Kovo 6 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete (VU FsF) vyko nacionalinės kvalifikacijos tobulinimo programos „Gyvenimo įgūdžių ugdymas“ baigiamasis renginys – praktinė konferencija „Gyvenimo įgūdžių ugdymo pamokos: patirtis ir įžvalgos“.
Konferencija buvo skirta apibendrinti įgyvendintas veiklas, patobulintas kompetencijas, reflektuoti pasiektus rezultatus ir pasidalinti gerąja praktika. Susirinkusius programos dalyvius sveikino VU FsF Pedagogų kompetencijų tobulinimo ir plėtros programų vadovė doc. dr. Asta Meškauskienė. Renginyje pranešimus skaitė programos lektorius Tautvydas Meldaikis ir mokytojai.
T. Meldaikis džiaugėsi mokytojų pristatymais, kuriuose gyvenimo įgūdžių pamokos skirtos empatijos ratams, žaidimams ar net molio terapijai: „Visų šių „nereikalingų“ dalykų mokytojai yra spec. būrys, kuris gali jau šiandien daryti tai, ko labiausiai reikia pokyčiui – kurti ekologišką kultūrą tvariam augimui.“
„Įžangoje, prieš mokytojų pranešimus, turėjau progą įsiterpti su savuoju. Visai reikėjo pasukt galvą, kaip įvardinti pranešimo temą, bet galva apsisuko ir sugrįžo prie to paties – „Ekologiška pedagogika: ar jau laikas apie tai kalbėti?“. Per pusvalandį apibendrinau dviejų rudens dienų, kurias turėjau su šiais mokytojais, turinį. Dar norėjau atnešti keletą klausimų, kuriems, manau, jau esam pasiruošę ieškot atsakymų. Pavyzdžiui, kaip pamatuoti, kokią kainą sumokame už nemokamą švietimą? Tiksliau, kokią žalą ekosistemai daro pramoninis švietimas? Kas nėra pramoninis švietimas? Gausus NEET’sų kiekis, patyčios, priklausomybės, maža savivertė, perdegimas, vienišumas, beprasmybė – galbūt tai yra dalis šios skolos?“ – pasakojo T. Meldaikis.
„Mokyklos yra gyvos bendruomenės, sudarytos iš individų, kurie susiburia mokytis ir tobulėti bendrystėje. Kaip jiems sekasi, priklauso nuo mokyklos kultūros. Kaip užtikrinti įvairovę? Kaip apsaugoti dirvožemį – kultūrą – nuo trąšų, kai tręšti tapo įpročiu? Kaip PASITIKĖTI prigimtiniu žmogaus noru augti? Esminis švietimo tikslas – padėti paruošti jaunus žmones gyvenimui po mokyklos, padedant sukaupti psichinius, emocinius, socialinius ir strateginius resursus, kurie pasitarnautų pasimėgaujant iššūkiais ir tinkamai susidorojant su neapibrėžtumais bei sudėtingomis situacijomis. Kaip ir žemės ūkyje, pramoninio ugdymo akcentas vis dar yra – rezultatai ir derlius: gerinti testų rezultatus, mokiniams dominuoti dienyne, mokykloms dominuoti reitinguose, didinti absolventų ir stojančiųjų skaičių ir t. t. Tačiau, kaip ir pramoniniame ūkininkavime, tokia sistema dažnai sukuria sąlygas, kurios slopina augimą. Mokiniai ir mokytojai atsiduria aplinkoje, kurioje daug nuobodulio, nusivylimo ir atsiribojimo. Vis dažniau žmonės tokioje sistemoje išsilaiko naudodami vaistus, kurie dirbtinai sutelkia dėmesį. Šalutiniai tokios sistemos kaštai milžiniški. Pramoninis mokyklos modelis sekina daugelį žmonių, kurie jame gyvena ir dirba. Kaina, kurią už tai mokame, yra pamažu nykstanti mokymosi kultūra. Švietimo evoliucija nutiks tada, kai suvoksime, kad ugdymas yra gyva sistema ir kad žmonės klesti tik tam tikromis sąlygomis, o kitomis – ne“, – konferencijoje diskutavo T. Meldaikis.
Mokytojų pranešimai apėmė empatijos ir tarpasmeninių gebėjimų ugdymo, socialinių tinklų poveikio, sveikų ir žalingų įpročių formavimo, ankstyvųjų krizės simptomų, stiprios bendruomenės temas. Taip pat mokytojai pasidalino geriausios gyvenimo įgūdžių pamokos idėja.
Mokytojai džiaugėsi baigę programą ir įveikę dar vieną profesinio tobulėjimo etapą.
Dalinamės programos dalyvės Ilonos Vaičiulienės (Rokiškio r. Obelių gimnazijos mokytoja) refleksija, kuriai pritarė ir kolegos.
Mano jausmai, pojūčiai, išgyvenimai ir patirtis baigus „Gyvenimo įgūdžių ugdymo“ programą
- Buvau informuota, kad Gyvenimo įgūdžių paskaitos vyks nuotoliu. Koks stresas mane apėmė, kai gavau programą! Teko išeiti iš komforto zonos. Kas tie 200 km?! Juk puiki proga pasigirti, kad kelias dienas gyvenau Vilniuje.
- Pirmoji paskaita su dėstytoju Tautvydu, kurioje buvau labiau stebėtoja. Žaidimai?! Pirmoji mintis – kam to reikia? Netrukus supratau, kad tai suartina, prijaukina, suveda, išjudina, atsiranda saugumo jausmas. Padariau sau išvadą: jei man patiko, kodėl gi neturėtų patikti mokiniams?
- Jaunatviškas, švelnus, it šilkas, dėstytojos Joanos balsas dar šiandien skamba mano ausyse. O kiekvieną susitikimą jos kartojamas sakinys –„pirmiausia įvertinkite situaciją“– tapo mano gyvenimo strategija.
- Dėstytoja Monika – ramybės ir pozityvo įsikūnijimas. Ji sustiprino mano pasitikėjimą savimi ir leido pajusti, kad einu teisingu keliu.
- O dėstytojos Jūratės „eksperimentas“, po kurio visi „užsikrėtėme“ lytiškai plintančiomis ligomis, privertė rimtai susimąstyti ir apsvarstyti vertybes bei ištikimybės svarbą sveikatai.
Nuotolinės paskaitos buvo stiprios: dėstytojai vertė diskutuoti, aptarti įvairias situacijas, ieškoti skirtingų sprendimų būdų, diegė mumyse pozityvą. Peržvelgėme vertinimo sistemą, kūrėme savąsias, nagrinėjome Gyvenimo įgūdžių programą, gavome daug patarimų ir pagalbos iš visų dėstytojų. - Dėstytojo Adomo paskaitoje radau savo naująjį pašaukimą – provokuoti ir lanksčiai vesti pamokas. Mano pamokos įgavo naujų atspalvių: mokiniai išeina iš pamokų sužadinti, išprovokuoti, išsikalbėję, gavę daugiau, nei bet kada. O jų žibančios akys man suteikia moralinį pasitenkinimą.
- Civilinė sauga... Nors paskaitas vedė trys skirtingi dėstytojai, kiekvienas jų vis labiau kėlė „siaubą“ ir privertė susimąstyti, kad grėsmė iš tiesų egzistuoja. Grįžusi namo susimąsčiau, kur išsikasti bunkerį ir kaip susikrauti 6 kuprines.
Gyvenimo įgūdžių studijos man suteikė daug įvairių žinių ir labai vertingą gyvo bendravimo patirtį su dėstytojais bei grupe, kuri susirinko iš visos Lietuvos – iš skirtingų mokyklų, su skirtingomis patirtimis ir įgūdžiais. Nekantrauju nuo rugsėjo startuoti kaip Gyvenimo įgūdžių mokytoja. Mane aplankė nušvitimas, kad mano darbo principas remsis ekologija.“
Lina Vinikienė,
VU Filosofijos fakulteto jaunesnioji mokslo darbuotoja
2026 03 20