Kad ir kaip lietuviai mylėtų Indiją, vizualieji šios šalies menai Lietuvoje nėra matomi, teigia Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro direktorius, indologas ir menotyrininkas doc. dr. Valdas Jaskūnas.
Artėjant šiuolaikinio Indijos meno parodų „Pasakojimai apie Indiją“ ir „Neatsitiktinai“ bei meninių dirbtuvių ciklui, kuris liepos 19–27 d. vyks Užupio meno inkubatoriuje, su docentu kalbamės apie vienos seniausių ir turtingiausių žmonijos istorijoje – Indijos meno tradicijos – santykį su Lietuvos žiūrovu. – Kur slypi Indijos meninės tradicijos unikalumas ir kodėl ją galėtume laikyti viena seniausių ir turtingiausių pasaulyje?
Kalbant apie Indijos meninės tradicijos unikalumą meno morfologijos prasme, ji nėra radikali išimtis – čia galime rasti tuos pačius meno žanrus ir technikas kaip ir kitose pasaulio vietose. Unikalia ją daro pati aplinka, kurioje gimė ir formavosi tradicinis menas. Kaip ir bet kur kitur, indiškoji tradicija atspindi vietos pasaulėžiūrą, tampa savotiška tam tikro laikmečio, kultūrinių kodų vizualizacija. Itin ryški Indijos meno ypatybė – hibridiškumas. Jame susilieja įvairių išorinių įtakų, vidinių virsmų elementai, persikloja istoriniai, socialiniai ir kultūriniai ypatumai. Pavyzdžiui, tradicinė tapyba yra Irano persų ir vietinės Indijos tapybos, kuri nebuvo tokia ryški vizualinė medija, sąveikos rezultatas. Indijos menas yra figuratyvinis, o tai ją griežtai atskiria nuo islamiškojo meno. Pastarajame galioja atvaizdo draudimas, o skulptūra glaudžiai susijusi su hinduistine ir budistine ikonografija, kulto pastatais.
Šaltinis: Naujienų portalas „15 min“ / 2016 m. liepos 7 d.
Visą straipsnį skaitykite: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/renginiai/orientalistikos-centro-direktorius-indijos-meno-isskirtinumas-ne-tik-bolivudas-muzika-ir-sokis-29-652177