Viešojoje erdvėje tvyrant nerimui dėl kultūros autonomijos, žiniasklaidos laisvės bei geopolitinių įtampų, vaidmenį visuomenėje tenka permąstyti ir universitetams. Vilniaus universitetas (VU) ėmėsi lyderystės – Filosofijos fakultete buvo surengta diskusija „Universitetas velniop einančiame pasaulyje: pareiga, pašaukimas, ribos“. Joje kelti klausimai, kokių lūkesčių visuomenė turi mokslo žmonėms, ką ir kaip kalbėti studentams, kur baigiasi akademinė laisvė ir prasideda nuomonės primetimo rizika.
Diskusijoje dalyvavo VU Filosofijos fakulteto psichologijos profesorė dr. Danutė Gailienė, socialinio darbo docentė ir VU tarybos narė dr. Birutė Švedaitė–Sakalauskė, kriminologijos docentas dr. Algimantas Čepas, VU studentų atstovybės narys Vismantas Daujotas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė ir Kultūros asamblėjos viena iš vadovių Gintarė Masteikaitė, LRT Tyrimų skyriaus žurnalistė, Lietuvos žurnalistikos centro atstovė Indrė Makaraitytė. Diskusiją vedė VU Filosofijos fakulteto profesorius dr. Nerijus Milerius.
Ar įmanoma būti vertybiškai neutraliais
Nerijus Milerius diskusiją pradėjo nuo citatos iš Shakespeare‘o „Hamleto“ – „the time is out of joint“, kurią jis išvertė kaip „pasaulis nušoko nuo vyrių“ ir kuri susišaukia su diskusijos pavadinimu „Universitetas velniop einančiame pasaulyje“.
„Pasaulis, nušokęs nuo vyrių, reiškia, kad ligšiolinė pasaulio tvarka byra. Apie tai kalba ir žinomas JAV sociologas Immanuelis Wallersteinas savo 2014 m. išleistoje knygoje „The World is Out of Joint“. Tik mums mūsų geopolitinėje situacijoje ir karo Ukrainoje kontekste jau nebereikia jo teorinių argumentų, realiai viską jaučiame. Klausimas tik, ar universitetas turėtų likti tam tikra elitinė zona, laisva nuo vadinamojo politikavimo?“, – svarstė N. Milerius.
Jis pacitavo Vilniaus universiteto misijos apibrėžimą VU statute: „Iš praeities kylanti, dabarties iššūkių skatinama ir ateities kartoms perduodama nepaneigiama Universiteto pareiga ir neatimama teisė – stiprinti Lietuvos ir pasaulio pažintines ir kūrybines galias, puoselėti akademines ir kitas dvasines ir socialines vertybes, ugdyti aktyvius ir atsakingus Lietuvos valstybės piliečius ir visuomenės lyderius.“
Taigi, kaip suderinti pilietiškumo ugdymą ir akademinę distanciją? VU tarybai narė Birutė Švedaitė-Sakalauskė savo poziciją pagrindė profesine tapatybe – kaip socialinio darbo docentė ji privalanti būti vertybiška.
„Atstovauju socialinio darbo studijoms, kuriose rengiame profesionalus žmogaus teisių profesijai. Tai vertybinė disciplina. Gruodžio 16-ąją, kai vyko protestas už laisvą žodį, turėjau vesti paskutinį socialinio darbo antro kurso magistrantų užsiėmimą. Tačiau ryte gavau iš studentų žinutę: „Dėstytoja, nedarom paskaitos – einam protestą.“ Ir mes ėjome. Aš buvau labai laiminga, kad ne aš juos pakviečiau, bet jie mane. Pagalvojau, kad mes kažką labai teisingo padarėme mūsų studijų programoje, kažką labai gero padarė jų tėvai, padarė visa Lietuva, nes tai yra laisvėje užaugę vaikai. Kai atėjome prie Parlamento, ten buvo daugybė žmonių. Esu Nepriklausomybės laikų vaikas, prisimenu ir labai sunkių patirčių prie Parlamento, tad su visu savo grauduliu apsidairiau aplinkui ir supratau, kad buvau viena vyresnių. Ir vėl pagalvojau, kad kažkas labai gero nutiko visoje toje negerovėje“, – sakė B. Švedaitė-Sakalauskė.
Su studentais ir studentėmis ji visada kalbasi apie tai, kas vyksta aplinkui – kaip visuomenėje būti kartu, nes nuo visuomenės sanglaudos labai priklauso jos atsparumas.
„Matau fatališkų klaidų, padarytų švietimo sistemoje, vedančių prie vis didesnio jo privatizavimo: mes sugebame auginti savo vaikus taip, kad jie nebesusitinka tarpusavyje. Jeigu mus ištiktų didelė bėda, ši klaida mums labai brangiai kainuotų“, – įspėja docentė.
Studentai, dėstytojai ir galios santykiai
VU Filosofijos fakulteto kriminologijos docentas A. Čepas pabrėžė, kad dėstytojai studentų atžvilgiu vis dėlto yra galios pozicijoje: „Mūsų atsakomybė galbūt yra ne tik studentams perduoti vertybes, bet ir užtikrinti, kad tai būtų natūralus perėmimas, o ne dėstytojo įdiegtas. Ugdymas nereiškia įdiegimo.“
Psichologijos profesorė Danutė Gailienė akcentavo, kad universitetas nėra mokykla ar namai. Pasak jos: „Vienintelis dalykas, ką universitetas gali duoti studentams, yra stiprūs dėstytojai – asmenybės su stuburais, bet požiūrių jie gali turėti įvairių. Studentai yra suaugę žmonės, jie atsirinks, kas yra kas. Svarbiausia, kad jie matytų, jog universitete ieškoma tiesos – iš tikrųjų ieškoma tiesos!“
Ko tikisi studentai? Vismantas Daujotas iš VU Studentų atstovybės paminėjo, kad iš dėstytojų tikimasi ir tam tikro paskatinimo bei švietimo, platesnio konteksto parodymo:
„Mes galbūt nematome viso vaizdo, o dėstytojai padeda praplėsti įvairias perspektyvas tiek studijose, tiek ir plačiau. Aš pats studijuodamas Filosofijos fakultete susiduriu su atviresnio mąstymo dėstytojais, nei galbūt būtų kitose studijose. Sociologijos kryptyje su dėstytojais diskutuojame apie tai, kas vyksta valstybėje, kodėl žmonių požiūriai yra skirtingi ir ar galima rasti aukso viduriuką. Man atrodo, kad diskusijų formatas yra tinkamiausias studijų procese išsigryninti skirtingus požiūrius ir argumentus ir studentams įsitraukti į valstybėje vykstančius procesus.“
Visgi, anot V. Daujoto, reikia suprasti, kad studentų yra įvairių: „Vilniaus universitete mokosi daugiau kaip 24000 studentų penkiolikoje fakultetų Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Tai didelė įvairovė ir mes, Studentų atstovybė, nebandome suvienodinti visų lūkesčių ir matymo. Mūsų tikslas yra atstovauti skirtingoms studentų interesų grupėms ir užtikrinti demokratinius principus, nepriklausomai nuo to, kokia politinė partija vadovauja Lietuvos valstybei.“
VU TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė prisiminė, kai pati būdama studentė kartą nemaloniai nustebo, kai tuometinė studentų atstovybė visų studentų vardu dalyvavo politiniame proteste prieš tuometinę konservatorių vyriausybę, nors pačių studentų niekas neklausė, ar jie pritaria tokiam dalyvavimui. Mat tuomet (tai buvo apie 2000 m.) konservatoriai buvo nemėgstami žiniasklaidos ir atstovybės vadovams buvo „akivaizdu“, kad prieš juos reikia protestuoti. Tuo metu visuomenė irgi buvo pasidalijusi, tačiau dabartinis susiskaldymas visuomenėje, jos manymu, yra pavojingesnis: „Su kolegomis šiuo metu atliekame tyrimą apie visuomenės poliarizaciją. Viena vertus, skaitome begalę knygų ir straipsnių apie tai, kas vyksta kitose šalyse ir kokias neigiamas pasekmes sukelia emocinė poliarizacija, kita vertus, darydami apklausas ir kalbindami žmones regionuose renkame medžiagą apie mūsų visuomenę ir matome skirtingas perspektyvas. Vakaruose stebimas demokratijos nuosmukis ir susiskaldymas mums mūsų geopolitinėje situacijoje gali grėsti net valstybės likimu – tai yra rimta, todėl mes neturime moralinės teisės daryti iš savo piliečių priešų. Todėl būtina remtis mokslu, tyrimais ir nedaryti greitų žingsnių.“
A. Ramonaitė teigia, kad universiteto tikslas, misija ir prasmė yra ieškoti tiesos, o ne praktinis veikimas: „Sociologijos klasikas Maxas Weberis sako (cituoju straipsnį „Mokslas kaip profesinis pašaukimas“ iš žurnalo „Problemos“), kad yra skirtingi laukai su skirtingomis veikimo logikomis. Nesakau, kad universitete turime nusišalinti, esame piliečiai, bet turime bent jau neveikti su universiteto vėliava. Nes galime apsigauti manydami, kas šiuo metu yra gėris ir blogis. Mokslo esmė ir mokslininko priedermė yra refleksyvumas, abejonė ir visko tikrinimas. O politiniam ėjimui į priekį reikia neabejojimo lyderystės.“
Kultūros asamblėja ir universiteto vaidmuo
Diskusijoje dalyvavusi viena iš Kultūros asamblėjos lyderių Gintarė Masteikaitė save įvardino kaip tą, kuri eina į priekį. Tam tikro proaktyvumo ji tikėtųsi ir iš universiteto:
„Mums visiems svarbu pripažinti, kad pasaulis labai greitai keičiasi. Vilniaus universiteto bendruomenė turi potencialo labai greitai permąstyti, kur mes esame, kaip šalis ir kaip universitetas, ir kokį pokytį mes turime padaryti. Kultūra turi gebėjimą kisti ir prisitaikyti, reflektuoti – ne visada. Jeigu turite žinių, kurios mums gali šiame etape padėti, dalinkitės jomis. Labai įkvepiantis pavyzdys, kad rektorius pakviečia sėsti prie bendro stalo. Bet gal kvietimo nebeužtenka, gal reikia nueiti pasibelsti į duris ir sakyti: ateiname su pasiūlymais. Labai reikia proaktyvumo ir greičio.“
Anot G. Masteikaitės, požiūris į kultūrą niekada nebuvo palankus, tačiau raumenį „pastovėti“ už save patreniravo kovidas, kai nemaža dalis kultūros lauko, ypač iš nevyriausybinio sektoriaus, atsidūrė ant išlikimo ribos: „O kai po virtinės V. Blinkevičiūtės ir socialdemokratų pažadų apie tai, kaip dabar kultūra bus mylima (socialinės išmokos, didesnis biudžetas), rugsėjo 22 d. nuskambėjo pagarsėjusi „Nemuno aušros“ deleguoto ministro kalba, supratome, kad tai paskutinis lašas.“
G. Masteikaitės teigimu, kultūros bendruomenė protestuodama įžodino daug platesnės visuomenės jauseną – atliepė žmonių nerimą ir „jau seniausiai Lietuvoje egzistavusį neteisybės jausmą“. O universitetai yra ta vieta, kuri gali sukurti diskusiją ir susodinti skirtingas žmonių grupes: „Mums reikia kuo daugiau erdvės kalbėtis su labai skirtingą nuomonę turinčiais žmonėmis.“
Laisvas žodis ir kokybės poreikis
Prieš perduodamas žodį LRT žurnalistei Indrei Makaraitytei, N. Milerius prisiminė savo patirtį prieš daugelį metų dėstant žurnalistikos studentams, kurių nemaža dalis dirbo dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“. Paklausus, kaip jie supranta etiką, išaiškėjo, kad jaunųjų kolegų etikos supratimas priklausė nuo jų darbdavių brėžiamos politinės linijos.
„Interneto žiniasklaida savo laiku padarė labai gerą darbą Lietuvai – sužlugdė „Respublikos“ (kurioje dirbo ir dabartinis Prezidento patarėjas) ir „Lietuvos ryto“, piktųjų žiniasklaidos genijų, hegemoniją“, – į pastabą sureagavo I. Makaraitytė. Pasak jos, geresnės žiniasklaidos būklės, nei turime dabar, nesame turėję. Etišką žiniasklaidą gina ir tokios institucijos, kaip neseniai įsteigta Žurnalistų profesionalų asociacija, tačiau dėl politinių sprendimų aplink LRT situacija gali pasikeisti.
Anot I. Makaraitytės, žurnalistai yra reikšminga grandis tarp visuomenės ir valdžios, tačiau žurnalistų bendruomenė nėra vienalytė, etikos normų ir net profesionalumo supratimas įvairus. Antai, kai tam tikrus politikus vengiama kviestis į studiją, tai – nekokybiško darbo požymis: „Žurnalistas gali kritiškais klausimais parodyti, ar politikas yra doras ir pan. Bet kai žurnalistas nepasiruošia laidai, nemoka suvaldyti pokalbio, tada sako – ne, šito žmogaus neleiskime į eterį. Taip neturi būti.“
Kita vertus, politikai turi svertų manipuliuoti žiniasklaida, nes viešieji ištekliai yra svarbus pajamų šaltinis ir komercinei žiniasklaidai. I. Makaraitytė pabrėžė, kad dėl visų politinių jėgų manipuliacijų regionuose beveik neliko nepriklausomos žiniasklaidos, o puolant visuomeninį transliuotoją pasitelktas politinio neutralumo terminas yra pavojingas, nes jis nereiškia objektyvumo, o tik atima iš žiniasklaidos kritišką balsą.
„Tu negali būti neutralus blogiui, kančiai. Šis neutralumo primetimas ateina iš Prezidento institucijos deleguojamų keturių LRT tarybos narių. Nesu protestų šalininkė, bet iki jų buvo prieita per nekalbėjimą“, – sakė I. Makaraitytė.
Koks būtų universiteto vaidmuo šitoje situacijoje? „Visi esame piliečiai ir turime daryti savo darbą geriausiai, kaip galime, taip pat ir universitete: aiškinti, daryti tyrimus, juos viešinti ir padėti ieškoti tiesos“, – apibendrino I. Makaraitytė.
Pilietis ar mokslininkas?
Kokios pozicijos turėtų laikytis universitetas, dėstytojai, mokslininkai? Pasak D. Gailienės, universiteto žmonėms šiandien yra iššūkis suderinti akademiko ir piliečio tapatybes: „Žinoma, mūsų svarbiausias uždavinys yra rūpintis studijų kokybe, atlikti gerus tyrimus. Bet sykiu turi jautriai matyti, kada reikia parodyti ir savo poziciją, tiesą sakyti, studentus agituoti ir nevynioti į vatą. Visgi reikia atskirti atsakomybes. Situacija yra politinė, jeigu nebūtų įvykusi šita koalicija, kai kurių problemų ir nebūtų. Koaliciją sudarė politikai ir įvarė mus į šitas dvejones.“
Visgi prieš galvojant, „ar pasaulis eina velniop, o gal dievop“, D. Gailienė siūlo susimąstyti apie paties universiteto tapatumą: „Pamenu, 1993 m., į Lietuvą atvyksta Popiežius Jonas Paulius II. Šv. Jonų bažnyčioje vykusiame susitikime rektorius skelia prakalbą: esą visada iš universiteto sklido šviesa – nuo amžių amžinųjų, ir net per paskutinius dešimtmečius, cituoju, „nei politiškai, nei ekonomiškai, nei socialiai mūsų sunaikinti nepajėgė“. Tada Popiežius pristatė daug realistiškesnę poziciją, jis pasakė: „Džiaugiuosi, kad galiu susitikti su jumis. [...] Žvelgiu į jūsų akis, pažinusias ašaras“ (tai jo garsioji frazė). Sako, kiek jums visko teko iškentėti – ir prievartinę marksistinę ideologiją, ir karingąjį ateizmą. Kitaip tariant, turėjo atvykti svečias, pastatyti prieš mus veidrodį ir pasakyti: nemeluokite, žiūrėkite, kas jūs esate ir ką reikia įveikti. Pirmiausia reikėtų į save atsigręžti.“
A. Ramonaitė taip pat pabrėžė savikritiško požiūrio į save ir socialinės empatijos būtinybę: „Yra tokia sąvoka „place resentment“ – vietove grįstas socialinis apmaudas, kai žmonės gyvena apleistose, nuo didmiesčių nutolusiose vietovėse, tokiose kaip Pagėgiai ar Šilutė, kur yra aukštas skurdo lygis, prasta infrastruktūra. Mūsų tyrimas parodė, kad koreliacija tarp R. Žemaitaičio gautų balsų rinkimuose ir skurdo rizikos indekso yra labai aukšta. Be to, socialinis apmaudas Lietuvoje yra labai susijęs su transformacijos trauma. Jei žmonės sako, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, tai nebūtinai reiškia, kad jie nori ten grįžti. Veikiau tai yra pyktis dėl to, kad niekada viešai nebuvo įvardinta ta milžiniška kaina, kurią mes sumokėjome po 1990 m., kai mūsų BVP krito penkiasdešimčia procentų. Šitą kainą sumokėjome ne mes konkrečiai – mes gyvename gerai; kiti gyvena blogai ir užuot galvoję, kaip pakeisti situaciją, mes juos vadiname „lūzeriais“ ir „vatnikais“. Tai nėra tik ekonomikos klausimas, tie žmonės dabar jau kažkaip susitvarkė savo gyvenimus. Tai yra orumo klausimas.“
B. Švedaitė-Sakalauskė paantrino A. Ramonaitei, kad universitete „esame tie, kurie laimėjome iš mūsų laisvės“, tačiau verta atsigręžti ir į pralaimėtojus: „Šia prasme esu kritiška savo universitetui, nes VU yra elito ir turtingųjų universitetas. Man labai trūksta socialinės minties, ką mes, kone Utenos dydžio miestas – VU vienija virš 35000 žmonių bendruomenę, galime pasiūlyti kaip tarnystę visuomenei. Man neramu matyti, kokie socialiniai skirtumai formuojasi mūsų šalyje ir kaip mes to nereflektuojame. Prieš dešimt metų universitete veikė iniciatyva „Kelrodė žvaigždė“: studentai savanoriavo mokyklose – savo pavyzdžiu rodė vaikams, kuriems nesiseka, kad ir „tu gali“ ateiti į universitetą. Bet iniciatyva nunyko.“
„Artėja Vilniaus universiteto 450 metų jubiliejus. Universitete yra buvę visko: beveik 100 metų jis buvo uždarytas carinės Rusijos, nes čia buvo per daug laisvos minties. Bet yra ir kolaboravimo patirties: nespėjo nacių kariuomenei įžengti į Lietuvą, kai tą pačią savaitę rektorius Mykolas Biržiška parašė atleidimo aktą didžiausiam sąrašui žydų darbuotojų ir studentų, ir jie dingo. Dabar universitetas turi drąsos jau 10 metų atsiprašyti už visa tai. Man norėtųsi, kad universitetas būtų ta jėga visuomenėje, kuri nepameta sveiko proto. Universitetas turi autonomiją. Jeigu mes ją saugosime ir finansiškai nebūsime tiek daug priklausomi nuo valdžios, tai mums pavyks tą sveiką protą pasiūlyti ir visuomenei“, – sakė B. Švedaitė-Sakalauskė.
Studentų balsą diskusijoje įgarsinęs V. Daujotas taip pat įvardino, kas yra svarbiausia universitete: „Aš pats esu iš regiono, Kuršėnų miesto Šiaulių apskrityje, ir kažkada net negalėjau įsivaizduoti, kad galėsiu studijuoti VU. Manau, kad universiteto misija yra apimti skirtingas jaunimo bendruomenes ir suteikti, visų pirma, kokybiškas studijas, kad įgytus gebėjimus ir kompetencijas galėtume pritaikyti kuriant Lietuvos valstybę, kokioje norėtume gyventi. Universitetas turėtų ugdyti piliečius, kurie toliau savo gyvenime gebėtų kritiškai įvertinti įvairius procesus ir prisidėti prie sprendimų ir inovacijų Lietuvoje ir už jos ribų.“
VU Filosofijos fakultetas
Parengė Beata Baublinskienė
2026 03 04