Dr. Renata Bikauskaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja, moralės filosofijos ir aplinkos etikos tyrėja
---------------------
Moralės filosofijos ir aplinkos etikos tyrėja, VU Filosofijos fakulteto tarptautinės studijų programos „Tvarumas ir ateities visuomenės“ dėstytoja dr. Renata Bikauskaitė Vilniuje vykstančiai tvarios mados konferencijai „Sustainable Fashion Summit Vilnius“ parengė pranešimą apie vartojimo etiką – „Ar reikalinga vartojimo etika, kai viskas pasiekiama čia ir dabar?“. Galbūt paradoksalu, tačiau, mokslininkės požiūriu, vartojimas gali paveikti ne tik aplinkos tvarumą, bet ir asmenybės harmoningumą.
--------------------
Atrodytų keliu klausimą, į kurį atsakymas yra akivaizdus. Spėju, kad dauguma net nesudvejoję atsakytų, kad taip, tokia etika yra reikalinga. Žmonės visada vartojo – naudojo daiktus ar paslaugas savo poreikiams, norams ar patogumui tenkinti. Visada egzistavo ir vienoks ar kitoks moralinis ir etinis diskursas, kuris apibrėždavo priimtas vartojimo ribas: tiek antikinėje, tiek krikščioniškoje etikoje buvo akcentuojamas nuosaikumas, susivaldymas, kuris buvo susijęs tiek su gebėjimu valdyti savo aistras, iracionalius polinkius, tiek ir apibrėždavo santykį su išorinėmis gėrybėmis.
Žvelgiant į praėjusius Vakarų moralės filosofijos amžius, vartojimas niekada nebuvo filosofų dėmesio centre, kadangi jis nekėlė tokių globalaus mąsto problemų, kaip kad kelia 21 amžiuje. Šiandien vartojimas pasikeitė ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Mados ciklai sutrumpėjo nuo sezonų iki savaičių, pirkimas iš telefono tapo refleksu, o tiekimo grandinės — tokios ilgos ir nematomos, kad lengva pamiršti, jog už pigios suknelės slypi kažkieno prastai apmokamas, o neretai ir pavojų sveikatai keliantis darbas, išnaudoti gamtos resursai, aplinkos tarša ir pan. Neretai kaina, kurią sumokame kasoje, neatspindi tikrosios daikto vertės ir žalos, kuri buvo padaryta tiek žmonėms, tiek gamtai, kol jis pasiekė parduotuvių lentynas.
Mes gyvename „čia ir dabar“ kultūroje. Patogumas ir momentinis pasitenkinimas lemia didelę dalį mūsų vartojimo. Mūsų sprendimus formuoja ne vertybės, o algoritmai, nuolaidų pranešimai ir nuolatinis „naujo“ troškimas. Tačiau klimato kaita, biologinės įvairovės naikinimas, vandens tarša, dirvožemio nykimas, ekologinė žala daroma dabarties bendruomenėms ir ateities kartoms reiškia, kad mūsų įprastas kasdienis impulsyvus naujų daiktų pirkimas ir vartojimas nebėra tiesiog neutralus pasirinkimas. Norime ar ne, vartojimas tapo neatsiejamas nuo etikos: už jo slypi pasekmės ne tik mums patiems, bet ir kitiems žmonėms, būsimoms kartoms ar visai gamtai.
Priminsiu, kad etika – tai filosofinė disciplina, tirianti, kas yra geras ar blogas, teisingas ar neteisingas elgesys, kokios vertybės, normos turėtų pagrįsti mūsų sprendimus ir veiksmus, kokius principus ar dorybes turime puoselėti bei ugdyti. Vartojimo kontekste etika reiškia refleksiją apie vartojimo pasekmes ir atsakomybę. Bendriausi etiniai klausimai, kurie gali ir turi kilti vartojimo, t. y., mūsų santykio su daiktais kontekste, yra šie: ką mano pasirinkimai reiškia kitiems žmonėms, dabar gyvenantiems ar dar gyvensiantiems? Kokią įtaką jie daro aplinkai, gamtai? Kokį mano moralinį charakterį jie formuoja?
Nekalbėsiu apie tai, kokios moralinės taisyklės ir principai galėtų apibrėžti vartojimo etikos kontekstą, bet pasitelkusi klasikinės etikos perspektyvą, kurios pagrindiniai atstovai yra Platonas, Aristotelis ir kiti Antikos filosofai, parodysiu sąsają tarp etiško vartojimo ir mūsų dorybių, moralinio charakterio ir, galiausiai, eudaimonijos, arba gero ir klestinčio žmogaus gyvenimo.
Aristotelis greičiausiai pasakytų, kad tinkamiausia erdvė ugdyti dorybes yra gyvenimas polio bendruomenėje, kur piliečiai sprendžia bendro gyvenimo klausimus. Tik bendrabūvyje atsiskleidžia žmogaus, kaip „politinio gyvūno“, prigimtis, o dorybės ugdymas tampa pilnavertis. Čia veikdamas nuosekliai ir racionaliai, aš ugdau pagrindines etines dorybes – nuosaikumą, drąsą, teisingumą, - o kartu, vadovaudamasis praktine išmintimi, gebu tinkamai jas taikyti. Aristotelis pabrėžia, kad dorybės yra įpročiai, susiformuojantys per mūsų veiksmus ir pasirinkimus, nuolat ieškant vidurio tarp kraštutinumų. Aš negimstu turėdamas dorybių, bet veikdamas pasaulyje, jas ugdau ir lavinu, kurdamas moralinį charakterį, kuris savo ruožtu veda į eudaimoniją – gerą ir laimingą gyvenimą.
Aristoteliui eudaimonija nėra momentinis malonumas ar džiugesys, bet geras, klestintis žmogaus gyvenimas, kai mūsų gebėjimai, poelgiai, ir tikslai dera tarpusavyje. Tai ne statiška būsena, o veiklus gyvenimas pagal dorybes. Aristotelis žmogų apibrėžė kaip politinį gyvūną, kurio gyvenimas pilnatviškas tik bendruomenėje. Šiandien, gyvenant vartotojų visuomenėje, turbūt pirmiausiai esame „vartojantys gyvūnai“, todėl vartojimo sfera tampa reikšminga erdve dorybių ugdymui. Kiekvienas pirkimas ar pasirinkimas čia tampa ne tik praktiniu, bet ir etiniu veiksmu, ugdančiu mūsų įpročius: ar tampame saikingi, atsakingi, teisingi, ar, priešingai – godūs, impulsyvūs, abejingi. Tokiu būdu net ir vartojimas gali tapti terpe, kurioje formuojame moralinį charakterį, vedantį į žmogišką klestėjimą. Ir čia mums gali padėti dorybės, kurias pabrėžė visi Antikos filosofai: praktinė išmintis, nuosaikumas, drąsa ir teisingumas.
Vartojimo srityje viena svarbiausių dorybių yra praktinė išmintis. Ji leidžia mums nepasiklysti tarp įvairių pasiūlymų, reklamų ir pagundų, ir padeda matyti, kas iš tikrųjų atitinka gerą gyvenimą. Praktinė išmintis moko mus svarstyti ne tik apie momentinį malonumą ar naudą, bet ir apie ilgalaikes pasekmes aplinkai, kitiems žmonėms bei mūsų pačių charakteriui.
Šalia jos itin reikšminga nuosaikumo dorybė. Ji padeda atsispirti pertekliniam vartojimui, kuris lengvai virsta ne tik ekologine, bet ir asmenine problema. Saikingas žmogus moka džiaugtis tuo, ką turi, o ne nuolat geisti daugiau. Saikingumas yra priešingybė godumui, kuris šiandien skatina perprodukciją ir atliekų kaupimąsi. Kartu saikingumas ugdo vidinę laisvę nuo nuolatinio troškimų tenkinimo.
Šiandieninė vartojimo kultūra formuoja galingą spaudimą: reklamos, socialiniai tinklai, aplinkinių lūkesčiai nuolat ragina pirkti, keisti, turėti daugiau. Todėl svarbų vaidmenį mūsų moralinio charakterio formavime turi vaidinti ir drąsos dorybė. Būti drąsiu reiškia atsispirti šiam spaudimui, net jei dėl to atrodai „kitoks“. Drąsus vartotojas nebijo pasirinkti mažiau patrauklių, bet tvaresnių ar etiškesnių prekių, nebijo viešai pagrįsti savo pasirinkimo, net jei aplinkiniams jis pasirodo nepatogus ar „nepopuliarus“. Drąsa slypi pusiausvyroje: gebėjime ištverti socialinį spaudimą ir nepatogumus tam, kad galėtume gyventi tvariai.
Ne mažiau svarbus ir teisingumas. Vartodami mes esame įtraukti į pasaulinę ekonomiką, kurioje dalyvauja gamintojai, darbininkai ir bendruomenės visame pasaulyje. Teisingas vartotojas yra tas, kuris paiso kitų gerovės, nepalaiko išnaudojimo ar neteisingų darbo sąlygų, o renkasi taip, kad jo pasirinkimai prisidėtų prie bendrojo gėrio.
Šias aristoteliškas dorybes galima papildyti atsakomybe ir rūpesčiu. Jos primena, kad mūsų pasirinkimai daro poveikį ne tik mums patiems, bet ir platesniam gyvenimo tinklui, kuriame esame tik viena dalis. Rūpestis reiškią gebėjimą matyti savo pasirinkimų poveikį ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms, gyvūnams bei gamtai. Tai ne vien emocinis jautrumas, bet praktinis įsipareigojimas. Rūpestingas žmogus renkasi taip, kad jo vartojimas nepakenktų tiems, kurie neturi galios apsiginti ar būti išgirsti, ar tai būtų išnaudojami darbininkai, ar naikinamos ekosistemos.
Taigi apibendrinant, tokios dorybės kaip išmintis, nuosaikumas, drąsa, teisingumas yra neatsiejamai susijusios su Aristotelio eudaimonijos, arba gero žmogiškojo gyvenimo, samprata. Eudaimonijanėra vien malonumas ar materialinė gerovė – tai veiklus ir visapusiškas gyvenimas, kurį pasiekiame ugdydami moralinį charakterį ir veikdami pagal dorybes. Todėl savo klausimą, ar reikalinga vartojimo etika, pabaigoje noriu performuluoti į klausimą: „kodėl ji reikalinga?“. Vartojimas tampa etine problema ne tik todėl, kad jis apibrėžia gyvenimo būdą, bet ir todėl kad jis formuoja mūsų moralinį charakterį: per savo pasirinkimus mes arba artėjame prie žmogiškojo klestėjimo, arba nuo jo tolstame. Tas, kuris vartoja išmintingai, saikingai, rūpestingai, teisingai, atsakingai ne tik prisideda prie aplinkos tvarumo ir bendro gėrio kūrimo, bet ir pats bręsta kaip harmoninga asmenybė.