Sociologė Milda Pivoriūtė teigia norėjusi įdomių save ir pasaulį pažinti padedančių studijų, todėl įstojo į sociologijos bakalauro programą: „Nors apie ruošimąsi darbo rinkai nelabai galvojau, galiausiai išėjo taip, kad studijos suteikė ir stiprius karjeros pamatus.“ Baigusi bakalauro ir magistrantūros studijas ji tapo sociologijos doktorante. Šiuo metu paskutiniame doktorantūros kurse studijuojanti mokslininkė taip pat dėsto sociologiją studentams, kaip tyrėja bendradarbiauja su įvairiomis institucijomis atliekant visuomenės tyrimus ir aktyviai užsiima viešąja sociologija.
Kaip ir kodėl pasirinkote sociologijos studijų kryptį?
Nuo pat vaikystės mėgau skaityti bei reflektuoti tiek save, tiek supantį pasaulį. Paauglystėje domėjausi psichologija, patiko romanai, kuriuose veikėjai užsiima savianalize, išgyvena sudėtingas patirtis, būsenas, gvildena egzistencinius klausimus. Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ skaitydavau neatsitraukdama, perskaičiau visas Ericho M. Remarque’o knygas. Paauglystėje bendravau su įvairių subkultūrų atstovais, susidūriau su skirtingomis pasaulėžiūromis, muzikiniais skoniais.
Stodama apie studijas galvojau ne kaip apie darbą susirasti padedančią konkrečią specializaciją. Norėjau įdomių, save ir pasaulį pažinti padedančių studijų. Nors apie ruošimąsi darbo rinkai nelabai galvojau, galiausiai išėjo taip, kad studijos suteikė ir stiprius karjeros pamatus. Stojimo dokumentuose įrašiau tik du variantus – psichologiją ir, jei nepavyktų pirmas variantas, sociologiją. Ir nepavyko. Nors netrukus paaiškėjo, kad net ir kaip pavyko! Studijos iškart patiko, iki šiol labai džiaugiuosi, kad pavyko neįstoti į psichologiją. Tiesa, psichologija niekur nedingo iš mano gyvenimo, atvirkščiai, jos vis daugėja.
Ar galvojate, kad sociologai yra keistuoliai?
Supratau, kad keistumas gimsta vertinančiojo akyse. Kiekvienas žmogus kokiam nors kitam žmogui yra keistuolis, nes kitus esame linkę vertinti pagal tai, kas mums patiems yra įprasta.
Beje, kuo man labai patiko sociologijos studijos – jose gali tyrinėti visokius „keistuolius“ – įvairias visuomenės mažumas, subkultūras. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad ir pats apibūdinimas „keistuolis“ vienam gali būti komplimentas, kitam atvirkščiai – įžeidimas. Man atrodo, kad Filosofijos fakultete keistuolių gerąja prasme sutikau nemažai – fakultetas jiems gana atvira erdvė skleistis ir pasireikšti.
Kaip studijos VU prisidėjo prie pasirinkto profesinio kelio? Kokios kompetencijos labiausiai pravertė?
Manau, kad prisidėjo iš esmės, nes suteikė stiprų pagrindą. Padėjo lavinti kalbėjimo ir rašymo, analitinius įgūdžius, kūrybiškumą. Dažnai studentams sakau, kad, mokėdamas kokybiškai atlikti socialinį tyrimą, valdyti informaciją – ją rinkti, sisteminti, analizuoti, interpretuoti ir apie ją papasakoti, be darbo neliksi. Sociologinių kompetencijų reikia visur – tiek valstybinėse įstaigose, tiek versle, tiek nevyriausybinėse organizacijose, savirealizacijos galimybių išties labai daug. Neretai žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad sociologai užsiima tik apklausomis. Tai užtikrinu (ir pati esu to pavyzdys), kad tikrai ne (šypsosi).
Užsiimate daugybe veiklų: kūrėte savo tinklalaidę, 10 metų aktyviai rašėte portale „Sociali sociologija“, organizavote „Sociokiną“, neseniai prisijungėte prie „Jaunimo linijos“. Bet gal prisimenate, koks darbas buvo pirmasis?
Antrame bakalauro studijų kurse įsidarbinau visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanijoje telefoninių apklausų atlikėja, norėjau susipažinti iš vidaus, kaip atrodo apklausų virtuvė nuo pat žemiausio laiptelio. Tai buvo varginantis darbas. Keliasdešimt kartų per dieną skambindavau atsitiktiniu numeriu ir kartodavau vis tą pačią tiradą: „Laba diena, čia jums skambina Milda iš tyrimų kompanijos, šiuo metu vykdome apklausą, labai prašome dalyvauti.“ O tada arba žmonės numesdavo ragelį, arba tekdavo klausti tų pačių klausimų.
Įdomi patirtis buvo atlikti dalyvaujamąjį stebėjimą kitame tyrime, kurio užsakovas buvo energinių gėrimų gamintojas. Reikėjo lankytis tyrimo dalyvių namuose ir nesikišant stebėti, kada jie to gėrimo užsinori, kaip geria, ką po to veikia. Buvo šiek tiek komiška, nes juk žmogų tikrai veikia faktas, kad jis yra stebimas.
Baigusi magistrantūros studijas, įstojote į doktorantūrą. Kas nulėmė tokį pasirinkimą?
Ankstyva patirtis darbo rinkoje leido suprasti, kad nenoriu tyrinėti žmonių vien kaip rinkos dalyvių, kokių nors paslaugų ar prekių vartotojų. Norėjau tyrinėti socialines, psichologines, egzistencines problemas. Tai, kas šiuolaikiniams žmonėms „skauda“.
Koks Jūsų didžiausias profesinis pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?
Kadangi savo tyrinėjimais, įžvalgomis ir kūryba dalinuosi sakytiniu ar rašytiniu žodžiu, man didžiausias pasiekimas, kai po savo pranešimų, paskaitų, viešų pasisakymų ar tekstų sulaukiu klausytojų ar skaitytojų atsiliepimų, kad padėjau geriau suprasti jiems aktualią temą ar problemą, pamatyti daugiau perspektyvų, paskatinau susimąstyti ir įkvėpiau kažką keisti arba tiesiog padėjau geriau pasijusti. Malonu buvo, kai studentai išrinko mane geriausia Filosofijos fakulteto dėstytoja. Dėstyme matau labai daug prasmės, tad grįžtamasis ryšys motyvuoja.
Kokios yra artimiausios ateities profesinės ambicijos, planai arba svajonės?
Apsiginti savo beveik jau parašytą disertaciją, vėliau galbūt parašyti knygą. Tačiau labiausiai laukiu, kada galėsiu daugiau pakeliauti ir skirti dėmesio neprofesinės literatūros skaitymui. Šiuo metu komfortiškai jaučiuosi nekurdama ilgalaikių planų. Bėgant laikui pakeičiau požiūrį į „ambicijas“. Anksčiau buvau labai ambicinga, norėjau daug siekti ir pasiekti karjeros srityje, o dabar mano ambicija – kad profesinis gyvenimas neužgožtų kitų gyvenimo sričių. Nenorėčiau savo profesiniame kelyje jaustis taip, tarsi „ariu“. Šia tema rekomenduoju kitą savo straipsnį – „Bėgantys su laiku“.
Kokiais žmonėmis žavitės, kas Jums yra didžiausias (-a) įkvėpėjas (-a)?
Svarbu turėti ne tik įkvepiančius žmones, bet ir tuos, kurie įkvepia iškvėpti (juokiasi). Įkvepiantys žmonės dažnai paskatina mus veikti, o iškvepiantys – sustoti ir nedaryti nieko, tiesiog būti, ilsėtis. Mane pačią daugiausia įkvepia ir iškvepia menininkai, jų kūryba, dažniausiai muzika, kinas. Manau, net sociologijos nestudijavęs žmogus gali turėti labai lakią sociologinę vaizduotę. Pavyzdžiui, režisieriai graikas Yorgos Lanthimos, švedas Rubenas Ostlundas. Labai mėgstu psichoterapeuto Irvino D. Yalomo romanus, kūrybiškai jungiančius fantaziją, realius psichoterapinio darbo pavyzdžius ir filosofines idėjas.
Koks santykis ar jausmas sieja su Alma Mater?
Nostalgija ir dėkingumas. Pamenu, vieną saulėtą rudens rytą ėjau į paskaitas ir pagavau save besidžiaugiančią, kad baigėsi vasara, o aš laiminga pėdinu į universitetą ir, tiesą sakant, nenoriu pėdinti niekur kitur. Džiaugiausi, kad man šitaip pasisekė iškart patekti ten, kur jaučiuosi savo vietoje. Manau, kad ir fakulteto geografinė vieta vaidino nemažą vaidmenį. Tikrai negalėjau įsivaizduoti geresnės vietos studijoms už Vilniaus senamiestį.
Ką patartumėte moksleiviui renkantis studijas arba planuojant karjerą?
Jeigu gerai nežinai, ką nori studijuoti, esi pasimetęs, jauti, kad ne laikas, nestudijuok. Pasidaryk metų pertrauką, užsiimk kita veikla, jei turi galimybę – pakeliauk, skirk laiko savęs pažinimui ir apmąstymams, kas traukia. Arba stok į tokias studijas, kur galėtum įgyti platų bendrąjį išsilavinimą, patyrinėti save ir pasaulį. Universitetas, be studijų, gali atlikti ir ne mažiau svarbią funkciją – padėti jaunam žmogui save pažinti, formuoti bei atrasti. Filosofijos fakultetas – tinkama vieta. Svarbiausia nepasiduoti spaudimui būtinai studijuoti. Kankintis nepatinkančiose studijose nėra geriausias laiko leidimo būdas.