Geriausiu Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto 2020 m. dėstytoju pripažintas Kęstutis Dragūnevičius, dėstantis psichologijos studijų programos studentams, sužinojęs apie įvertinimą teigė, kad jam svarbiausia – ryšys su studentais. Nors daugelis paskaitų vyko nuotoliniu būdu, K. Dragūnevičius džiaugiasi, kad studentai išlieka aktyvūs, todėl ryšys buvo gyvas. Geriausias Filosofijos fakulteto dėstytojas pasakoja apie dėstytojo darbą, laisvalaikio bei darbo suderinamumą ir įvertinimo svarbą.
Kaip patekote į akademinę aplinką ir pradėjote dėstyti?
Man labai pasisekė, kad mano laiku konkurencija patekti į doktorantūrą apskritai buvo nelabai didelė (nors kartais atrodo, kad ir šiais laikais tai nėra labai didelė problema). O tuo metu nelabai norėjosi paleisti studentiško gyvenimo, norėjosi likti Universitete. Tuo labiau, kad vis tik jaučiausi labai mažai žinantis, o poreikis sužinoti buvo didelis, tuo pačiu labai rūpėjo, kaip padaryti studijas tokias, kad žmonės kuo daugiau išmoktų. Labai padėjo ir katedros žmonės draugiškai timptelėję mane į tą pusę, taip ir likau gyventi Universitete, nors vieną koją ir iškėliau iš jo – labai mažai kartų yra pasitaikę, kad Universitetas būtų mano vienintelė darbo vieta.
Kokia jūsų tyrimų sritis ir kodėl ją pasirinkote?
Tyrimų sritis – gal kiek per garsiai pasakyta, nes nedarau pats tyrimų, tiksliau būtų sakyti, kad kartais sudalyvauju tam tikruose tyrimų projektuose. Ir tai daugiau priklauso nuo mano specializacijos ir domėjimosi sričių. O specializacija – testai, jų teorija bei jų pritaikymas, ir ypatingai intelekto testų – todėl projektų šioje srityje ir daugiausia. O kodėl būtent testų – nes tai ko gero labiausiai apibrėžtas psichologijos dalykas, be to glaudžiai susijęs su statistiniais skaičiavimais – pastarieji buvo mano stiprybė (nors šiais laikais tai nebėra stiprybė, nes daugelis moka patys skaičiuoti), tad todėl dažniau ir esu paimamas į tokius projektus. Tačiau šalia yra ir kitų įdomių dalykų, kuriuose daryti tyrimus gerokai sudėtingiau (tiesiog psichologijos tyrimo metodai nėra tokie pažengę, kad galėtų tyrinėti sudėtingus dalykus), bet kurie yra įdomūs ir praktiškai vertingi – tuos gal labiau tiktų vadinti interesų sritimi – tai tokia sritis yra įvairūs terapinės intervencijos metodai. Ilgą laiką dirbau su priklausomais žmonėmis, ir ieškojimas, kaip galima būtų jiems padėti – labai skatino domėtis įvairiais gydymo ir intervencijos būdais, kas gerokai praturtino mano veiklų ir mokėjimų bagažą.
Esate išrinktas 2020 m. geriausiu Filosofijos fakulteto dėstytoju. Kokia buvo Jūsų reakcija tai sužinojus?
Žinoma, kad smagu – malonu sužinoti, kad žmonės teigiamai vertina mano darbą. (Smagiausia tai, kad šių metų pradžioje turėjau ir atrodyti studentams gana keistai, nes paskaitoms vietoje lentos naudojau Paint‘ą ir pele rašinėjau ne taip įgudusiai, kaip su kreida, apie ką girdėjau tam tikrų atsiliepimų, bet galų gale tai nebuvo tas minusas, kuris viską nusvertų). Ko gero ypač vertingiausias dalykas vis tik buvo ryšys su studentais, kadangi paskaitos buvo nuotoliniu būdu, bet man tiesiog labai pasisekė su visais kursais, kuriuose buvo daug aktyvių žmonių, kurie daug klausinėjo ir domėjosi, dėl ko tas ryšys nebuvo tik nuotolinis, bet buvo ir gyvas. Ir todėl esu tikrai dėkingas už tai savo studentams, kurie prisidėjo prie to ryšio kūrimo. Taip pat teisybės dėlei norėčiau pridurti, kad manau, jog tie rinkimai – taip pat atsitiktinai susiklostančios situacijos dalykas – man sekėsi tai, kad galėjau dėstyti keliems dideliems kursams ir mane vertinti galėjo labai didelis skaičius žmonių – kitiems dėstytojams, kurie dėsto taip pat intensyviai, bet gal mažesniam skaičiui žmonių, nepaisant to, kokie jie geri bebūtų, ta situacija nėra palanki. Bet tai, žinoma, niekaip nenuvertina mane vertinusių studentų balso – vis viena esu dėkingas jiems už tokį jų vertinimą.
Kaip manote, toks įvertinimas turės įtakos jums? Esame girdėję, jog studentai jus vadina „Legenda“.
Viena tokia kartais vis pasikartojanti mintis, kurią vis turiu nuginti į šoną – argumentuojant savo nuomonę pasakyti „Aš buvau išrinktas geriausiu dėstytoju, taigi aš geriau žinau“. Bet iš principo nenorėčiau, kad tai turėtų kokios įtakos – daugiausia dėl to, kad jei dabar pradėčiau daugiau stengtis, vadinasi, nesudėjau visų pastangų anksčiau. Tokia kvailoka mintis, kai pagalvoji – nes stengtis reikia visada, ir viskas gerai, kas tam padeda. O realiai – greičiausiai smagumas ir šilti jausmai liks ilgesniam laikui. Ar tai skatins stengtis – taip, tai turės skatinti. O apie „Legendą“ girdžiu pirmą kartą ir tik galiu spėlioti – kodėl taip – dėl to, kad Paint‘as?
Ką geriausias fakulteto dėstytojas veikia po darbo? Ar apskritai lieka laisvo laiko? Gal turite receptą, kaip atskirti darbą nuo laisvalaikio?
Impulsyvus atsakymas – žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Nors geriau pagalvojęs suprantu, kad tai nėra visai taip. Laisvo laiko lieka, nes jis paprastai kėsinasi suėsti darbo laiką. Ir reikia visomis išgalėmis priešintis, kad taip nenutiktų, turiu net naudoti laiko valdymo technikas, kad dirbčiau tiek kiek reikia. Nuo darbo likusį laiką skirstyčiau taip – į šeimos laiką ir visiškai savo laiką. Ir dabar paprasčiausia atskirti šeimos ir darbo laiką – toks nespecifinis receptas būtų – pats sau pasakiau, kad jei yra šeimos laikas, tai neturiu įsijungti kompiuterio tuo metu ir sakyti, kad dar kažką turiu padirbti. Pradžioje to reikėjo mokytis ir pirmiausia išmokti suprasti, kad to reikia, o dabar tai yra lengva, tuo labiau, kad šeima lengvai tą laiką pasiima. O visiškai savo laiku – tai pirmiausia tai, kas yra lengvai suvalgoma, nereikalauja pastangų ir yra malonu – tai kompiuteriniai žaidimai – daug mano laiko yra surijęs Team Fortress 2, Cookie Clicker‘is (kaip vienas kolega sakė, Cookie Clicker‘is pats nepasiklikins), ir net visiškai beprasmis Spider Solitaire dėliojimas. Dabar juos esu suginęs į labai mažą laiko atkarpėlę, kad jie nevalgytų prasmingo laiko. O kitas laikas – tai, kam reikia labiau pasistengti, bet sukelia gilesnį malonumą – dabar mokausi groti pianinu (nors pavasario karantino metu buvau papiktnaudžiavęs tuo taip, kad po to kelis mėnesius nebegalėjau prie jo prieiti), o dar rudenį man padovanojo ukulėlę, tai gabaliuką laiko nugnyba ir ji (ir dar eilėje laukia lūpinė armonikėlė, bei dar ateityje norėčiau boso gitaros, elektrinės gitaros, bet tam viskam jau ir nebeužtenka laiko). Dar vienas dalykas – grįžau prie filmų žiūrėjimo. Kažkada tuo irgi buvau persisotinęs – parsinešiau Dogville‘į, bet taip ir nepajėgiau – nuolatinis nuovargis po darbo ir nesinori užsikrauti nelengvais ir ne visai malonumais. Bet poreikis išžiūrėti visus filmus liko, tai dabar grįžtu lengvesniais keliais – Miyazaki, truputis Hitchcock‘o, žiūrėk ir vėl galėsiu grįžti prie von Trier‘o ir Dogmos. (Tiesa, čia reikėtų pasakyti, kad į šeimos laiką įeina ir serialų žiūrėjimas – Draugai, Big Bang Theory, dabar – Gilmoro mergaitės). Na, ir muzika – laiko jai daug nelieka, bet po truputį studijuoju jazz‘o standartus, ir bandau įveikti septintą dešimtmetį, ką buvau jame praleidęs (Who, Creams, Kinks, Isley Brothers bei Motown hitai).
Kuo dabartiniai studentai skiriasi nuo jūsų kartos studentų?
Impulsyvus atsakymas – niekuo. Tada dar geriau pagalvojus – tai labiausiai skiriasi galimybės: galimybė daug visko ir greitai sužinoti – internetas. Mano kartoje geros knygos buvo retenybė, muzikos įrašus surasti (ir net sužinoti apie juos) – reikėdavo rasti atitinkamą išmanantį žmogų (ir garbė būti tokiu). Jei norėdavai pataisyti boso gitarą – vėlgi, turėdavai rasti išmanantį žmogų, kuris paaiškintų kaip. O dabar visa tai gali pats (žinoma, geras gidas – išmanančio žmogaus nuomonė – praverčia ir dabar). Taip pat galimybė keliauti, nors, žinoma, likimo ironija, kad dabar visi turi tupėti namuose užsidarę kaip niekada. Bet vis viena lieka internetas. Aišku, vyresniems vis gal reikėtų pratintis prie minties, kad jei žmogus fiziškai nepasiekiamas, jis lengvai pasiekiamas chat‘e – ir iš tikrųjų visas fakultetas teoriškai potencialiai sėdi viename dideliame chat‘e, tik to dar nesupranta. Jaunesniems gal tai yra kitaip – labiau įprasta, nors nesu užtikrintas, reikėtų dar pasiklausinėti. Tačiau bet kuriuo atveju dabartiniai studentai turi daugiau galimybių save realizuoti. Nors vėlgi, tai priklauso nuo žmogaus – tiek mūsų laikais būdavo tokių, kurie nusibelsdavo į tolimesnius pasaulio užkampius, tiek dabar greičiausiai yra tokių, kuriems užtenka paprasto ramaus gyvenimo. Ir ko gero panašumų tarp kartų yra daugiau nei skirtumų – vienas ir tas pats uždavinys – kaip atrasti save, ką aš turėčiau veikti, kas man yra geriausia.
Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte būsimiems studentams?
Pirmo impulso atsakymas – nieko nenorėčiau patarinėti. Kažkada norėjau būti guru, bet įsitikinau, kad žmonės patys suranda savo kelius tikslui pasiekti ir jie dažnai skiriasi nuo mano matymo, bet būna ne mažiau sėkmingi. Tačiau geriau pagalvojęs prisiminiau, kad vienas tokių naudingesnių patarimų yra toks: žinojimo jums ant lėkštutės niekas neatneš. Nors Universitetas ir suteikia tam tikrus vartus į žinojimą, kursai tėra viso labo tam tikras gidas po žinių saugyklą – štai yra tokio tipo žinojimas, ir jis yra apie tai, o ten kitokio tipo žinojimas ir jis yra apie tai, o ten... Tačiau kad tikrai kažką žinočiau – reikia pasiimti pačiam. Ir tam reikia skaityti ir domėtis. Ir kuo daugiau skaitai – tuo daugiau žinai. Tuo labiau, kad priėjimas prie informacijos šiais laikais itin lengvas, tik reikia susirasti gerą gidą, kuris toje jūroje padėtų susigaudyti. Ir tokiu gidu gali būti tiek Universiteto dėstytojai, tiek gali būti kiti šaltiniai. Bet svarbu nelaukti, kad viskas bus sukrauta į galvą studijų metų – reikia aktyviai pasiimti ir pačiam. Todėl labiausiai linkėčiau – atrasti save, kas man tikrai įdomu ir prasminga, koks žinojimas, mokėjimas, veikla suteiktų man daugiausia pilnatvės ir prasmės.