Ukrainos politologai sako, kad Rusija jų šalies nelaiko tokia valstybe, kuri turi teisę egzistuoti atskirai nuo Rusijos. Po Bučos žudynių panašu, kad jie ir pačių ukrainiečių nelaiko žmonėmis, kuriuos reikėtų suprasti, gailėtis ar apskritai leisti jiems gyventi.
Buča buvo ta vieta, kurioje buvo parodytas baisus, nežmoniškas elgesys, ir šių įvykių kontekste dažnai diskutuojama, ar tai, kas vyko ten, galima vadinti genocidu. Iš kur kyla toks nežmoniškas žiaurumas, kas nulemia tokį žmonių elgesį, Vilniaus universiteto tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ pasakoja kolektyvinių traumų tyrėja, psichologė prof. Danutė Gailienė.
Žiaurumui įtakos turi empatijos „išjungimas“
„Viena aišku, Ukrainoje vyksta tokie žiaurūs dalykai, kokių Europa nematė nuo Antrojo pasaulinio karo ir manė, kad jau niekada nepamatys, todėl, kad visi tarptautiniai susitarimai uždraudė sunkiosios ginkluotės naudojimą prieš civilius. Todėl tam, kas vyko Bučoje, net nėra žodžių apsakyti“, – teigia psichologė.
Pasak jos, karas ir karo taisyklės yra paprastesnės negu kasdieninis gyvenimas, nes eilinis karys kare už savo padarytus veiksmus asmeniškai neatsako, jis tik paklūsta vado nurodymams. Rusijos kariai taip amoraliai elgiasi su generolų palaiminimu, todėl žino, kad už tai nebus baudžiami. Dar daugiau, karių marodieriavimas traktuojamas kaip nusivylimo dėl vis nelaimimo karo kompensacija.
Tačiau paklausus, kaip žmogus net ir su leidimu gali daryti tokius šaltakraujiškus nusikaltimus, mokslininkė pabrėžia, kad tam tereikia „išjungti“ empatijos mechanizmą žmoguje. „Tai padeda padaryti patologinės ideologijos. Rusijoje žmonės dešimtmečiais indoktrinuojami nusikalstama doktrina. Nedaug būna žmonių, kurie tokiam masiniam poveikiui sugeba pasipriešinti“, – sako mokslininkė.
Jei ideologija nuolat kartoja, kad mes esame pažeminti, turime atstatyti savo didybę, kad kiti kalti dėl mūsų nesėkmių, tai galiausiai tuo įtikima. Žinoma, yra ir kitaip mąstančių rusų, dezertyravusių karių, bet didžioji dauguma, paklusdama ideologinei propagandai, autoritetų spaudimui ir atsisakydama savo asmeninės atsakomybės, nustojo priešintis didžiausioms blogybėms, prie jų priprato, prisitaikė arba net prisidėjo prie jų vykdymo.
„Toks moralinis žmonių žlugdymas yra labai baisus dalykas, kuris nepraeina be pasekmių. Jie nenustos smurtauti karui pasibaigus, jie gers, skleis agresiją, jų pačių likimai, tikėtina, bus nelaimingi ir tragiški“, – tikina traumų psichologė.
Psichiatrinės ekspertizės nuvylė
Psichologė prisiminė, kad kai vyko Niurnbergo procesas, kuriame kaip karo nusikaltėliai buvo nuteisti 24 buvusios nacių Vokietijos nusikaltėliai, su jais metus laiko dirbo psichiatrų ir psichologų komanda. Jie galėjo susitikti su jais, kalbėtis, atlikti tyrimus.
„Visų specialistų ir visuomenės didžiulis lūkestis buvo, kad po tų tyrimų bus galima atsakyti į klausimą, kokia yra nacių asmenybė. Ir kai specialistai pradėjo suvedinėti savo stebėjimų ir tyrinėjimų rezultatus, jie patys labai nusivylė, nes negalėjo nupiešti jokio tipinio nacių paveikslo. Galbūt kai kurie iš jų buvo labiau neurotiški, kai kurie turėjo specifinių ypatumų, bet dauguma jų buvo įprasti žmonės, tik išsiskyrė žemu empatijos lygiu“, – sako prof. D. Gailienė.
Nuo to laiko, kai buvo padaryti tokie atradimai, kyla vis daugiau lūkesčių psichologams, iš kurių tikimasi, kad jie paaiškins brutalų žmonių elgesį ir jį sukeliančias priežastis. Tačiau specialistai seniai žino, kad žmogus yra toks sudėtingas ir įvairus, kad diagnozėmis, kategorijomis ar etiketėmis jo elgesio paaiškinti neįmanoma.
„Kai buvo teisiamas 77 žmones šaltakraujiškai nužudęs dešinysis ekstremistas norvegas Andersas Behringas Breivikas, jam buvo organizuota psichiatrinė ekspertizė patikrinti, ar jis yra sveiko proto, ar jis iš viso yra pakaltinamas, ar jis suprato, ką daro. Pirmosios ekspertizės metu jam buvo nustatyta paranoidinė šizofrenija ir specialistų grupė buvo linkusi sakyti, kad jis yra nepakaltinamas. Bet patiems specialistams tarpusavyje nesutariant dėl tokios išvados, buvo paskirta antra ekspertizė, kuri pripažino jį pakaltinamu ir nustatė daugybę kitų diagnozių: autizmą, sociopatiją, narcisizmą ir t. t.“, – prisiminė profesorė.
Pasak jos, tai dar kartą parodė, kad nėra vieno atsakymo ir kad tos diagnostinės etiketės yra tik pavadinimai, tik konstruktai, kuriais sutarta pavadinti tokio pobūdžio elgesį. Bet žiauraus elgesio esmės tai nepaaiškina, todėl tokiais atvejais racionaliau yra kalbėti apie indoktrinaciją, patologines ideologijas, moralinę disociaciją (dvilypumą).
Dvilypumą atskleidė nacių psichologiniai tyrimai
Pašnekovės teigimu, norint kalbėti apie žiaurių nusikaltimų priežastis, vis tenka grįžti prie nacių psichologinių tyrimų ir istorinės praeities įvertinimo Vokietijoje. Garsus amerikietis psichoanalitikas Robertas Jay Liftonas, tyrinėjęs psichologines karo dimensijas ir genocidą, bandė suprasti, iš kur atsiranda nežmoniškas žiaurumas. „Jis atliko tyrimą apie nacių medikus, kurie lageriuose vykdė baisiausius eksperimentus su kaliniais. Jis su jais kalbėjosi, tyrė ir nustatė tokį asmenybės dvilypumą, kuris pasireiškia tuo, kad viena tavo pusė nelabai žino, ką daro kita. Jie buvo lyg suskilę į dvi dalis: lageriuose jie kaip medikai darė žiaurius eksperimentus, elgėsi primityviai ir vulgariai, bet kai grįždavo namo, pavyzdžiui, atostogų, jie vėl tapdavo gana rafinuotais, išsilavinusiais vokiečių gydytojais“, – sako traumų psichologė.
Žmogui dvilypumą įveikti sunku, o, pasak pašnekovės, tyrinėjant istorines traumas ir vyksmus, apie visuomenes galima pasakyti analogiškų dalykų kaip apie žmogų. „Jau dabar yra nemažai istorikų, antropologų ir psichologų, kurie bando įvardyti, kas įvyko Rusijoje, kad jie tapo tokia žiauria tauta, ir viena tokių priežasčių yra patologinis naratyvas. Net ir teroristų tyrimuose žiaurumas grindžiamas būtent ideologija, empatijos stoka ir asmeninės atsakomybės atsisakymu. Įsijungus šiems mechanizmams kiti žmonės tampa tik objektais.“
Zigmundas Froidas pigdžiugavo sakydamas, kad kultūrinis žmogaus sluoksnis yra toks plonas, kad pro jį taip lengvai išsiveržia tamsiosios jėgos ir mes istorijoje tai matome.