2026 m. spalio 15 d. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Negalios studijų centras rengia I-ąją mokslinę-praktinę konferenciją, skirtą vienam svarbiausių šiuolaikinės negalios politikos ir praktikos klausimų - žmonių su negalia globos transformacijai ir perėjimui nuo institucinės kultūros prie žmogaus teisėmis grįstos paradigmos.
Deinstitucionalizacija nėra vien žmonių perkėlimas iš didelių globos institucijų į mažesnes gyvenamąsias vietas. Tai kur kas platesnis sistemos ir kultūros pokytis - siekis sudaryti sąlygas žmonėms su negalia gyventi bendruomenėje, rinktis, priimti sprendimus dėl savo gyvenimo ir naudotis tokia pagalba, kuri stiprina, o ne riboja jų savarankiškumą. Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių komitetas pabrėžia, kad deinstitucionalizacija turi būti grindžiama teise gyventi savarankiškai ir būti įtrauktam į bendruomenę, o kartu turi būti užkertamas kelias naujoms institucionalizacijos formoms.
Lietuvoje šis pokytis vyksta jau daugiau kaip dešimtmetį, tačiau praktika kelia svarbių klausimų: ar gyvenimas bendruomeninio tipo paslaugose visada reiškia gyvenimą bendruomenėje? Ar keičiantis gyvenamajai vietai iš tiesų keičiasi institucinė kultūra? Kaip užtikrinti žmogaus teisę rinktis ir priimti sprendimus? Kaip keičiasi specialistų vaidmuo ir pagalbos santykis? Ir kokių naujų rizikų gali atsirasti tuomet, kai senosios institucijos pakeičiamos naujomis, tačiau instituciniai veikimo principai išlieka?
Šie klausimai reikalauja ne tik politinių sprendimų, bet ir nuoseklaus mokslinio tyrimo. Mokslas leidžia pažvelgti už formalių sistemos pokyčių ir įvertinti, kas iš tikrųjų vyksta žmonių kasdienybėje: kaip keičiasi jų santykiai, galimybės rinktis, dalyvauti bendruomenėje, naudotis paslaugomis ir įgyvendinti savo teises. Naujausi tyrimai Lietuvoje rodo, kad persikėlimas į bendruomenėje esančius grupinio gyvenimo namus savaime dar neužtikrina savarankiško gyvenimo, o nepakankamas dialogas su bendruomenėmis gali kurti nepasitikėjimą deinstitucionalizacijos procesu.
Konferencijoje bus nagrinėjamos trys tarpusavyje susijusios temos: bendruomeninis gyvenimas ir jo iššūkiai, bendradarbiaujanti sistema bei nauji deinstitucionalizacijos sprendimai ir teisinio veiksnumo įgyvendinimas kaip neatsiejama deinstitucionalizacijos dalis. Bus aptariama, kaip keičiasi žmonių su negalia gyvenimo sąlygos persikėlus į bendruomenę, kokie institucinės kultūros bruožai išlieka grupinio gyvenimo namuose, kaip kuriamas bendradarbiavimas tarp socialinės pagalbos, sveikatos ir kitų sektorių bei kaip praktikoje įgyvendinama žmogaus teisė priimti sprendimus.
Ypatingas dėmesys bus skiriamas ir mažiau matomoms žmogaus teisių sritims – seksualumui, lyties raiškai, teisei į šeimos gyvenimą ir individualius pasirinkimus. Konferencijoje bus keliami klausimai, kaip specialistų vertybės, nuostatos ir galios santykiai gali padėti įgyvendinti žmogaus teises arba, priešingai, tapti jų ribojimo šaltiniu.
Svarbi konferencijos dalis – tarptautinis dialogas. Plenarinėje sesijoje dalyvaus mokslininkai ir ekspertai iš Lenkijos, Jungtinės Karalystės ir Japonijos, kurie pristatys skirtingų šalių patirtis ir požiūrius į deinstitucionalizaciją, savarankišką gyvenimą, žmogaus teises ir profesionalų galią. Lietuvos ir užsienio tyrėjų dialogas leis pažvelgti į Lietuvos procesus platesniame tarptautiniame kontekste ir kartu kritiškai įvertinti tai, kas jau pasiekta.
Konferencijoje bus kalbama ne tik apie pasiekimus, bet ir apie rizikas. Deinstitucionalizacijos procesui kyla pavojus apsiriboti fiziniu žmonių perkėlimu, nekeičiant kasdienės gyvenimo organizavimo kultūros. Rizika taip pat kyla tuomet, kai sprendimai dėl žmogaus gyvenimo priimami „jo labui“, tačiau ne kartu su juo, kai pagalba tampa kontrole, o naujos bendruomeninės paslaugos neatveria realių pasirinkimo galimybių. Todėl svarbu vertinti ne vien tai, kur žmogus gyvena, bet ir tai, kiek jis pats gali spręsti, rinktis ir dalyvauti savo gyvenimo bei bendruomenės kūrime. Jungtinių Tautų gairėse pabrėžiama, kad deinstitucionalizacija turi būti orientuota į žmogaus orumą, individualius poreikius, pasirinkimą ir realų dalyvavimą bendruomenėje.
Kartu konferencija sieks išryškinti inovatyvius sprendimus – nuo atvejo vadybos ir tarpsektorinio bendradarbiavimo iki naujų pagalbos modelių, teisinio veiksnumo atkūrimo ir jo ribojimo prevencijos. Svarbus dėmesys bus skiriamas praktikai, kuri leidžia ne tik reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus, bet ir užkirsti jiems kelią.
Konferencija siekia tapti erdve, kurioje susitinka mokslas, praktika ir politika. Jos tikslas – ne tik apibendrinti tai, kas jau padaryta, bet ir kelti nepatogius klausimus, įvardyti sistemines rizikas bei ieškoti sprendimų, padedančių pereiti nuo formalaus deinstitucionalizacijos proceso prie tikros žmogaus teisių ir pasirinkimo kultūros.
Nuo institucijos prie bendruomenės, nuo globos prie pagalbos, nuo sprendimų už žmogų – prie sprendimų kartu su žmogumi.