2019 m. spalio 4 d. Filosofijos instituto doktorantas Algirdas Fediajevas gins disertaciją „Kierkegoriškasis individas kaip teologinis Miguelio de Unamuno „žmogaus iš kūno ir kraujo“ pamatas“ filosofijos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti.Disertacijos gynimas vyks 201 aud. (Universiteto g. 9, Vilnius). Pradžia – 12 val.
Mokslinis vadovas – prof. dr. Tomas Sodeika (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – 01H).
Disertacijos gynimo krypties tarybos sudėtis:
prof. dr. Dalius Jonkus – tarybos pirmininkas (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001),
doc. dr. Povilas Aleksandravičius (Mykolo Romerio universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001),
prof. dr. Luc Anckaert (Liuveno universitetas, Belgija, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001),
doc. dr. Danutė Bacevičiūtė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001),
prof. dr. Jūratė Rubavičienė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001).
Anotacija:
prof. dr. Dalius Jonkus – tarybos pirmininkas (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001),
doc. dr. Povilas Aleksandravičius (Mykolo Romerio universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001),
prof. dr. Luc Anckaert (Liuveno universitetas, Belgija, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001),
doc. dr. Danutė Bacevičiūtė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001),
prof. dr. Jūratė Rubavičienė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – H 001).
Anotacija:
Disertacijoje nagrinėjama egzistencialisto Miguelio de Unamuno centrinė filosofema – „žmogus iš kūno ir kraujo“. Atsiremiant į Gianni Vattimo pateikiamą egzistencinės filosofijos kritiką, teigiama, kad Unamuno filosofijos subjekte ir objekte – „žmoguje iš kūno ir kraujo“ – esama ontologinio individualumo plotmės kaip teologinės prielaidos, kuriai nušviesti pasitelkiama Søreno Kierkegaard‘o individo filosofema. Pirmiausia parodoma, ką reiškia, kad „žmogus iš kūno ir kraujo“ yra Unamuno filosofijos centras ir kad Unamuno filosofija – subjektyvus mąstymas per individualybę-konkretybę. Toliau atskleidžiama, kaip Unamuno pats sugriauna savosios filosofijos ašies ontologinį individualumą: tai atliekama per savimonės veiklos aprašymą, per skepticizmo dimensijos bei metafizinio voliuntarizmo plotmės pristatymą. Kadangi nepaisant tokios „žmogaus iš kūno ir kraujo“ ontologinio individualumo destrukcijos šis išlieka Unamuno filosofijos centru kaip individualybė-konkretybė, teigiama, kad ontologinis individualumas yra teologinė prielaida, kuri interpretuojama per Kierkegaard‘o individo perspektyvą. Atskleidžiama, kad, kaip Kierkegaard‘o individas, taip ir Unamuno subjektas ontologiškai yra individas, turintis santykį su savimi pačiu ir Dievu; tai aktualizuojama tik per tikėjimą, peržengiantį bendrybės sritį. Kaip ir Kierkegaard‘o individo atveju, ontologinis individualumas „žmoguje iš kūno ir kraujo“ irgi nėra medijuojamas ir pamąstomas.