Pašalpų skyrimo tvarką perleidus savivaldybėms, pašalpų gavėjų sumažėjo trečdaliu, tačiau nemažėja viešų skundų šeimų, kurios rodydamos iniciatyvą prasigyventi gauna valstybės atkirtį, - joms mažinama pašalpa. Kodėl taip yra? - klausėme Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo ekspertės, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektorės dr. Jekaterinos Navickės.
- Savivaldybės labai džiaugiasi, kad joms perleidus pašalpų skyrimo funkciją sutaupo labai daug. Nuo 2012 metų pašalpų gavėjų sumažėjo apie 50 proc., nuo 2014 metų sumažėjo apie 30 proc. Taigi klausimas: iš kur tie sutaupymai? Girdime daug nepasitenkinimo iš tvarkingų daugiavaikių šeimų, kad taupoma jų sąskaita. Žinoma, dalis atkrito ir tų gavėjų, kurie piktnaudžiaudavo parama. Štai Radviliškyje skundėsi daugiavaikė šeima, kuri pardavė karvę, pieną, dėl to jiems buvo sumažinta socialinė parama. Savivaldybės turi galimybių ne tik mažinti išmokas, bet ir didinti tais atvejais, kai šeimos iš tiesų stengiasi ištrūkti iš skurdo spąstų. Šiuo metu veikia nuostata, kad savivaldybėms rekomenduojama perskirstyti sutaupytas lėšas socialinėms reikmėms. Tačiau, savivaldybių duomenimis, iš tų sutaupytų lėšų 50 proc. tenka kitoms sritims - savivaldybių skoloms dengti, fontanams statyti, apšvietimui įrengti ir pan.
- Pašalpų funkcija - tam tikrą laiką padėti žmogui, kol šis įsikabins į gyvenimą, tačiau jei asmuo prie pašalpos prisiduria kažką dirbdamas, pastaroji mažinama. Juk tai motyvacijos išbristi iš skurdo gniuždymas.
- Tai skurdo spąstai, kai žmonėms, patenkantiems į socialinės paramos sistemą, labai sunku išsikapstyti iš jos, nes bet koks jų bandymas atsistoti ant kojų, pavyzdžiui, laikini darbai, baigiasi paramos mažinimu. O tie laikini darbai dažniausiai ir būna laipteliai į nuolatinį darbą.
- Regionuose žmonės susiduria su dilema: jie nori dirbti, bet jiems geriausiu atveju siūlomas minimalus atlygis, o artimiausias darbas - už keliasdešimties kilometrų, kelionės išlaidos nemažos. Kodėl dalis politikų sau leidžia tokius žmones vadinti tinginiais?
- Per finansinę krizę ir dabar daug kalbama apie piktnaudžiavimus socialine parama, pašalpų gavėjai vaizduojami kaip veltėdžiai. Toli gražu ne visi jie tokie. Provincijose viešojo transporto sistemos beveik neegzistuoja ir darbų mažai, be to, pati sistema neskatina žmogaus dirbti. Prieš krizę niekas nekalbėjo apie tingėjimą, nes socialinės paramos gavėjų skaičius buvo apie 1-2 proc. visos šalies žmonių populiacijos. Tiesiog žmonės turėjo geresnes sąlygas dirbti. Šiuo metu paramos gavėjų skaičius yra apie 4 proc. visų šalies gyventojų. Lietuvos politikų užduotis - užtikrinti žmonėms sąlygas dirbti ir oriai gyventi.
- Ar pati pastebite ženklų, jog politikai prisiima atsakomybę už visuomenės skurdą?
- Apie politinę atsakomybę ir pastangas mažinti skurdą galima spręsti iš stambių reformų, kurias siekiama įgyvendinti. Daug kalbama apie naująjį socialinį modelį, kuris turėtų apimti visas socialinės apsaugos sritis, kalbama apie užimtumą, socialinį draudimą, bet ne apie skurdo mažinimo sritį. Ši sritis egzistuoja kaip šūkis, kad reikia mažinti skurdą. O pažiūrėjus į priemones matyti, kad skurdo sritis visiškai neliečiama. Pagrindinis šūkis, kad ekonomikai įsisukus skurdo problema išsispręs savaime, - tik liberalus mitas.
Informacijos šaltinis: Respublika.lt