Visuomenė keičiasi ir su tuo vis iš naujo permąstoma švietimo sistema. Disciplininis mokymasis, egzaminai, rezultatai – tai pagrindiniai švietimo sistemos įrankiai. Tačiau ar nereiktų pažvelgti į mokymosi procesą kiek kitaip – jauną žmogų formuoti, kaip laisvą, savarankišką, gebančią pasirinkti asmenybę, atliepti skirtingus mokinių poreikius ir priimti, kad kiekvienas yra skirtingas. Mokytojo vaidmuo šiame procese tampa itin reikšmingas. Jis ne tik turi lydėti mokinį per visą tai, bet ir būti sąmoningas savo ir mokinio atžvilgiu. Apie tai kalba VU Filosofijos fakulteto mokslininkai Kristupas Sabolius ir Sandra Kairė bei Martyna Vilutytė, būsima pedagogė, studijuojanti Vaikystės pedagogikos bakalauro studijų programoje Vilniaus universitete.
Laisvos asmenybės ugdymas
Šių laikų švietimo sistema yra orientuota į testus bei egzaminus ir mokiniai vertinami pagal tai, kokius rezultatus jie pasiekia. Tai, pasak VU Filosofijos fakulteto filosofijos profesoriaus Kristupo Saboliaus, yra problema, nes taip siekiama suvienodinti, nepaliekant erdvės unikalumui, kūrybingumui ir kritiniam mąstymui. Kartu su kolega Tomu Ramanausku įkūręs „Kūrybingumo mokyklą“ jis siekia pažvelgti į mokymo ir mokymosi procesą kitu kampu.
„Mums svarbiausias laisvos asmenybės ugdymas, tokios, kuri būtų plastiška, sugebėtų keistis ir turėtų kūrybingą požiūrį į patį profesijos pasirinkimą, į pačią profesijos sampratą. Todėl mūsų tikslas ir idėja – sugebėjimas parodyti, kad kalbant ir apie disciplininį mokymą, kuris turi labai aiškią struktūrą, apibrėžtus ugdymo planus, yra tam tikra plotmė, kuri leistų tą pačią medžiagą, tą patį kursą suvokti tarpsritiškai, kūrybiškai ir galbūt su žymiai didesniu polėkiu ją pateikti. Kažkodėl, kai mes ugdome moksleivius testų pagrindu, tuo pačiu tai reiškia, kad tai mes turime daryti labai neįdomiai, sausai, formulių ir faktų pagrindu.“, - pastebi filosofas.
Tuo tarpu VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų ekspertė asist. dr. Sandra Kairė pastebi, kad neretai patys mokiniai sufleruoja mokytojui, kas jiems svarbu ir aktualu. Tad reiktų neignoruoti šio aspekto ir atliepti jauno žmogaus poreikius, integruoti tai į kasdienį mokymosi procesą: „Mokiniai vis daugiau rodo, kas jiems svarbu, apie ką jie nori kalbėti, kokios temos jiems rūpi. Ir kiekvienam žmogui reikia palydėjimo ir pastiprinimo. Tad reikia juos išgirsti bei tai, kas jiems svarbu, įtraukti į jų mokymosi procesą. “, - pastebi mokslininkė.
Ar visi turi būti vienodi?
Nemažiau svarbus mokytojo vaidmuo yra ir darbe su skirtingomis asmenybėmis, kiekvieno mokinio gebėjimų ir poreikių atspindėjimas. Nors šiais laikais mokymosi procesas yra paremtas suvienodinimu ir skirtumų panaikinimu, kaip tik čia ir iškyla mokytojo figūra. „Kinijoje jau yra programa, kurios paskirtis atsižvelgti į nelygumus ir skirtumus tarp moksleivių bei pabandyti sumažinti išsilavinimo nelygumus. Stiprioji šios sistemos pusė – žinių patikrinimas pagal tam tikrus parametrus. Dirbtinis intelektas kantresnis kiekvieno žmogaus asmeninio progreso atžvilgiu. Tyrimai rodo, kad taip labai pagerėja vidurkis“, - pasakoja K. Sabolius.
Ir visgi, ar tikrai norime, kad skirtumai būtų eliminuoti. Juk žinios, pasak K. Saboliaus, nėra tik faktų įsisavinimas, bet ir laisvas mąstymas, santykis su pateikiama informacija, sugebėjimas ją apmąstyti, keisti perspektyvą į jos matymą. Štai čia tampa svarbus mokytojo vaidmuo. Jo prerogatyva, pasak filosofo, bus padaryti tai, ko negeba dirbtinis intelektas – atsitolinti nuo kietųjų žinių – žvelgti į jas filosofiškai ir žinoti, ką nori daryti su gautais faktais.
VU studentė Martyna Vilutytė pastebi, kad nuomonės, koks turėtų būti mokytojas yra skirtingos. Jis dalinasi pagrindiniu vaidmeniu klasėje kartu su savo mokiniais, o jo funkcija yra perduoti žinias. Tačiau, kaip tos žinios perduodamos, tai jau kitas klausimas. Studentė teigia, kad pirmieji studijų metai Vilniaus universitete jai padėjo kiek aiškiau suformuoti savąjį mokytojo vaizdinį. „Tai pedagogas, kuris kuria, mokosi bei atranda kartu su savo mokiniais, jis yra pagalbininkas vaikams pasiekti savo tikslus, o ne kontrolierius, baudžiantis už neteisingus ar kitaip suformuluotus atsakymus. Bent man šiuolaikinis mokytojas yra tarsi kūrėjas, kuris pasitelkdamas savo žinias bei patirtį tapo ateities paveikslus. Džiaugiuosi, kad ir studijose puoselėjama būsimo pedagogo vizija yra moderni ir įvairialypė. Šiuolaikiniam ugdymui reikia ir šiuolaikiškų mokytojų, kurie griautų kai kuriuos nebeveikiančius standartus ir įsisenėjusias stigmas apie mokytojo profesiją ir jo ryšį su mokiniais“, - pateikia savo požiūrį M. Vilutytė.
Gebėjimas priimti kitą
Siekis sulieti skirtumus, suvienodinti turi ir kitą neigiamą pusę. Prarandama kita perspektyva, sugebėjimas mokytis iš kito. Pasak Sandros Kairės, esančius skirtingumus, tarkime, kultūrinį, religinį ar kalbinį, tarp mokinių galima matyti kaip pridėtinę vertę. Egzistuojantys skirtingumai tarp žmonių padeda permąstyti daugybę aspektų, pavyzdžiui, reflektuoti apie save ir apie kitą, atsiriboti nuo primestų kultūrinių ar socialinių nuostatų, pamatyti savo paties/pačios unikalumą.
K. Saboliaus taip pat teigia, kad žinių įgijimas susijęs ir su kito pajautimu, priėmimu: „Atsižvelgimas moko perspektyvų keitimo ir kitokio paties mokymosi proceso. Sugebėjimas priimti didina klausos diapazoną“.
Tačiau dirbant su skirtumais labai svarbu palydėjimo procesas. „Ar šalia tavęs esantis kitas asmuo yra tavo mokymosi partneris, ar jis tampa ir tavo mokymosi resursu? Ar mokaisi tiesiog su kitu, ar mokaisi per kitą?“ - klausia mokslininkė, - „Ugdytojo veiksmai čia yra be galo svarbūs. Tai yra labai subtilus procesas, susijęs su vertybiniais, nuostatų aspektais. Tam reikia labai daug laiko, pirmiausia pačiam mokytojui reikia pamatyti ir pažinti mokinių grupėje egzistuojančią įvairovę. O vėliau jau mąstyti, kaip šią įvairovę padaryti resursu. Kitaip tariant, ieškoti būdų, kad susidūrimas su kitu klasėje taptų realia mokymosi patirtimi. Taigi ugdytojas turėtų vadovautis patirtinio mokymosi prieiga ir matyti save kaip vieną iš kertinių asmenų, kuriančių būtent ugdančio susidūrimo su kitais patirtis. Jis turi palydėti vykstantį procesą, jis turi skatinti refleksiją ir nebijoti, kad bus įtampos ir konfliktai. Tame svarbu sugebėti išbūti ir palydėti besimokančius asmenis“.
Taigi pirmiausia mokytojas turi pradėti nuo savęs – santykio su savimi. S. Kairė teigia, kad jis turėtų sau užduoti klausimą, koks jo santykis su kultūra, kaip suvokia skirtingumą, kaip suvokia įvairovę, kaip mato savo klasę. „Pirminis etapas prieš procesą klasėje – tai mokytojo paties savirefleksija ir jautrumas, atidumas visam tam, kas vyksta. Ir čia be galo svarbu neneigti to, kad turime išankstinių nuostatų ir stereotipinio mąstymo. Visi mes vienaip ar kitaip jų turime. Tai yra dalis mūsų egzistavimo visuomenėje, tai procesas, kuris padeda lengviau prisitaikyti prie naujos situacijos. Nereikia bijoti ar vengti to. Tiesiog reikia atsakyti į klausimą, ką tai reiškia, kiek tai įtakoja ugdymo procesą. Stereotipai gali būti keičiami. Svarbiausia tapti budriu ir neignoruoti bei neblokuoti jų“.