Visą pasaulį, o kartu ir Lietuvą užklupus koronavirusui, karantinas ir izoliacija jau išmokė daugelį sprendimų priimti atsakingiau, elgtis visuomeniškiau, įvairius darbus iš namų atlikti taip pat efektyviai, kaip ir įprastomis sąlygomis. Tačiau krizinė situacija, pakeitusi mūsų kasdienybę, atnešė ir daug nerimo, baimės, nepasitikėjimo, atėmė stabilumo jausmą. Kaip šie pokyčiai mus paveikia ir ko galime tikėtis karantinui pasibaigus? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologas suicidologas Paulius Skruibis.
Nebeliko apsaugančios rutinos
Pasak P. Skruibio, mums įprasta rutina apsaugodavo ir leisdavo negalvoti apie savo pažeidžiamumą, gyvenimo baigtinumą, tačiau dėl įvesto karantino jos nebeliko: „Niekada nebuvo garantijos, kad kas nors tavęs neužpuls, kuo nors nesusirgsi. Tačiau kiekvieną akimirką jausti savo trapumą, pažeidžiamumą, gyvenimo baigtinumą, nenuspėjamumą ir neapibrėžtumą yra tiesiog neįmanoma. Tai keltų per daug nerimo. Bet dabar nebeliko rutinos skydo, be to, yra ir reali baimė, kad virusas pavojingas. Jei ne man, tai mano artimiems žmonėms. Todėl atsirado didesnė mirties baimė ir nerimas dėl savo pažeidžiamumo ir neapibrėžtos situacijos.“
Psichologas teigia, kad tokiomis aplinkybėmis būdingas nerimas ne tik dėl pažeidžiamumo, bet ir dėl neapibrėžtumo – nerimą kelia ir nežinia dabar ir dėl ateities, nes net pasibaigus karantinui viruso keliamas pavojus išliks. P. Skruibis pastebėjo, kad iš pradžių visuomenėje vyravo nusiteikimas pandemiją įveikti kur kas greičiau.
„Skambėjo frazės „susitiksime po karantino“, tarsi jis baigsis po dviejų savaičių. Tačiau tada karantinas pratęsiamas dar dviem savaitėms, tada dar dviem. Ir pamažu priartėja suvokimas, kad visai neaišku, kada jis iš tiesų baigsis, o ir pasibaigus kyla klausimas – kas bus toliau? Taip, bus laisviau, bet virusas artimiausiu metu niekur nedings. Tad nesaugumas, kad gali užsikrėsti ar užkrėsti kitus, išliks dar, matyt, gana ilgą laiką. Kiek mes prisileidžiame mintį, kad net viskam pasibaigus pasaulis bus kitoks?“ – svarsto P. Skruibis.
Pasak psichologo, tokiose situacijose svarbų vaidmenį atlieka žmogaus jausmai – pastebimas liūdesys ir sielvartas, tačiau svarbu neprarasti vilties ir priimti dabartinę situaciją, ją suprasti. Be to, tokiomis aplinkybėmis dėl įvairių apribojimų neišvengiamai kyla pyktis, kuris kiekvienam pasireiškia skirtingai, tačiau neretai pykčio taikiniu tampa politikai: „Galbūt ne visi sprendimai yra geri, krizė ne visada suvaldoma teisingai. Tačiau nemaža dalimi mums tiesiog pikta, kad tai vyksta, ir norisi tą pyktį kažkur padėti.“
Supriešinimas ir žmogiškumas
Krizės akivaizdoje plinta ir nepasitikėjimas tiek kitais žmonėmis, kurie gali būti viruso nešiotojai, tiek krizės valdytojais.
„Kai kurie dalykai iš tiesų yra neaiškūs – kad ir kaukių nešiojimas. Iš pradžių buvo teigiama, kad jos nebūtinos, tačiau atsiradus daugiau informacijos paaiškėjo jų svarba ir dabar kaukę nešioti viešoje vietoje yra privaloma. Be to, labai tikiuosi, kad oficialūs krizės valdytojai saugojasi pagundos ką nors nuslėpti, nutylėti, ką nors ne taip pasakyti. Čia kyla prarasto pasitikėjimo rizika. Mano nuomone, kol kas mes gauname pakankamai patikimą informaciją. Gal dėl to mažiau ramybės, bet išlieka pasitikėjimas. Dingus pasitikėjimui, būtų pradedami kvestionuoti ir kiti vyriausybės sprendimai“, – mano P. Skruibis.
Pasak psichologo, būtent dėl nepasitikėjimo kyla supriešinimas ir kaltų ieškojimas – politikai yra atsigręžę į tuos žmones, kurie nesilaiko karantino reikalavimų. Tai atsispindi ir jų kalboje, kurioje dominuoja nepaklusimo akcentavimas, barimas bei gąsdinimas, pamirštami tie, kurie atidžiai laikosi reikalavimų: „Gąsdinimai priverčia suklusti, bet yra ir vilties poreikis, kad tai galime įveikti kartu, vienybe ir bendromis pastangomis. Tad man trūksta įvardijimo, kiek žmonių laikosi karantino reikalavimų.
Juk už kiekvieno pasakojimo apie žmogų, kuris nesilaiko to, slypi šimtai ar tūkstančiai, kurie sėdi namuose ir niekur neina. To nereikėtų užmiršti.“
P. Skruibis teigia, kad supriešinimai neretai remiasi stereotipais, tačiau krizės akivaizdoje tai nėra naujiena, nes ji iškelia poreikį atskirti „mus“, kurie elgiasi teisingai ir padės išvengti neigiamo poveikio, ir „juos“, kurie elgiasi neteisingai, nesilaiko karantino ir kurių reikia saugotis.
„Rizikinga ir tai, kad stereotipus stiprino ir pareigūnų komunikacija. Ilgą laiką iš jų skambėjo, kad pagrindinė problema yra grįžtantys žmonės. Tad užsitvirtino tai, kad jie neatsakingai keliauja ar kad emigrantai yra problema. Tačiau situacija pasikeitė ir dabar didžioji dalis atvejų jau yra vidinių. Tuo labiau kad kur šiais laikais rasi vietą, kurioje virusas nesklistų“, – sako P. Skruibis.
Anot mokslininko, šis atskyrimas tampa pavojingas todėl, kad pateisina kitokį elgesį, požiūrį į „juos“ ir kelia klausimą, ar dar galima galvoti apie žmonių teises ir laisves. Pasak psichologo, ne tik galima, bet ir turime: „Situacija yra realiai pavojinga, tad turi būti apribojimai. Visi mes turime mažiau patogumų, tačiau tai nereiškia, kad galima elgtis nehumaniškai. Požiūris į žmogaus teises kaip nereikšmingą dalyką šioje situacijoje gali sukelti ne mažesnes problemas nei pats virusas. Tad man asmeniškai kelia nerimą tai, kaip lengvai mes galime atsisakyti to, kas būdinga laisvai demokratiškai visuomenei.“
Karantino padariniai
P. Skruibis teigia, kad jau dabar jaučiame su karantinu ir apribojimu susijusius padarinius, tik vieni būna teigiami, kiti – neigiami. Yra atvejų, kai karantino sąlygomis šeimoje kaip tik mažiau konfliktuojama, daugiau laiko praleidžiama kartu ir kyla mažiau streso. Be to, tokiose situacijose išryškėja anksčiau nepastebėtos žmonių savybės, kai kurie anksčiau svarbūs dalykai dabar atrodo nereikšmingi. Tačiau pasigirsta pranešimų, kad padaugėjo smurto šeimoje, didesnė rizika kyla vaikams.
Be to, koronaviruso krizė atsilieps ir ekonomiškai, o už ekonomikos, pasak psichologo, irgi slypi žmonės, kurie netenka darbo, pajamų, patiria smurtą: „Egzistuoja tokia sąvoka kaip ekonominės mirtys – savižudybės, smurto aukos. Be to, ekonomikos nuosmukis reiškia, kad pačiai sveikatos apsaugai gali būti skiriama mažiau lėšų. Praėjusi ekonominė krizė lėmė didesnį savižudybių skaičių. Tad, viena vertus, tokios ekstremalios situacijos gali vienyti žmones ir veikti kaip apsauginis veiksnys, o kita vertus – ekonomikos nuosmukis, darbo, pajamų netekimas gali veikti kaip rizikos veiksnys. Tai nebūtinai reiškia, kad bus daugiau savižudybių, tačiau daug priklauso nuo mūsų, kaip mes su tuo tvarkysimės.“