Ar dar ilgai kalbėsime apie mobilius asmenis išskirtinai ekonomikos mokslo kategorijomis? Ar sugebėsime pamatyti naujas žmonių gyvenimo praktikas ir bendrystės formas, kurias padiktuoja globalus pasaulis? Kaip įtikinsime politikos formuotojus atkreipti dėmesį į didžiulį potencialą, slypintį žmonių įsipareigojimuose artimiesiems, socialinių tinklų ryšiuose? Ar pajėgs politikos formuotojai panaudoti šį potencialą, koreguojant Lietuvos grįžimo politiką? Tokius klausimus 2019 m. spalio 30 d. vykusioje VU 440 metų jubiliejui skirtoje tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos šeima ir migracija: kasdienės patirtys ir grįžimo politikos labirintai“ iškėlė VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros mokslininkai, bendradarbiaujant su Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus skyriumi.
Konferencijoje pranešimus skaitė VU ir MRU mokslininkai – Irena Juozeliūnienė, Laima Žilinskienė, Irma Budginaitė-Mačkinė, Vida Česnuitytė, TMO Vilniaus skyriaus vadovė Audra Sipavičienė, viešnios iš JK – Julie Seymour, Melanie Ilic. Diskusijose apie Lietuvos grįžimo politiką pasisakė LR Ministro pirmininko patarėja Agnė Kavaliauskienė, TMO MIC „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorius Justinas Uba, programos JPP „Kurk Lietuvai“ vadovė Agila Barzdienė, Vilniaus Lietuvių namų absolventas Rimantas Zagrebajev.
Mobilumas ir šeiminiai ryšiai
Pateikdama migracijos procesų apžvalgą ir pristatydama kintantį Lietuvos socialinį demografinį paveikslą, TMO Vilniaus skyriaus vadovė dr. Audra Sipavičienė pastebėjo, kad nuo 1990 metų Lietuvoje emigracijos rodikliai pastoviai išlieka aukšti – per 30 metų gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik milijonu. Pranešėja teigė, kad iš lėto auga grįžtamoji migracija, tačiau tai nepakeičia migracijos srautų ir Lietuvoje drastiškai mažėja darbingų, šeimas kuriančių žmonių, nes jaunimas sudaro didžiausią išvykstančiųjų dalį. A. Sipavičienės manymu, LR imigracijos politika dar neatsižvelgia į žmonių ryšių potencialą, ji siekia spręsti ekonomikos klausimus, yra orientuota į darbo rinkos poreikius ir nesudaro palankių sąlygų sugrįžti šeimos nariams.
Remdamasi mokslo projekto duomenimis tarptautinės konferencijos organizatorė prof. Irena Juozeliūnienė pastebėjo, kad LR valstybiniuose dokumentuose ir grįžimo politikos priemonių planuose, paprastai, yra kalbama apie migrantus, kaip darbo rinkos dalyvius, vadovaujamasi ekonomine logika. Pamirštama, kad išvykstantys ir sugrįžtantys asmenys yra konkretūs žmonės, turintys įsipareigojimų savo vaikams, tėvams, artimiesiems ir draugams. Netgi tuomet, kai konstatuojama, kad išvykstant/ sugrįžtant siekiama didesnių atlyginimų ar kitų materialinių dalykų, tyrimai parodo, kad to siekiama savo šeimos, artimų žmonių labui. Pranešėja pabrėžė, kad migracijos procesų analizė per žmogiškųjų ryšių prizmę gali būti naudinga koreguojant dabartinės grįžimo politikos priemones. Be to, tokia analizė atskleis naujas bendrystės apraiškas, didėjančią šeiminių ryšių įvairovę ir reikšmingai pakoreguos mūsų norus įsprausti visą šeiminio gyvenimo įvairovę į griežtus, tradicinės šeimos rėmus.
Siekdamos parodyti šeiminių ryšių pokyčius ir jų svarbą migracijos sąlygomis, JK mokslininkės – Julie Seymour ir Melanie Ilic – pasidalino patirtimi, kaip atvykstančios į jų šalį kitataučių šeimos stengiasi puoselėti kilmės šalies tradicijas naujoje socialinėje kultūrinėje aplinkoje, kaip palaiko ryšius su kilmės šalyje likusiais savo šeimos nariais ir artimais žmonėmis. MRU sociologė dr. Vida Česnuitytė pristatė tyrimų duomenis apie tai, kaip pasikeičia Lietuvos šeimų praktikos, išvykus bent vienam šeimos nariui, kaip gyvenant abipus sienų kinta šeimų struktūrinė organizacija, ryšių intensyvumas. Autorė išryškina pokyčius, tačiau pabrėžia, kad nederėtų migracijos šeimas vadinti „iširstančiomis“, veikiau „besikeičiančiomis“ ir kuriančiomis naujas bendrystės formas. VU sociologės dr. Laimos Žilinskienės pranešimas atskleidė, kaip šeiminė atmintis suvienija abipus sienų gyvenančius šeimos narius, kaip mobilumas paskatina šeiminės atminties procesus ir kaip reikšmingos informacijos perdavimas formuoja priklausymo šeimai jausmą.
Grįžimo politikos labirintai
Konferencijos metu buvo keliami LR grįžimo politikos probleminiai klausimai. VU Filosofijos fakulteto doktorantė Irma Budginaitė-Mačkinė pristatė ekspertų tyrimo apie grįžimo politikos įgyvendinimą Lietuvoje rezultatus. Vadovaujantis VU sociologių – Irenos Juozeliūnienės, Indrės Bielevičiūtės, Irmos Budginaitės-Mačkinės – parengta mokslo studija „Grįžimo politikos įgyvendinimas Lietuvoje: ekspertai apie iššūkius ir įveiką“, pranešėja išdėstė ekspertų nuomones apie grįžimo politikos spragas ir politikos tobulinimo kryptis. Irma Budginaitė-Mačkinė atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertai mato tobulinimo galimybių visose grįžimo politikos grandyse. Išryškinta, kad grįžimo politika yra kuriama prieštaringame tautinio susitelkimo/ atsivėrimo pasauliui vertybiniame lauke; neaišku, kokios politikos reikia Lietuvai – sugrąžinimo, išvykimo prevencijos, palankios aplinkos sugrįžtantiems; keliamas klausimas, ar būtina „sugrąžinti“ visus išvykusius. Nurodyta, kad neaiškiai apibrėžti grįžimo politikos tikslai lemia daugiareikšmius LR dokumentų tekstus, o grįžimo priemonių vykdymas, iš esmės, priklauso nuo to, kaip politikos tikslus supranta konkretūs priemonių vykdytojai. Pranešime buvo nurodyti trūkumai politikos priemonių vykdymo grandyse, atkreipiamas dėmesys į neigiamas grįžimo politikos pasekmes – didėjančias psichologines įtampas tarp sugrįžtančiųjų ir likusių gyventi Lietuvoje. Pranešėja aptarė šeiminiams ryšiams draugiškos grįžimo politikos idėją ir nurodė jos įgyvendinimo trukdžius.
Diskusijoje „Užsienio lietuviai ir grįžtamoji migracija: iššūkiai ir įveika” dalyvavusi ministro pirmininko patarėja Agnė Kavaliauskienė neigė grįžimo politikos trūkumus ir vardino naująsias priemones. Patarėja nenorėjo pripažinti, kad grįžimo politika yra nenuosekli ir kad valstybė stokoja lyderystės. Tuo tarpu, TMO MIC „Renkuosi Lietuvą“ koordinatorius Justinas Uba ir programos JPP „Kurk Lietuvai“ vadovė Agila Barzdienė pademonstravo puikius projektų vykdymo rezultatus, o Vilniaus Lietuvių namų absolventas Rimantas Zagrebajev papasakojo apie naujas užsienio lietuvių vaikų integravimo į Lietuvos visuomenę galimybes. Nors vyriausybės atstovė eilinį kartą pademonstravo nenorą „klausyti ir girdėti“ mokslininkų išsakytų pastabų, tačiau atskirus projektus vykdančių vadovų veiklos suteikia vilčių, kad sugrįžtantys lietuviai ateityje sulauks pagalbos.
Konferencijos pabaigoje buvo parodytas dokumentinis publicistinis filmas „Abipus sienų“. Pagal VU Sociologijos katedros užsakymą, bendradarbiaujant su TMO Vilniaus skyriumi filmą sukūrė „Videoprojektai“. Filmas perteikė trijų Lietuvos šeimų gyvenimo istorijas, šeimos nariams nutarus gyventi skirtingose šalyse. Šeimų istorijos atskleidė gyvenimo abipus sienų sunkumus, atsivėrimo pasauliui privalumus ir kėlė klausimus, į kuriuos žiūrovai privalėjo atsakyti patys.
Tarptautinė konferencija organizuota vykdant Mokslininkų grupių projektą „Globali migracija ir Lietuvos šeima: šeiminės praktikos, globos cirkuliacija ir sugrįžimo strategijos“. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-17-117.