Pasirodė naujas režisierės Eglės Monikos Juozapavičiūtės dokumentinis filmas „Likimas“ iš ciklo „Kaip padėti sau“, kuriame Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto mokslininkai – indologas, filosofas prof. dr. Audrius Beinorius ir filosofas, sinologas doc. dr. Vytis Silius – svarsto apie likimą, laisvą valią ir žmogaus galimybių ribas.
Filme keliamas klausimas, su kuriuo vienaip ar kitaip susiduria daugelis – kiek iš tiesų galime kontroliuoti savo gyvenimą? Planai griūva, santykiai baigiasi, aplinkybės keičiasi, o sprendimai, kurie atrodo teisingi, ne visada nuveda ten, kur tikėjomės. Tačiau mūsų kultūroje nuolat girdime žinutę: jeigu pakankamai stengiesi, savo gyvenimą gali susikurti pats, viskas yra tavo rankose. Tačiau kur baigiasi mūsų pasirinkimas ir prasideda tai, ko patys kontroliuoti negalime? Ar pripažinti savo galimybių ribas reiškia nuleisti rankas, o gal, priešingai, aiškiau suprasti, ką iš tiesų galime pakeisti?
Žvelgdami į skirtingas Indijos ir Kinijos filosofines bei religines tradicijas, A. Beinorius ir V. Silius kalba apie laisvę ne kaip apie galimybę kontroliuoti visas gyvenimo aplinkybes, bet kaip apie gebėjimą atskirti tai, ką galime pakeisti, nuo to, ko pakeisti negalime.
Kai pastangų nepakanka
Mintis, kad žmogus pats kuria savo gyvenimą, gali suteikti veikimo laisvės, tačiau kartu kelia pavojų kiekvieną nesėkmę vertinti kaip asmeninę kaltę. V. Silius dokumentiniame filme pasakoja, kad pati likimo sąvoka jam ilgą laiką atrodė nemoderni ir net grėsminga – tarsi priešingybė laisvai valiai ir žmogaus galimybei pačiam spręsti, kaip gyventi. Tačiau ankstyvosios kinų filosofijos tekstuose, kuriuos tyrinėja mokslininkas, savarankiškumas nebūtinai reiškia nepriklausomybę nuo aplinkybių. Žmogus neveikia vakuume – jo sprendimus veikia aplinka, kiti žmonės ir įvykiai, kurių numatyti neįmanoma. Todėl savarankiškumą V. Silius sieja ne vien su gebėjimu spręsti, ko norime, bet ir su gebėjimu reaguoti į nuolat kintančią situaciją.
„Žmogaus savarankiškumas kyla ne iš gebėjimo valingai nuspręsti, ko jis nori ir kaip tą galima pasiekti, bet iš žmogaus sugebėjimo kiekvienu savo gyvenimo momentu atpažinti, kokie čia tie chaotiški vėjai mane dabar blaško ir kaip aš galiu jais pasinaudoti“, – svarsto V. Silius.
Pripažinti ribas nereiškia nuleisti rankų
A. Beinorius atkreipia dėmesį, kad likimo sąvoka nėra vienareikšmė. Antai, Indijos tradicijose egzistuoja kelios skirtingos sąvokos tam, ką lietuviškai dažnai apibendrintai vadiname likimu. Karma siejama su veiksmu, priežastingumu ir individo veiksmų pasekmėmis. Šis terminas, toks populiarus jau ir Lietuvoje, Indijoje nėra itin mėgstamas ir dažniau vartojamas filosofiniuose bei teologiniuose tekstuose, nes visą atsakomybę už gyvenimo įvykius perkelia pačiam žmogui. Pavyzdžiui, garsiojoje Patandžalio „Joga sūtroje“ sakoma, kad karma lemia žmogaus gimtį ir šeimą, gyvenimo trukmę ir sveikatą bei gyvenimiško patyrimo pobūdį.
Kita sąvoka – „daiva“ – susijusi su tuo, kas žmogų ištinka nepriklausomai nuo jo pastangų. Tai dieviškoji predestinacija (nuo „deva“), dievų nulemtumas. Būtent ši sąvoka dažniausiai sutinkama indiškos astrologijos tekstuose ir praktikose, nes astrologai vadinami „likimo žinovais“. O dažniausiai Indijoje vartojama sąvoka yra „bhāgya“ – ji sietina su sėkme, fortūna ar netikėtai žmogų ištikusiomis aplinkybėmis. A. Beinorius tai palygina su lietuvių tautosakoje aptinkamomis priešpriešomis: sėkmė–nesėkmė, laimė–nelaimė. Sakoma, kad reikia mokytis pajusti sėkmės bangas ir jomis pasinaudoti. Todėl kalbėti apie likimą, anot mokslininko, nebūtinai reiškia manyti, kad visas žmogaus gyvenimas jau yra iš anksto nulemtas.
„Vis dėlto pats faktas, kad likimo sąvoka dažniausiai vartojama astrologinėse konsultacijose ar kalbantis su įvairiais mokytojais ir guru, jokiu būdu nereiškia žmogaus bejėgiškumo įtvirtinimo“, – sako A. Beinorius. – „Mes su kolegomis VU Filosofijos fakultete vykdėme mokslinį projektinį tyrimą „Tarp pasirinkimo ir determinizmo: kultūrinė laisvos valios, sėkmės ir atsitiktinumo patyrimo bei konceptualizavimo įvairovė – Indija, Kinija, Mongolija, Lietuva ir USA“ (2019–2022 m.). Atradome, kad bemaž visose Azijos kultūrose nėra vakarietiško laisvos valios atitikmens, tačiau tai nereiškia fatalizmo, kaip mes dažnai manome.“
Pasak jo, veikiau priešingai – žmogui padedama suvokti, kad gyvenime buvo ir bus aplinkybių, kurių jis niekaip negali pakeisti. A. Beinorius primena ir amerikiečių egzistencinės psichologijos atstovą Rollo May, kalbėjusį apie žmogaus gyvenimo „duotybes“ – tai, ko nepasirenkame patys: kur ir kokioje šeimoje gimstame, kokią genetiką turime, kokioje kultūrinėje aplinkoje augame ar kokiomis aplinkybėmis gyvename. O kur dar ir „force majeure“ – karai, epidemijos, negandos ir panašiai. Tokių ribų pripažinimas savaime nereiškia neveiklumo. Mokslininko teigimu, aiškiau suvokęs tai, ko negali pakeisti, žmogus gali daugiau dėmesio ir energijos skirti tam, ką keisti iš tiesų yra jo galioje.
Gal ne kiekvieną sieną reikia pramušti
V. Silius siūlo kitaip pažvelgti ir į atkaklumą. Kartais veikti efektyviai reiškia ne bet kokia kaina įveikti priešais atsiradusią kliūtį, o pastebėti, kad pasikeitė pati situacija, ir atitinkamai pakeisti veikimo kryptį. Šią mintį jis aiškina remdamasis klasikiniu kinų tekstu – Sunzi „Karybos dėsniais“. Sunzi daug kalba apie peizažą ir kraštovaizdį, pateikia patarimų, kaip sėkmingai vesti karius į mūšį. Jis pabrėžia, kad karvedys, norėdamas padėti kariams pasiekti tikslą – pergalę, kartais turi juos įvesti į tokią situaciją, kurioje jie neturėtų kito pasirinkimo.
„Pavyzdžiui, jeigu kariams trūksta narsos, pastatyk juos tarsi ant skardžio krašto ir nuspirk kopėčias – tuomet jie neturės kito pasirinkimo, tik eiti į priekį, nes nebebus kur trauktis“, – pasakoja V. Silius.
Šią mintį V. Silius perkelia ir į kasdienį žmogaus gyvenimą. Judėti pirmyn nebūtinai reiškia laikytis iš anksto numatytos trajektorijos. Atsidūrus neplanuotoje situacijoje ne visuomet prasminga visas jėgas skirti mėginimui grįžti į ankstesnį kelią. Kartais tinkamesnis sprendimas gali būti ne sieną pramušti, bet ją apeiti arba apskritai pakeisti veikimo kryptį. Tokiu atveju prisitaikymas nėra pasidavimas – gebėjimas laiku pastebėti, kad aplinkybės pasikeitė, gali leisti veikti veiksmingiau nei atkaklus mėginimas įgyvendinti planą, sukurtą jau nebeegzistuojančiai situacijai.
Karma – ne viena ir ta pati idėja
Pati karmos samprata skirtingose Indijos religinėse tradicijose suprantama nevienodai. A. Beinorius kaip vieną pavyzdžių pateikia džainizmo filosofiją. Šioje tradicijoje pripažįstamas persikūnijimas ir priežastingumas, tačiau karma suvokiama kaip savitos materijos dalelės, kurios dėl žmogaus veiksmų tarsi prilimpa prie sielos ir ją apsunkina. Išsivadavimas siejamas su siekiu nebekurti naujos karmos ir pašalinti jau sukauptą.
Kitokią sampratą, anot indologo, pateikia sikhizmas. Jame karma taip pat pripažįstama, tačiau kartu svarbesnė yra Dievo valia ir malonė, kuri užsitarnaujama maldomis ir doru gyvenimu. Šie skirtumai rodo, kad net kalbant apie karmą negalima jos sutapatinti su paprasta formule, pagal kurią kiekvienas žmogaus gyvenimo įvykis yra tiesioginis jo ankstesnių veiksmų rezultatas ar pasekmė.
Be to, pasak A. Beinoriaus, įvairiose kultūrose egzistuoja ir griežtas teologinis determinizmas, kuris byloja, kad viskas yra griežtai ir iš anksto nulemta dievų ar Dievo. Tokių idėjų esama protestantizme, pavyzdžiui, Liuterio ir Kalvino teologijoje, jos žinomos ir islame („inshallah“ – „viskas Dievo rankose“), taip pat egzistuoja indiškoje teologijoje – „aš tik įrankis Dievo rankose“.
Kiek tada lieka pasirinkimo?
Čia išryškėja vienas sudėtingiausių klausimų: jeigu žmogaus sprendimus veikia ankstesnės patirtys, socialinė ir kultūrinė aplinka bei nuo jo nepriklausantys įvykiai, kiek lieka vietos laisvam pasirinkimui? A. Beinoriaus ir V. Siliaus svarstymuose pasirinkimas nedingsta, tačiau jis nebėra suprantamas kaip absoliuti galimybė valdyti savo ateitį, kuri sietina su vakarietiška laisvos valios samprata.
Žmogus gali nepasirinkti aplinkybių, į kurias patenka, tačiau vis tiek lieka klausimas, kaip jis į jas reaguos ir kaip jose veiks. Tokia laisvės samprata gerokai skiriasi nuo pažado, kad ateitį visada galima tiksliai suplanuoti ir įgyvendinti. Joje mažiau absoliučios kontrolės, tačiau daugiau dėmesio tam, ką žmogus gali padaryti konkrečiomis aplinkybėmis ir kaip jose jausti atsakomybę.
Ką iš tiesų galime pakeisti
A. Beinoriaus ir V. Siliaus svarstymuose vis grįžtama prie esminės skirties – tarp to, ką žmogus gali pakeisti, ir to, ko pakeisti negali. Galbūt kontroliuoti savo gyvenimą reiškia ne užtikrinti, kad viskas vyktų pagal planą, bet gebėti pastebėti pasikeitusias aplinkybes, pripažinti ribas ir tada spręsti, ką galima daryti toliau. Tokiu požiūriu likimo pripažinimas nėra atsisakymas rinktis. Priešingai – suvokimas, kad ne viskas priklauso nuo mūsų, gali padėti aiškiau pamatyti tai, kas yra mūsų pasirinkimas.
Tekstą pagal režisierės Eglės Monikos Juozapavičiūtės dokumentinį filmą „Likimas. Kaip padėti sau“ parengė Almantas Kunskas.
VU Filosofijos fakultetas
2026 10 19