Lapkričio 27 d. įvyko jau 5-oji Vilniaus savižudybių intervencijos metodų konferencija, kurią organizuoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Suicidologijos tyrimų centras kartu su Lietuvos psichologų sąjunga. Šiais metais konferencijos organizatoriai ir pranešėjai koncentravosi į COVID-19 pandemijos poveikį savižudiškam elgesiui, psichologinių traumų ir savižudybių sąsajas, savižudybių postvenciją, atskirai išskiriant pagalbą klinicistams po paciento ar kliento savižudybės. Nuo 2016 m. organizuojama konferencija kiekvienais metais sulaukia didelio susidomėjimo, šiais matais į konferenciją užsiregistravo 1150 žmonių. Tai didžiausias skaičius nuo konferencijos organizavimo pradžios. Kadangi konferencija vyko nuotoliniu būdu, užsiregistravusiųjų skaičiaus nebuvo ribojamas. Nepaisant to visus pranešimus klausė apie 600-700 žmonių. Tai yra įspūdingas rezultatas, nors konferencija buvo skirta Lietuvai, bet buvo sulaukta kelių dalyvių iš Latvijos, Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių – pasakojo VU Suicidologijos tyrimų centro vadovas doc. Paulius Skruibis.
Savižudybių prevencija tampa vis svarbesne tema
Kaip pastebi konferencijos organizatoriai savižudybių prevencija tampa vis svarbesne tema, tiek visuomeniniame, tiek politiniame gyvenime. „Parama šiai konferencijai yra viena iš Vilniaus miesto savivaldybės savižudybių prevencijos plano priemonių. Apskritai Vilniaus miesto savižudybių prevencijos strategija savo sistemiškumu, nuolatiniu stebėjimu ir strategijos koregavimu atsižvelgiant į realius duomenis tikrai ženkliai išsiskiria Lietuvoje pozityviąja prasme. Yra ir kitų regioninių iniciatyvų ir savižudybių prevencijos programų – Kupiškio, Kauno, Kelmės, kitų rajonų. <...> Net ir neseniai vykę rinkimai parodė svarbų pokytį, kad realia politinės programos dalimi pradeda tapti psichikos sveikata ir savižudybių prevencija.“ – savo mintimis dalinosi viena iš konferencijos organizatorių dr. Jurgita Rimkevičienė. Tuo pačiu tai parodo, kad pradedame vaduotis nuo tos visuomenėje ir politikoje vyravusios bejėgiškumo nuostatos, kad nieko su tais aukštais savižudybių rodikliais padaryti negalime, nes pamažu pamatome, kad tikrai galime.
Nors vadavimasis vyksta lėtai, bet per tuos ketverius konferencijos organizavimo metus, įvyko daug svarbių pokyčių. Daugiau kalbama apie savižudybę, taip pat atsiranda vis daugiau realių veiksmų mažinant savižudybių skaičių Lietuvoje. Pvz. nemažai pirmosios konferencijos metu pristatytų metodų pradėjo skintis kelią Lietuvoje: CAMS, ASSIP, mentalizacija grįsta terapija, dialektinė elgesio terapija. „Aš tame matau didžiausią konferencijos prasmę, kad tai nėra vienkartinis renginys, bet per jį siekiame supažindinti specialistus su šiuolaikiniais, mokslu grįstais savižudybių prevencijos būdais, kurie pamažu toliau „prigyja“ savižudybių prevencijoje Lietuvoje.“ – pasakojo dr. Jurgita Rimkevičienė.
Pastebimai keičiasi ir visuomenės nuostata, pradedama reikalauti savižudybių problema rūpintis, reikalaujama ne formalių planų, o konkrečių priemonių, sprendimų ir veiksmų, kurie šią problemą spręstų iš esmės. Kaip pastebi dr. J. Rimkevičienė savižudybės stigmatizavimas pamažu traukiasi: „Jei dar prieš maždaug penkerius metus viešai išgirsti kalbant apie netektį po savižudybės, kaip tada būna, kaip tą išgyventi, buvo praktiškai neįmanoma, tai dabar turime bent keletą žinomų žmonių, kalbančių apie tai, turime knygą apie artimųjų istorijas, tai rodo palaipsnį nuostatos jog „...savo sunkumus reikia išspręsti pačiam“ mažėjimą.“
COVID pandemijos poveikis psichikos sveikatai
Koks bus pandemijos poveikis psichikos sveikatai šiuo metu dar negalime tiksliai įvertinti, mokslininkų teigimu, dar praėjo per mažai laiko, o ir pati pandemija dar nesibaigė. Tačiau tam tikras įžvalgas ir rekomendacijas mokslininkai jau pateikia. Konferencijoje šia tema savo pranešimus skaitė Glazgo universiteto Savižudybių tyrimų laboratorijos vadovas bei Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos (IASP) Prezidentas prof. Rory O’Connor ir VU Psichotraumotologijos centro tyrėja dr. Odeta Geležėlytė. Mokslininkai sutinka, kad pandemija neabejotinai turėjo neigiamą poveikį psichikos sveikatai, tačiau ne visiems vienodą. Labiau paveikti jauni žmonės, moterys, mažus vaikus auginantys tėvai, žmonės anksčiau turėję psichikos sveikatos sunkumų, finansinius sunkumus patiriantys žmonės. Pavasarį Lietuvoje nebuvo fiksuojamas padidėjęs savižudybių skaičiaus. Tačiau situacija keitėsi vasarą ir rudenį, kai nuo 2013 m. mažėjęs savižudybių skaičius vėl padidėjo (lyginant su tuo pačiu laikotarpiu praeitais metais), nemaža dalimi dėl padidėjusio moterų savižudybių skaičiaus. Panaši, tik dar ryškesnė tendencija stebima Japonijoje, kur savižudybių vasarą padaugėjo, taip pat labiausiai tarp moterų. Mokslininkų įžvalgos ir atlikti tyrimai rodo, kad: 1) turėtume turėti daugiau empatijos, pvz. jauniems žmonėms, kurių situacija anaiptol nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti; 2) valstybės institucijos turi operatyviai ir tinkamai reaguoti į smurto artimoje aplinkoje didėjimą, teikti pagalbą labiausiai ekonomiškai nukentėjusiems sektoriams ir žmonėms, padėti labiausiai pandemijos paveiktos žmonių grupėms; 3) valstybės institucijos ir patys mes turime skirti deramą dėmesį psichikos sveikatai.
Pagalba reikalinga ne tik galvojantiems apie savižudybę
Šių metų konferencijoje didelis dėmesys buvo skirtas žmonėms, kurių artimieji nusižudė. Dr. Jurgitos Rimkevičienės teigimu, pagalba galvojantiems ar mėginantiems nusižudyti yra prieinama ir taip pat siekiama, kad ji būtų kuo aktyviau siūloma, bet pažvelgus į žmonių situaciją po artimųjų savižudybės, pastebima, kad dažnai jie paliekami nuošalyje: „...patyrus netektį dėl savižudybės vis dar tikimės, kad žmonės patys tokios pagalbos ieškosis ir susiras savarankiškai. Vis tik pernai pabaigtas nusižudžiusiųjų artimųjų tyrimas parodė, kad 9 iš 10 nurodo, kad svarbu, jog tokia pagalba būtų aktyviai pasiūloma. „Šioje vietoje galėtume imti pavyzdį iš Australijos, kurios patirtimi pasidalino konferencijos dalyvės Susan Vaughan ir Karen Phillips iš Australijoje gyvuojančios nevyriausybinės asociacijos Standby. Jos papasakojo, kaip asociacija, turėdama gan platų valstybinį finansavimą, dabar gali proaktyviai pasiūlyti psichologinę ir socialinę pagalbą artimiesiems. Pranešėjos pabrėžė, kad pagalba siūloma ne vieną, bet keletą kartų: „...nes žmogui, kuris pradžioje dar gerai tvarkėsi, galbūt sunkumai iškils vėliau, gal pradžioj nesinorės tos pagalbos, gal norėsis vėliau.“
Kita labai svarbi tema, kuria buvo kalbėta konferencijoje – pagalba specialistams. „Man turbūt vienas svarbiausių žingsnių šiemet yra ne vien kalbėjimas apie pagalbą kitiems, bet ir atsigręžimas į save pačius, kaip į specialistus. Iš tiesų tai tema ateinanti iš konferencijos dalyvių – tai buvo numeris vienas pageidaujama tema konferencijų atsiliepimuose: o ką daryti, jei bandai padėti, o žmogus vis tik nusižudo?“ – kalbėjo dr. Jurgita Rimkevičienė. Praėjusiais metais VU Filosofijos fakulteto Suicidologijos tyrimų centro pabaigtas tyrimas parodė, kad maždaug trečdalis specialistų žino, kad vienas ar keli jų pacientai yra nusižudę. Tačiau specialistai mažiausiai žino, kaip padėti sau po kliento ar paciento savižudybės ir tokius mokymus įvardino kaip reikalingiausius. Pasak dr. J. Rimkevičienės: „Patyrę kliento savižudybę specialistai kalba, kad jiems buvo reikalinga skubi išorinė pagalba ir kitų specialistų palaikymas, reikėjo pasidalinti jausmais.“ Konferencijos pranešėjos, Jacinta Hawgood iš Australijos savižudybių tyrimų ir prevencijos instituto ir dr. Vaiva Klimaitė, Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro mokslininkė ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja, pasidalino tyrimais ir savo patirtimi, kas padeda pasiruošti ir išgyventi šias profesines krizes.