2026 m. balandžio 1 d., trečiadienį, 15 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje vyks Vilniaus universiteto garbės daktaro vardų suteikimo ceremonija.
Iškilmingo Vilniaus universiteto Senato posėdžio metu garbės daktaro vardai bus teikiami prof. Petrui Repšiui (Lietuva) ir prof. Maurizio Ferrariui (Turino universitetas).
Renginys atviras visuomenei.
Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas Turino universiteto profesoriui Maurizio Ferrariui teikiamas už glaudžius ilgamečius ryšius su Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetu, akademinės partnerystės puoselėjimą ir už išskirtinius mokslinius nuopelnus plėtojant šiuolaikinės ontologijos, naujojo realizmo ir dokumentalumo tyrimus.
Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas dailės kūrėjui profesoriui Petrui Repšiui teikiamas už Universiteto istorijos ir jo žmonių istorinės atminties puoselėjimą, heraldinių ženklų ir simbolių sukūrimą, už darbus, kurie saugos Universiteto atmintį medaliuose, freskose, ekslibrisuose ir paminkluose.
Maurizio Ferraris yra Turino universiteto (Italija) teorinės filosofijos ordinarinis profesorius ir VU garbės daktaras. Jis taip pat yra „Labont“ (Ontologijos laboratorijos) bei „Scienza Nuova“ tyrimų centro prezidentas. Jo tyrimai apima hermeneutiką, socialinę ontologiją, estetiką, metafiziką, technologijų antropologiją etc. Profesorius Maurizio Ferraris yra Harvardo, Oksfordo, Miuncheno, Paryžiaus universitetų vizituojantis profesorius, aktyvus viešas intelektualas, bendradarbiaujantis su „Corriere della sera“ „Neue Züricher Zeitung“ ir kt. žiniasklaidos priemonėmis.
Jo bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu užsimezgė 2008 m. ir plėtojosi abipusiško abiejų universitetų inciatyvų kryptimis: dalyvavimu bendruose moksliniuose projektuose, konferencijose, diskusijose, paskaitų skaitymu bei publikacijų rengimu.
Per beveik pusę amžiaus trunkančią karjerą, jis atvėrė naujus tyrimų laukus šešiose srityse: hermeneutikoje, kurioje naujai išryškino konstruktyviąją funkciją („Storia dell’ermeneutica“, 1988); estetikoje, kurią permąstė ne vien kaip meno filosofiją, bet ir juslumo teoriją („Estetica razionale“, 1997); socialinėje ontologijoje, kurią pasiūlė suprasti kaip įsipareigojimų, santykių ir teisių kūrybą per dokumentus („Documentalità“, 2009); metafizikoje, sugrąžinusioje realizmo vertę anapus postmodernizmo („Manifesto del nuovo realismo“, 2012); antropologijoje, grindžiamoje žmogaus kaip iš esmės technologinės būtybės samprata („Documanità“, 2021); ir politinėje filosofijoje, siūlančioje skaitmeninės gerovės valstybės modelį („Webfare“, 2024; „Comunismo digitale“, 2025).
Filosofijos pasaulyje jį ypač išgarsino naujojo realizmo pasiūlymas. Ši realizmo samprata pristatoma VU dėstomuose šiuolaikinės italų filosofijos ir ontologijos kursuose, ji sulaukė ir mūsų universiteto doktorantų dėmesio rengiant disertacijas.