Antikinė filosofija ir dabartis – kaip jos susijusios? „Mūsų šiuolaikinio supratimo apie tai, kad teisinga politika siekiama bendrojo gėrio, o ne elementarios valdančiųjų naudos, arba kad teisingas politikas iš esmės skiriasi nuo demagogo, ištakos glūdi Antikoje“, – teigia politinės filosofijos dėstytojas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto tyrėjas dr. Mindaugas Stoškus. Pasak jo kolegos, docento dr. Jono Čiurlionio, Vakarų kultūra apskritai stovi ant Antikos pagrindų: „Antikinės filosofijos tyrimai yra kiekvienos šalies akademinės visuomenės prioritetas.“
Jiedu drauge su kolega iš Lenkijos Zielona Guros universiteto profesoriumi Tomaszu Mrozu šiais metais pradėjo tyrimą „Antikinės filosofijos recepcija XX a. Vilniaus universitete“. Kodėl išskirtas Vilniaus universitetas? Šis seniausia Lietuvos aukštoji mokykla XX a. patyrė sudėtingų istorinių ir politinių pokyčių: nuo Lenkijos okupacijos tarpukariu, kai veikė Stepono Batoro universiteto vardu, ir sovietinio laikotarpio, kai buvo vadinamas Vilniaus valstybiniu Vinco Kapsuko universitetu, iki Lietuvos nepriklausomybės ir savo tikrojo vardo atgavimo. Visgi antikinė filosofija niekad nebuvo pasitraukusi iš VU filosofų akiračio: užtenka paminėti Arvydą Šliogerį, jo mokinį Naglį Kardelį, Romualdą Ozolą arba šiuo metu vis dažniau prisimenamą Vosylių Sezemaną.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su Jonu Čiurlioniu ir Mindaugu Stoškumi apie tai, kodėl šiandien verta kalbėti apie antikinę filosofiją ir apmąstyti jos atspindžius Lietuvos filosofinės minties raidoje.
Jūsų individualiu požiūriu, kodėl šiandien tebeverta kalbėti apie antikinę filosofiją? Jūsų matymą galbūt formavo dėstytojai, pas kuriuos mokėtės VU: Jonas – pas Arvydą Šliogerį, o Mindaugo dėstytojai buvo Evaldas Nekrašas ir Alvydas Jokubaitis, skyrę dėmesio filosofijos istorijai?
Jonas Čiurlionis: Manau, kiekvienas filosofas pirmiausia turi apsibrėžti savo santykį su Antikos filosofija, požiūrį į ją. Labai įdomu pažvelgti, kiek filosofija Lietuvoje siejasi su antikinėmis ištakomis, kaip jos yra interpretuojamos ir integruojamos į individualią kūrybą. Pavyzdys čia galėtų būti profesorius Arvydas Šliogeris, kurio vadovaujamas apsigyniau daktaro disertaciją. Devyniasdešimtaisiais, po Nepriklausomybės atgavimo, jis dėstė mums Aristotelio „Metafiziką“. Prisimenu, kursas buvo sunkus, bet labai įdomus, interpretuojamas per šliogerišką prieigą, aiškinant viską savo metafizikos pasaulėvaizdžio rėmuose. Tuo metu gimė jo veikalas „Transcendencijos tyla“ – labai įdomi knyga, kurioje yra integruojamos Antikos mąstytojų metafizikos idėjos. Taip pat puikiai prisimenu Šliogerio mėgstamą Herakleito posakį „mataballon anapauetai“ – graikiškai „kisdama rymo“, kurį jis naudojo ir savo filosofijoje, aiškindamas pasaulio būties sąrangą. Tokių antikinės filosofijos idėjų recepcijos, integracijos į savo filosofiją, Lietuvoje yra ne viena. Aš pats domiuosi ir tiriu antikos mokslo ir filosofijos santykį, mokslinių idėjų pritaikymą filosofijoje, todėl tematika yra artima mano akademiniams interesams.
Mindaugas Stoškus: Nežinau, ar tyrimo kolegos sutiks su manimi, bet man susidarė įspūdis, kad mus visus tris pirmiausia vienija meilė Antikos filosofijai, kylanti iš suvokimo, kokiu aukštu filosofiniu lygiu senovės graikų mąstytojai pradėjo tai, ką mes tęsiame šiandien. Be to, aš skaitau Lietuvos filosofijos kursą filosofijos specialybės studentams. Taigi, man šiuo atveju viskas „susijungia“ labai organiškai: Antikos filosofija ir VU filosofai, kurie jau yra tapę bendros Lietuvos filosofijos istorijos dalimi.
Prie Antikos filosofijos mane pirmiausia patraukė ne mano disertacijai vadovavęs a. a. profesorius Evaldas Nekrašas ar disertacijos konsultantas profesorius Alvydas Jokubaitis, o mano disertacijos pagrindinis „objektas“ – Leo Straussas ir jo idėjos. Savo tiesioginiams mokytojams esu labai dėkingas už daug akademinių ir pedagoginių kompetencijų, kurias iš jų stengiausi perimti, tačiau didesnį susidomėjimą Antikos filosofija pažadino būtent Leo Straussas – žymus XX a. politikos filosofas. Jis, beje, buvo vienas tų į JAV iš prieškario nacistinės Vokietijos pasitraukusių filosofų (buvo žydas), kurie padėjo moderniai megavalstybei atsigręžti į Antikos filosofiją ir bendrai į labai turtingą filosofijos istoriją. Iki tol JAV daugelyje aukštųjų mokyklų dominavo nuostata, kad, pavyzdžiui, politikos supratimui tokie „seni“ Antikos mąstytojai nelabai ką gali padėti. Leo Straussas (žinoma, ne jis vienas) kaip tik pasiūlė ir ėmė ginti priešingą požiūrį: mes nelabai ką suprasime apie mūsų šiuolaikinę politiką, jei nepasistengsime suprasti, ką apie bendruosius, pamatinius politikos principus pasakė įžvalgiausi ankstesnių epochų mąstytojai. Manau, šią Strausso mintį galima išplėsti ir taikyti ne tik politinei filosofijai, bet ir daugeliui kitų filosofijos sričių.
Kodėl svarbu tyrinėti tai, kaip antikinės filosofijos idėjos aiškinamos ir pritaikomos dabartyje – jos recepciją?
Mindaugas Stoškus: Kartais yra teigiama, kad šiuolaikinės vakarietiškos valstybės kultūra yra tiek išsivysčiusi, kiek ji yra reflektavusi ir perėmusi Antikos filosofijos. Šis teiginys man atrodo labai pagrįstas: Antikos
filosofija yra svarbi ne tik tuo, kad ji žymi europietiško filosofinio kelio pradžią, bet ir tuo, kad ji užduoda itin aukštą filosofinio mąstymo toną vėlesnėms epochoms ir mūsų laikams. Nors daugeliui mokslų būdingas tiesiaeigio augimo pobūdis, to negalime pasakyti apie filosofiją. Kiekviena epocha, kaip ir kiekvienas atskiras mąstytojas turi filosofiškai užaugti iki tam tikro lygio. Ir šis augimas yra vargiai įmanomas be gilesnio susipažinimo su Antikos filosofija, jos didžiaisiais mąstytojais – Sokratu, Platonu, Aristoteliu (ir, žinoma, ne tik su jais).
Jonas Čiurlionis: Vakarų kultūra, mokslas, demokratija – visa vertybių sistema, etika, estetika, didele dalimi stovi ant Antikos kultūros pagrindų. Centrinė šios kultūros dalis yra filosofija. Todėl antikinės filosofijos tyrimai, recepcija yra kiekvienos civilizuotos šalies, kultūros, akademinės visuomenės prioritetas. Antikinės filosofijos recepcija Vilniaus universitete, kaip svarbiausioje 20 a. Lietuvos mokslo institucijoje, nėra išimtis. Savo tyrimu norime atskleisti, kaip kito požiūris į antikinę filosofiją – jos recepcija, priklausomai nuo istorinio laikotarpio. Kaip nauji Antikos mąstytojų vertimai skatino, atsispindėjo Vilniaus universitete dirbusių mokslininkų straipsniuose ir knygose. Galiausiai, kokia yra Lietuvoje vykusių tyrimų vertė ir kokybė, lyginant juos su Vakaruose vyravusiu ir esamu diskursu.
Mindaugas Stoškus: Iš tiesų, Vilniaus universitetas – seniausia ir reikšmingiausia mūsų šalies aukštoji mokykla. Joje dirbusius mokslininkus neabejotinai veikė ir formavo Antikos mąstytojų idėjos, kurias jie reflektavo, analizavo ir dėstė savo kursuose, straipsniuose, knygose. VU mokslininkų idėjos toliau formavo tuos, kuriuos pasiekė jų mintys: studentus, kolegas, kitus jų straipsnių ar knygų skaitytojus. Taigi, čia galime kalbėti apie labai sudėtingą nacionalinės kultūros ir intelektualinės istorijos formavimosi procesą. Savo tyrimu mes siekiame įsigilinti į vieną iš šio sudėtingo proceso sudedamųjų dalių.
Ko tikitės pasiekti savo tyrimu, kokią spragą užpildyti?
Mindaugas Stoškus: Daug Europos valstybių, tyrinėdamos savo intelektualinę istoriją, jau yra atlikusios Antikos filosofijos recepcijos analizę savo filosofijoje ir bendroje savo intelektualinėje tradicijoje. Šią plačiai paplitusią skirtingų šalių praktiką greičiausiai vienija bendras supratimas, kad be šio darbo apskritai yra sunku bent kiek adekvačiau suvokti savo šalies filosofinės ir bendrai intelektualinės tradicijos lygį ir vertę. Lietuvoje tyrimų tokia tematika apskritai nėra daryta, todėl šiai spragai užpildyti, tiksliau, pradėti pildyti, kaip tik ir skirtas mūsų projektas.
Jonas Čiurlionis: Norime atskleisti, pavyzdžiui, ar lietuviški Platono, Aristotelio ir kitų filosofų skaitymai, nagrinėjimai stipriai atsiliko, o gal pranoko tokius pačius tyrimus laisvose akademinėse bendruomenėse Vakaruose. Kuo Lietuvoje vykusi recepcija yra unikali, originali, svarbi? Projektas yra unikalus tuo, kad koncentruojamasi ne tik į Lietuvos filosofus, tačiau į jų santyki su filosofijos ištakomis, tiriama antikinių idėjų recepcija Lietuvos filosofų tarpe, jų pritaikymas, interpretacija. Tuo aspektu projektas yra naujoviškas.
Ką jau pavyko nuveikti?
Mindaugas Stoškus: Dabar vyksta paruošiamieji darbai – bibliografijos paieška, atranka ir analizė, tačiau kartu jau pradėjau gilintis į labai įdomią ir originalią Vosyliaus Sezemano Antikos filosofijos recepciją. Šis „natūralizuotas“, iš užsienio kilęs Lietuvos filosofas savo karjerą Lietuvoje pirmiausia pradėjo 1923 m. Lietuvos universitete (dab. Vytauto Didžiojo universitete), o jį sovietams uždarius 1940 m. persikėlė į VU. Jame dirbo iki pat savo mirties 1963 m. Tiesa, su labai skaudžia pertrauka, nes neįtikęs sovietiniams „akademiniams“ ir politiniams veikėjams buvo nuteistas už antisovietinę veiklą ir įkalintas lageryje. Sezemanui buvo labai aktuali savęs pažinimo problema. Jos plėtojimas tiesiogiai vedė prie Antikos filosofijos, jos apmąstymo ir aktualizavimo gyvenamojo laikotarpio kontekste. Savęs pažinimas Sezemanui tapo „įrankiu“ formuoti save, keisti aplinką arba savęs ir aplinkos santykį, padedantį išgyventi sudėtingomis, kartais net nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis.
Kalbino Beata Baublinskienė
Mokslinį tyrimą „Antikinės filosofijos recepcija XX a. Vilniaus universitete“ finansuoja Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LISm-25-17. Projektas priklauso Lituanistikos prioriteto įgyvendinimo 2025–2030 metais programai.