Vasario mėnesį į kino teatrų sales sugrįžta jau septintasis taivaniečių kino festivalis „Taivanas ekrane“. Kaskart savo žiūrovams pristatantis ryškiausius, tarptautiniu lygiu įvertintus skirtingų laikotarpių kino filmus, „Taivanas ekrane“ atidengia daugiasluoksnį ir savitą Taivano kultūros veidą, svetimą ir savą vienu metu. Tad ir šiemet programoje – aštuonios rinktinės juostos, tarp kurių ne tik šiuolaikiniai vaidybiniai filmai ir dokumentika, bet ir du, pasaulinį pripažinimą pelniusių Taivano naujosios bangos grandų Edward Yang ir Hou Hsiao-hsien kūriniai.
Pasak pagrindinės festivalio organizatorės, Azijos menų centro vadovės Gabijos Vosyliūtės, taivanietiškame kine pastaruoju metu gana aktyviai reflektuojamos praeities patirtys, jų įtaka šiuolaikiniam žmogui – būtų tai komplikuota šalies politinė situacija ar socialiniai pokyčiai, vesternizacijos įtaka. Ši refleksija, priduria G. Vosyliūtė, tik kiek kitokiomis estetinėmis išraiškomis, buvo būdinga ir ankstyvesniam, pasaulyje šalies kino industriją išgarsinusiam Taivano naujosios bangos kinui, tad šiemet festivalio programoje siekėme apjungti šiuos du skirtingų laikmečių žiūros taškus.
Magiškasis realizmas
Žiūrovams, ekranuose ieškantiems pabėgimo į kiek kitokią tikrovę, tokią, kurioje realybė susipina su mistiniais vaizdiniais ir įvykiais, kurioje laikas teka kiek kitaip, šių metų programa siūlo du labai skirtingos nuotaikos, bet ne mažiau įsimintinus kūrinius.
Pirmasis iš jų – plaukiantį sapną primenanti romantinė drama „Ungurys“ (2025 m.). Šis kinematografiškai įspūdingas pasakojimas – tai dviejų žmonių susitikimo istorija netoli Taipėjaus esančioje, atokioje saloje. Nuo vaikystės ten gyvenantis Liangas, kadaise svajojęs apie pabėgimą, dabar yra įstrigęs tarp praeities, kurios negali pakeisti, ir ateities, kurios nenori priimti. Vieną dieną prausdamasis upėje, jis vandenyje pastebi melduose plūduriuojančią moterį. Tarsi mitinis padaras, įkūnijantis kažką pirmykščio ir kartu nežemiško, saloje ji pasirodo netikėtai, neaišku, iš kur ir kodėl. Nuo pirmos jų susitikimo akimirkos laikas tarsi ištirpsta, jųdviejų buvimas kartu primena viziją, kurioje pinasi kūniški vienišumo, ilgesio ir troškimo vaizdiniai.
Filmo režisierius Chu Chun-teng teigia, jog filmo idėją įkvėpė unikali Shezi sala, kurioje ir vyksta filmo veiksmas. Visa salos teritorija yra sekluma tarp dviejų paraleliai tekančių upių, tad jos buvime užkoduotas neišvengiamas jos išnykimas. Atsidūrus ten apima siurrealus jausmas, tarsi patekus į liminalią erdvę, į vietą tarp gyvenimo ir mirties – savo patirtis prisimena režisierius.
Ryškia vizualine kalba prikaustantis, jusliškas ir intensyvus „Ungurys“ patiks tiems, kuriems filmus labiau patinka patirti nei analizuoti.
Kitas pasakojimas – tai magiška meilės istorija, kurioje laikas užima ypatingą vaidmenį. Nuotaikingoje, romantinėje komedijoje „Dingęs Valentinas“ stebime dviejų jaunų žmonių gyvenimus, kurie jau nuo pat gimimo turėjo keistą santykį su laiku. Jang Siaoči laikas ėjo keliomis sekundėmis greičiau nei kitiems. Sulaukusi beveik trisdešimties, vis dar vieniša, ji dirba pašte prie klientų aptarnavimo langelio, kur vienas iš nuolatinių lankytojų – erzinančiai lėtas autobuso vairuotojas U Guitai. Jam gyvenimas, rodos, iškrėtė atvirkštinį pokštą – kad ir kaip besistengdamas visur spėti laiku, U Guitai visose gyvenimo situacijose keliomis sekundėmis atsilieka.
Artėjant Valentino dienai, Jang Siaoči nekantriai laukia pasimatymo su parke sutiktu šokių treneriu Vensonu, tačiau pabudusi ryte supranta, kad Valentino diena kažkur dingo. Aiškindamasi, kur galėjo prapulti visa diena, herojė pradeda narplioti įtraukiančią, romantišką ir magišką istoriją apie pamestą laiką ir jame pasislėpusius praeities pėdsakus, kurie atskleis, jog Jang Siaoči visą šį laiką buvo tik per kelias sekundes nuo meilės, kurios taip ilgai ieškojo.
Filmas „Dingęs Valentinas“ patiks romantinių komedijų ir gerų pabaigų mėgėjams, kurie nebūtinai tiki stebuklais, bet žino, kad kartais nutinka geri, nepaaiškinami dalykai ir jais abejoti tikrai nereikėtų. Beje, tai galėtų būti puikus planas Valentino dienos proga – filmas bus rodomas visuose trijuose festivalio miestuose.
Taivano naujoji banga
Taivano Naujuoju kinu arba Taivano naująja banga vadinamas praėjusio amžiaus devintą dešimtmetį apimantis reformacinis kino judėjimas. Jo iniciatoriai siekė filmuose vaizduoti nepridengtą žmonių gyvenimo realybę, tad jų kūriniuose buvo dažnai galima įžvelgti socialinės, politinės ir kultūrinės kritikos potekstę. Panašiai kaip ir Prancūzų naujoji banga, šis judėjimas buvo kupinas maišto dvasios, rėmėsi autoriaus vizija, atmetė šabloniškus siužetus. Filmuose dažnai vaidindavo ne profesionalūs aktoriai, o mėgėjai, taip siekiant suteikti daugiau spontaniškumo dialogams ir veikėjų interakcijoms. Visgi, vienas svarbiausių būtent Taivano naujosios bangos teminių bruožų – tapatybės paieškos. Istorinės Japonijos, Kinijos bei postkolonializmo įtakos, dar ir dabar smarkiai veikiančios Taivano sąmonę, dažnai atspindimos per vidinę individo dramą, susiduriant su spaudimu, kylančiu iš šeimos, visuomenės ir kultūros.
Šiemet į „Taivanas ekrane“ programą įtrauktos dvi chrestomatinės Taivano Naująjį kiną atstovaujančios juostos – Edward Yang „Taipėjaus istorija“(1985 m.) ir jungtinis autorių Hou Hsiao-hsien, Wan Jen ir Tseng Chuang-hsiang triptikas „Žmogus sumuštinis“(1983 m.).
Iki šiol vienu žymiausių Taivano kino kūrėju laikomo Edward Yang filmas – niūri irstančių santykių chronologija, sparčiai modernėjančio Taipėjaus fone. Istorijos centre vaikystės draugų pora – nepriklausoma ir finansiškai sėkminga A-Džen ir buvęs beisbolo žaidėjas A-Longas, dabar dirbantis tekstilės parduotuvėje. Kartu jie ketina emigruoti į JAV, tačiau bendros ateities planams pradėjus byrėti, santykių dramą kaip veidrodis atspindi gimtasis miestas – negrįžtamai pasikeitęs, susvetimėjęs, tapęs iškreiptu vaikystės prisiminimų atvaizdu. Tuo pačiu, abu veikėjai atspindi kultūrines prieštaras, jaučiamas ne tik individo, bet ir visuomenės, pasimetusios tarp savitumą ardančios modernizacijos pagundų ir moralinį pranašumą prarandančių tradicinių gyvenimo formų.
Įdomus faktas, jog prie šio filmo kūrybos prisidėjo ir jau anksčiau minėtas Taivano kino kūrėjas Hou Hsiao-hsien, suvaidinęs vieną pagrindinių, A-Longo vaidmenį. Tuo tarpu A-Džen personažą įkūnijo magnetiškoji Tsai Chin, realiame gyvenime visai ne aktorė, o garsi Taivano pop ir folk muzikos atlikėja.
Filmas užburia savo ritmika, įspūdingomis Taipėjaus panoramomis, kontrastuojančiomis su tyliomis kasdienio namų gyvenimo mizanscenomis, kuriose atsiveria vidinė drama ir tektoniniai santykio lūžiai.
Trijų trumpametražių filmų antologija „Žmogus sumuštinis“ laikoma vienu pirmųjų Taivano naujosios bangos pradžią žyminčių kūrinių. Joje ironiškai atskleidžiamos Taivano visuomenės socialinės realijos šaltojo karo metais. Antologiją sudaro trys tragikomiškos istorijos – „Žmogus sumuštinis“, „Viki kepurė“ ir „Obuolių skonis“. Pastaroji pavadinta pagal to paties pavadinimo Huang Chun-ming trumpų istorijų rinktinę, kuria remiantis sukurti visų trijų siužetų scenarijai. Šių pasakojimų centre matome žmones, vargingo gyvenimo įstumtus į kraštutines situacijas, rizikuojančius sveikata ir šeimos gerove dėl išgyvenimo. Toks atviras nepagražintos realybės vaizdavimas ne tik kandžiai oponavo iki tol vyravusiai kino stilistikai, bet ir susilaukė bandymų filmą cenzūruoti. Konservatyviausius kūrinio kritikus ypač papiktino trečiojoje istorijoje „Obuolių skonis“ vaizduojamos lūšnyną primenančios pastogės Taipėjuje, jų nuomone, galėjusios pakenkti tarptautiniam šalies įvaizdžiui, tuo atveju, jei filmas būtų rodomas užsienyje.
Vasario 13-14 dienomis Vilniuje abu filmus gyvai pristatys žymus Rytų Azijos regiono kino tyrėjas, prestižinio „King’s College London“ universiteto kino studijų profesorius Chris Berry.
Šeimos santykių dinamika
Turbūt viena universaliausių kūrybos temų – santykiai. Šiais metais į festivalį atrinkti filmai santykių tema telkia dėmesį į dažnai komplikuotus šeimos narių tarpusavio ryšius, o tuo pačiu atskleidžia unikalius požiūrio taškus, remiantis drąsiais režisūriniais sprendimais ir skirtingų vizualinės išraiškos priemonių panaudojimu.
Dokumentinis filmas „Kasdieniai pokalbiai“(2016 m.) – tai intymi, drąsi ir skausminga dukros, filmo režisierės Huang Hui-chen kelionė po motinos A-nu praeitį, siekiant atskleisti labai savitą ir kompleksišką jos asmenybės paveikslą: A-nu yra daoistinių laidotuvių ceremonijų šventikė, lesbietė, turėjusi daugybę gyvenimo partnerių, lošėja, ištikima draugė ir, galiausiai, aplaidi motina. Būtent šią A-nu tapatybės dalį dukrai, prieš keletą metų pačiai tapus mama, norisi suprasti labiausiai. Atviruose interviu su motina, jos esamomis ir buvusiomis partnerėmis, seserimis ir broliais, režisierė atskleidžia komplikuotą motinos gyvenimo panoramą, kurioje kartais matome ją kaip auką, kartais kaip heroję, o kartais kaip skriaudėją. Filmas unikalus tuo, jog jame pati režisierė kartu yra savotiškas tyrimo objektas ir filmo medžiaga. Ekrane matome ją pokalbiuose su motina emocionaliai dalinantis skausmingomis savo patirtimis: ką jai reiškė augti su mama, kuriai ji niekada nesijautė svarbi.
„Kasdieniai pokalbiai“ – tai itin atviras, sudėtingas, įspūdį ilgam paliekantis pasakojimas, kuriame aidėte aidi mažos mergaitės prašymas būti mylimai.
Po filmo seansų Vilniuje ir Kaune vyks nuotoliniai interviu su režisiere, kurių metu klausimus galės uždavinėti ir publika.
Debiutinis režisieriaus Pan Ye-kin pilnametražis filmas „Šeimos reikalai“(2025 m.) pasakoja vienos šeimos istoriją, apimančią dvidešimt ketverius metus ir keturis skirtingus laikotarpius. Kiekvieno veikėjo asmeninė drama perteikiama iš pirmojo asmens perspektyvos. Filmas gilinasi į sudėtingą šeimos tarpusavio santykių dinamiką, kurią veikia ne tik skirtingos patirtys, bet ir išoriniai, iš visuomenės ir kultūrinių normų kylantys lūkesčiai.
Nepaisant to, jog tai režisieriaus pilno metro debiutas, filmas išsiskiria vizualinių išraiškos priemonių gausa. Pan Ye-kin, prieš tai ilgus metus dirbęs montažo režisieriumi, operuoja plačiu kinematografiniu žodynu, kuris pasitarnauja itin subtiliai, bet paveikiai atskleidžiant kiekvieno veikėjo vidinę dramą ir neišsakytas emocijas.
Savojo „aš“ paieškos
Šių metų programoje rasite ir istorijų, kurių herojai leidžiasi į savęs paieškas, vieni tą daro metaforiškai, kiti – tikrąją to žodžio prasme. Jauno žmogaus virsmą, pereinant į suaugusiųjų pasaulį ir išgyvenant vidinį konfliktą tarp to, ko nori tu pats ir ko iš tavęs tikisi šeima ir visuomenė, atskleidžia dramos „Prieš aušrą“(2025) ir „Aukštyn, Ašin!(2011).
Dar vienas pilno metro debiutas šių metų programoje – režisieriaus Tsao Shih-han drama „Prieš aušrą“, kurios veiksmas vyksta dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje. 1996-aisiais, Taivanui ruošiantis surengti pirmuosius tiesioginius prezidento rinkimus, Kinija pradeda didelio masto karines pratybas, siekdama paveikti rinkimų rezultatus. Tuomet dar tik penkiolikmetis Džou išgyvena paaugliškas tapatybės problemas – maištauja prieš mokykloje ir namuose taisykles diktuojančius suaugusiuosius. Dėl tvyrančios galimo karo grėsmės Džou tėvo darbo perspektyvos tampa neaiškios, tad atmosfera namuose pasidaro dar slogesnė.
Režisierius prisipažįsta, kad šis filmas – bandymas reflektuoti savo paties paauglystės patirtis, suprasti, kaip gyvenimas karo grėsmės, politinio virsmo ir nuolatinių abejonių dėl ateities akivaizdoje formavo jo ir bendraamžių savęs ir supančio pasaulio suvokimą.
Filmas „Prieš aušrą“ – tai istorija apie augimo skausmus: tokius, kuriuos patiria jaunas žmogus, stovintis ant slenksčio į suaugusiųjų pasaulį ir tokius, kuriuos patiria visuomenė, stovinti ant politinių pokyčių slenksčio.
Kino seansuose Vilniuje ir Kaune dalyvaus ir pats režisierius bei scenarijaus autorius Tsao Shih-han, tuo metu viešėsiantis Europoje. Tad tai išskirtinė proga ne tik išvysti naujausią jo kūrinį, bet ir išgirsti daugiau apie filmo kūrybinį procesą.
Įkvėpta realaus gyvenimo, sportinė drama „Aukštyn, Ašin!“ pasakoja apie dar vaikystėje gimnastiką pamilusį jaunuolį. Po kelių metų intensyvių treniruočių, motina netikėtai liepia Ašin pasitraukti iš mokyklos gimnastikos komandos tam, jog galėtų jai padėti šeimos versle. Maištaudamas prieš tokį motinos sprendimą, Ašin pradeda nuolat veltis į muštynes, o vėliau įsipainioja ir į nusikalstamas veiklas. Tačiau, išgyvenęs tragišką netektį, jis ryžtasi sugrįžti į mylimą sportą. Šis pasakojimas – tikra režisierius Lin Yu-hsien brolio, gimnastikos trenerio Lin Yu-shin gyvenimo istorija. Filmas įtraukia savo greitu tempu, jame gausu veiksmo, nuotaikingų, bet preciziškų, choreografinę seką primenančių kovos scenų. Per įspūdingas gimnastikos treniruočių scenas atskleidžiamas šio sporto grožis ir sportininkų meistrystė, kylanti iš kūno ir proto disciplinos dermės.
Filmas patiks mėgstantiems tobulą veiksmo, humoro ir dramos balansą ir tiems, kuriuos visuomet pralinksmina Jackie Chan kovos stilių primenančios muštynių scenos.
Festivalis „Taivanas ekrane“ vyks vasario 8-16 dienomis Vilniuje, kino centre „Skalvija“, Kaune, kino centre „Romuva“ ir Klaipėdoje, kino teatre „Arlekinas“. Organizatoriai kviečia leistis į kino atradimų kelionę, kurios metu ekranuose atsivers ryškus ir daugialypis Taivano kultūros veidas. Detalesnės informacijos apie filmų seansus ir susitikimus su kino kūrėjais galite ieškoti: www.azijosmenucentras.lt
Festivalį „Taivanas ekrane“ remia Taivano kultūros ministerija ir Taivaniečių atstovybė Lietuvoje.
Tekstą parengė Gabija Morkūnaitė