ar net uždaros valstybės lygmeniu) neišspręsime kylančių problemų. Mąstymas, kuris kritikuoja kontrolę, pernelyg iškelia egoistinę individo svarbą, užuot paskatinęs vienytis.
„Manau, kad G. Agambenas galbūt yra iš dalies teisus sakydamas, jog kai korona baigsis, mes visi pamiršime kilusias diskusijas ir gyvensime su karantino laikotarpiu įvestomis priemonėmis, tarsi tai būtų savaime suprantama. O kodėl? Ir šis suprantamybės savaime momentas neturi būti užleistas. Mes turime būti budrūs – kontrolės tema turi būti nuolat keliama“, – pabrėžia VU mokslininkas.
Virusas ir gyvybės samprata
Penktoje ciklo „VU ekspertai padeda suprasti“ laidoje buvo keliamas ir gyvybės apibrėžimo klausimas. Virusas, kuris mokslininkų net nelaikomas gyvybės forma, yra tas, kuris pražudo žmogų. Žmogus tarsi turi bijoti to, kas nėra gyva, bet sėja mirtį. Laidos vedėjas P. Gritėnas domėjosi, ar viruso atėjimas ir įėjimas į filosofinį lauką neskatina permąstyti gyvybės sampratos.
„Virusas yra didysis bakterijų konkurentas, kartu virusas tam tikru atžvilgiu yra konkurentas ir žmonėms. Tačiau įdomu tai, kad bakterijos tikrai yra gyvos, o virusai – neaišku, ar gyvi. Virusai yra tarpinės būtybės, savaime signalizuojančios tą biopolitinį klausimą: kurioje vietoje brėžti, kas gali būti laikoma gyva, kas turi teisę gyventi, kam suteikti gyvybės vertę, o kas turi būti pašalinta“, – aiškina filosofijos profesorius.
Gyvybės apibrėžimas priklauso nuo mūsų politinio požiūrio, todėl viruso gyvybės klausimas irgi yra politinis, nes tokio dalyko kaip savaime suprantamas gyvybės apibrėžimas nėra. Pavyzdžiui, religiniame kontekste labai skirtingai traktuojamas gyvo žmogaus momentas – kada užsimezga gyvybė? Ieškant atsakymo į šį klausimą neretai kyla aštrios diskusijos. Bet, kaip pažymi prof. K. Sabolius, yra ir kitas aspektas: galima klausti, pavyzdžiui, kuo skiriasi organinė gyvybė nuo neorganinės, kurioje vietoje pradedama fiksuoti „legitimi“ gyvybė ir kokiu pagrindu. Be to, iškyla pagarbos įvairioms gyvybės formoms klausimas.
Tačiau yra ir kitokia kritika, susijusi su koronavirusu, ir ji ateina iš infektologų, epidemiologų, įvairių socialinių kritikų. Jie pastebi, kad tai, kas įvyko su virusų plėtra, yra susiję su žmogaus įsiskverbimu į kitas ekosistemas. Mes išjudiname tam tikrą ekosisteminę pusiausvyrą, dėl to tos gyvybės formos arba įvairūs ekosisteminiai fragmentai pasislenka arčiau žmonių. Prof. K. Sabolius primena, kad pati gamtos ir kultūros perskyra įvairių teoretikų laikoma pasenusios modernybės reliktu.
„Pirmiausia mes ieškome priežasties tame viename fragmente ir sakome: „Nevalgyk šikšnosparnių“, bet tikroji priežastis – sklindanti agrokultūra. Agrokultūrinis mąstymas daro įtaką mūsų santykiams su likusiomis ekosistemomis. Bruno Latouras, Philippe‘as Descola yra gausiai diskutavę apie tai, kad mes esame gamtinės ir socialinės būtybės tuo pat metu, o mūsų socialiniai veiksmai daro įtaką biologiniams procesams“, – pasakoja mokslininkas.
Žmogus dažniausiai galvoja tik apie savo interesus pamiršdamas gamtą, nesigilindamas į joje vykstančius procesus. Tad kilus viruso pandemijai esame linkę kaltinti gamtą, vadiname ją klastinga, sakome, kad „gamta smogia mums atgal“. Bet priežastys neretai slypi mūsų pačių gyvensenoje, nes žmogaus egoistinis individualizmas sukelia daug procesų, dėl kurių jis linksta kaltinti aplinką.
Svarbu nepasiduoti „keršto vaizduotei“
Kovojant su koronavirusu buvo imtasi daug priemonių. Viena iš jų – sienų uždarymas. Vis dėlto mokslininkas sako, kad sienų uždarymas ne tik stabdo virusą, bet ir sukuria terpę, kurioje gali kilti nacionalizmo bangos. Pašnekovo nuomone, čia tampa svarbus filosofų ir mokslininkų vaidmuo – jie turėtų įspėti, kai pradedama vaikščioti ties labai plona riba.
„Neseniai rašiau, kad blogiausia, ką mes galėtumėme padaryti, tai pasiduoti „keršto vaizduotei“. Veikti atpirkimo ožio principu, kai vienai konkrečiai esybei, fragmentui, būtybei, nacijai priskiriame visas kaltes. Pavyzdžiui, ieškoti kaltininkų kaip Donaldas Trumpas, kuris teigia, kad viruso infekciją sukėlė kinai. Vis dėlto tai visų mūsų problema. Turime pripažinti, kad mes visi prisidėjome prie viruso atsiradimo: mūsų gyvenimo būdas, mūsų nekritiškumas, mūsų etninės atsakomybės stoka, mūsų neangažuotumas kilusiems procesams, mūsu tingumas yra viena iš priežasčių. Dabar komfortiškas gyvenimo būdas buvo sujauktas visų šiuo metu vykstančių procesų. Išryškėjusių problemų akivaizdoje galime įkristi į uždarumo bedugnę arba ieškoti solidarumo saitų“, – mintimis dalijasi laidos dalyvis.
VU profesoriaus K. Saboliaus teigimu, ši situacija kviečia nuolatos peržvelgti, ką atneša kontrolės arba naujų apibrėžčių, naujų skirčių sistema, visada ją revizuoti. Korona mus turi pažadinti naujam budrumui išvengiant sąskaitų suvedinėjimo. Tai tinkamas metas žmogaus vaidmeniui pasaulyje permąstyti – kai galime atrasti naujas ir atsakingesnes koegzistavimo formas tiek tarp žmonių, tiek su mus supančiais organizmais ir kitomis rūšimis.
Rima Juciutė, LRT.lt