2019 m. rugsėjo 23 d. – spalio 1 d. Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros mokslininkės – Eglė Šumskienė, Jurga Mataitytė-Diržienė, Ieva Adomaitytė Subačienė, Violeta Gevorgianienė, Donata Petružytė, Laimutė Žalimienė ir doktorantės Jūratė Charenkova, Rasa Genienė – lankėsi Japonijoje – Japonijos liuteronų kolegijoje.
Vizito metu buvo siekta susitikti su partneriais Japonijoje ir kartu su jais aptarti naujausių skaitmeninių technologijų taikymo socialiniame darbe galimybes bei dilemas ir aktualizuoti veiksmų sinergją diegiant šias inovatyvias technologijas į socialinio darbo praktiką. Doc. dr. Eglė Šumskienė teigia, kad šio susitikimo metu įgytą patirtį galės panaudoti ir Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros nusimatytam tikslui – pasukti katedros kryptį į inovatyvumą, lyderystę, kūrybišką turinį ir įvesti daugiau erdvės nestandartiniams požiūriams. Tam Japonija, mokslininkės nuomone, yra palanki šalis.
Lietuvoje socialiniame darbe jau pamažu naudojamos technologijos: yra ir planšetės rinkti informacijai bei dokumentacijai. Globos įstaigose yra naudojami keltuvai, kelti į vonią, į vežimėlį. Tačiau, pasak E. Šumskienės, nors tokių priemonių yra, dar yra kur tobulėti. „Ypač dabar, vykstant pertvarkai, kai vietoj globos didelėse institucijose žmonės su negalia persikelia gyventi bendruomenėje, ar savarankiškai, ar iš dalies savarankiškai. Tad technologiniai sprendimai galėtų pagelbėti namuose – būtų įrengtas pagalbos mygtukas ar sensorius prie durų, virdulys, iš kurio saugu įsipilti, dujų nuotėkį identifikuojantis detektoriai ar kitos priemonės“, - pastebi mokslininkė.
Japonijoje pasisemta patirtis
Japonijoje mokslininkės ne tik dalyvavo seminare ir klausėsi pranešimų, bet ir susitiko su šios srities specialistais. Vienas iš tokių, kaip pasakoja E. Šumskienė yra Kenji Nkamura kuris dirba agentūroje, užsiimančioje technologijų taikymu socialiniame darbe. Taip pat jos susitiko su mokslininku Masaya Shimmei, kuris atsakingas už Tokijo miesto pritaikymą kitais metais vykstančioms parolimpinėms žaidynėms.
Šio vizito metu mokslininkės aplankė Tokijo miesto universitetinę ligoninę, senelių namus ir vaikų dienos centrą. „Mus domino ne tik technologijos, bet ir santykis su klientu bei apskritai socialinių paslaugų teikimas. Apsilankėme ligoninės reabilitacijos skyriuje bei psichikos sveikatos skyriuje, kur galėjome pamatyti, kokios priemonės yra naudojamos slaugai, priežiūrai, funkcijų atstatymui. Tai buvo proga apsižiūrėti kaip dirbama šiose įstaigose, kokios paslaugos teikiamos, kokios jose socialinio darbuotojo funkcijos“, - pasakoja E. Šumskienė.
Be to, mokslininkėms teko galimybė sudalyvauti didžiausioje Azijos šalyse tarptautinėje „Globos namų ir reabilitacijos“ parodoje, skirtoje technologiniams sprendimams ir inovacijoms. „Čia galėjome apžiūrėti neįgaliųjų vežimėlius, kurie lipa laiptais, batus, kuriuose yra GPS siųstuvas, automobilius pritaikytus vairuoti neįgaliesiems – patogiai išlipti ir įlipti iš vežimėlio į automobilio sėdynę bei daugybė kitų įdomių sprendimų.“, - įspūdžiais dalinasi E. Šumskienė.
Susitikimo metu mokslininkės ne tik sėmėsi patirties iš Japonijos socialinių paslaugų teikimo įstaigų, jis buvo skirtas ir palyginti požiūrius į technologijų taikymą socialiniame darbe Lietuvoje ir Japonijoje. Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros mokslininkės ir jų partneriai Japonijoje atliko tyrimą, kuriuo pabandė apčiuopti, kaip socialiniai darbuotojai jaučiasi inovacijų akivaizdoje, ar jiems tai priimtina, ar jie tam atviri, ar jie mano, kad jų darbas gali būti pakeistas technologiniais sprendimais.
E. Šumskienė teigia, jog tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje yra atviri technologijų atžvilgiu. Jų pasitikėjimo rodikliai yra gana aukšti – Lietuvoje 90 proc., Japonijoje 70 proc. Tačiau, kaip pastebi tyrėja, klausiant socialinių darbuotojų, ar gali būti technologijomis pakeistos jų funkcijos, tik 20 proc. atsakė, kad kažkuri dalis galėtų. Be to, abiejose šalyse didelis nežinojimo lygis – apie 50 proc. apklaustųjų atsakė, jog nežino, koks bus klientų santykis su technologijomis – ar nebus pažeistos jų teisės, kaip lengvai jie išmoks jomis naudotis. Taip pat socialiniai darbuotojai nėra tikri, ar technologijos pakeis jų funkcijas ar palengvins administravimą. Tad, nors nusiteikimas technologijoms palankus, bet yra nemažai neaiškumo.
Tad, pasak E. Šumskienės: „remiantis tyrimo duomenimis, jeigu iš tiesų bus ieškoma sąlyčio taškų tarp socialinio darbo ir technologijų, socialinius darbuotojus reikėtų tam ruošti. Tam, kad jie galėtų pasitikėti, nebijotų, suprastų, kaip tai veiks ir kaip tai gali paveikti jų profesiją. Jiems svarbu išsidiskutuoti, ką tai reiškia socialiniam darbuotojui ir jo santykiui su klientu“. Tad visiems šiems klausimams buvo skirta daug dėmesio susitikimo su partneriais Japonijoje metu.
Pasak tyrėjos, technologijos perimtų dalį socialinių darbuotojų bazinių funkcijų ir jie galėtų skirti laiko tikrajai savo darbo misijai. „Socialiniai darbuotojai yra tie, kurie gauna universitetinį išsilavinimą, bet kartais jų funkcijos supaprastinamos iki buitinio lygmens. Iš tiesų norėtųsi, kad jie daugiau laiko skirtų bendravimui, santykiui su klientu, žmogaus ugdymui, gebėjimų vystymui. Jei dalį funkcijų būtų galima patikėti technologijoms – patikrinimą, ar žmogus ramiai miega, ar nepaklydo, ar yra saugus, ar nepamiršo išgerti vaistų, susimokėjo už komunalines paslaugas, tada socialiniam darbuotojui atkristų dalis darbo ir atsilaisvintų laikas ir energija tikrosioms socialinio darbuotojo paslaugoms.“, - sako E. Šumskienė.