Vaikystės pedagogikos dėstytojos doc. Asta Meškauskienė ir doc. Aušra Žemgulienė kartu su šios programos studentėmis organizuoja edukacines veiklas vaikams Naujininkų pabėgėlių stovykloje. Pasak dėstytojų, atsiliepdamos į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kvietimą organizuoti neformalias veiklas pabėgėlių vaikams, neabejojome - norime dalyvauti. Į užsiėmimus vykstame kas savaitę, susitinkame su vaikais iš Sirijos ir Irako, vaikų amžius – nuo 4 iki 7 metų.
Įgyta patirtis be galo vertinga ir įdomi, tenka gerokai „pasukti galvą“, kaip užmegzti ryšį su vaikais, kurie nesupranta nei anglų, nei lietuvių kalbos, Visgi, studentės kūrybingos ir išradingos, nes vaikų akys spindi, jie labai smalsūs, judrūs, noriai įsitraukia į žaidimus ir kitas veiklas, o atsisveikindami pasako jau išmoktus žodžius „ačiū, gerai“. Po truputį „apgyvendiname“ klasę tampa vis jaukiau, sulaukiame nemažai pagalbos - gavome daug vaikiškų knygelių iš „Šviesos“ leidyklos, savanoriaujantys Ruklos pabėgėlių priėmimo centre pasidalino gauta parama – į klasę atkeliavo spalvingas kilimas, žaidimai, žaislai – pasakoja dėstytojos.
Savo patirtimi ir įspūdžiais, apie darbą su pabėgėlių vaikais dalinasi ir susitikimuose dalyvaujančios studentės.
Brigita pasakoja, kad jai labai svarbu užmegzti ryšį su vaikais: „Ši patirtis – unikali. Labai džiaugiuosi, kad teko galimybė apsilankyti Naujininkų migrantų priėmimo centre ir susipažinti bei praleisti laiką su neįtikėtinai mielais, draugiškais, kūrybiškais ir aktyviais vaikais. Labai gera matyti nuoširdžias šypsenas jų veiduose, nesuvaidintą smalsumą, gebėjimą semtis džiaugsmo kad ir iš mažiausių dalykų. Širdį užplūsta šiluma kaskart, kai vaikelis, baigęs piešti, su pasididžiavimu iškelia piešinį ir parodo jį tau - tuomet jauti, kad pavyko užmegzti ryšį, kad jau nebesi tam mažyliui tokia svetima. Ir nors ne iš karto, tačiau laikui bėgant pamažu išryškėja skirtumai tarp vaikų ir atsiskleidžia jų unikalumas - energija trykšantys vaikai žaidžia gaudynių, kiti bėga prie lentos ir piešia, o dar kiti prie stalo ramiai dėlioja dėliones. Ir visa tai be galo įdomu stebėti.“
Samantai, net nekilo abejonių vykti ar nevykti į Naujininkų pabėgėlių stovyklą – „Sužinojusi, jog turėsime galimybę lankyti pabėgėlių vaikus, nei minutei nesuabejojau, jog noriu su jais susipažinti. Neklydau – apsilankiusi ten pajaučiau, kad darau gera ne tik jiems, bet ir sau. Iššūkiai, kurie iškyla užsiėmimu metu – kaip susikalbėti? ką žaisti? kaip išmokyti? – nublanksta prieš šilumą ir geras emocijas, kurias suteikiame vieni kitiems. Tai vaikai, kuriems stengsiuosi būti geriausia drauge iki pat paskutinio mūsų susitikimo!“
Greta savo patirtį apibūdina, kaip neįkainojamą, patirtį, kurią labiausiai paveikia vaikų šypsenos – „Nors buvome dar tik kelis kartus susitikusios su pabėgėlių vaikais – jaučiu nepaprastą norą bei atsakomybę jiems padėti. Tai neįkainojama patirtis, kuria galime pasinaudoti. Jaučiuosi nepaprastai laiminga, kai atsisveikindamos su jais matome plačias šypsenas jų veiduose! Reikia tiek nedaug, kad kažkam praskaidrintume dieną!“