FSF įvykiai

2026 m. rugpjūčio 27–28 d. (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro (PAScapes) mokslininkų grupė „Ekosocialinių idėjų tyrimai“ kviečia į konferenciją, skirtą apmąstyti ekosocialumo sampratą.

Ekosocialumo idėją šiandien galima suprasti ir kaip konceptualinį lauką, ir kaip metodologinę prieigą, kurios šviesoje atsiveria įvairūs tarpdisciplininiai iššūkiai. Šioje sampratoje sąveikauja filosofinės, aplinkodairinės, socialinės, (post)autoritarizmo ir pokolonijinių studijų interpretacijos. Ekosocialinės teorijos pradininkė Nancy Krieger akcentuoja biologinių ir psichosocialinių sričių persipynimą, Sandra Waddock siūlo šią idėją svarstyti kaip ekosocialinės vaizduotės problemą, anapus grynai žmogiškojo socialumo ir kolektyvinės įsivaizduojamybės paradigmos (Charles Taylor, Cornelius Castoriadis). Ekosocialumo terminas taip pat siejamas su socialinio darbo ar edukologijos tyrimais, ypač tuomet, kai šių disciplinų akiratyje atsiduria į pokytį orientuotos praktikos.

Kaip siejasi ateitis ir tvarumas? Turbūt pirmiausiai pagalvotume apie gamtosaugą, klimato pokyčius ir pan. O kaip tai veikia žmogų ir visuomenes? Pasak socialinių mokslų daktarės, Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto dėstytojos Ievos Adomaitytės-Subačienės, dažnai pamirštame socialinį tvarumo veidą: žmonės ir bendruomenės taip pat yra „ištekliai“, kurių išsaugojimu verta rūpintis. Tad reikalingi sprendimai, įgalinantys skirtingas visuomenės grupes dalyvauti tame, kas apibendrintai vadinama socialine gerove. 

Ruošti tuos, kurie plačiau žvelgdami į tvarumą gebėtų siūlyti reikalingus sprendimus, yra anglų kalba dėstomos bakalauro studijų programos „Tvarumas ir ateities visuomenės“ („Sustainability and Future Societies“) VU Filosofijos fakultete tikslas. Jūsų dėmesiui – pokalbis su programos vadove dr. I. Adomaityte-Subačiene. 

Liepos 13 d. 15 val. prasidėjo papildomas Vilniaus universiteto (VU) priėmimo į magistrantūros studijas etapas. Jis tęsis iki rugpjūčio 24 d., pirmadienio, 12 val. 

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) Ugdymo mokslų instituto Švietimo politikos centre darbą pradėjo vizituojanti profesorė dr. Liudvika Leišytė (Dortmundo technikos universitetas, Vokietija). Prie Švietimo politikos centro tyrėjų prof. dr. Leišytė prisijungė po ne vienerius metus trukusio mokslinio bendradarbiavimo.

Vizituojančios profesorės statusas žymi naują šios partnerystės etapą – glaudesnį bendradarbiavimą vykdant mokslinius tyrimus, rengiant publikacijas ir plėtojant naujas mokslines iniciatyvas.

Rugpjūčio 26–28 d. Vilniaus universitetas (VU) taps Europos aukštojo mokslo bendruomenės susitikimo vieta – čia vyks 48-asis Europos aukštojo mokslo draugijos (The European Higher Education Society, EAIR) forumas, kurį šiais metais organizuoja VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto Švietimo politikos centras. Viena didžiausių ir ilgiausias tradicijas turinčių aukštojo mokslo konferencijų Europoje į Vilnių suburs daugiau nei šimtą tyrėjų, aukštojo mokslo administratorių, politikos formuotojų ir kitų ekspertų iš viso pasaulio. 

Klimato kaita – jau ne tik apie gamtą. Ji vis dažniau atsispindi ir mūsų piniginėse – šildymo bei kuro kainose ar būsto renovacijos išlaidose. Tačiau vieniems šie pokyčiai kainuoja kur kas daugiau nei kitiems. Kodėl taip yra ir ką galima padaryti, kad žalioji transformacija būtų teisingesnė?

Ramutė Šulčienė, žurnalas „Savaitė“

„Klimato rizika niekada nėra vien apie patį pavojų – ji visada susijusi ir su tuo, kas turi galimybių apsisaugoti nuo šių pavojų, o kas ne“, – sako dr. Ulijona Kaklauskaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės politikos ir Tvarumo ir ateities visuomenių programų dėstytoja. 

Ar patiriamas nuovargis tėra intensyvaus darbo pasekmė, ar jau pirmieji perdegimo požymiai? Į šį klausimą padės atsakyti Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų Lietuvai pritaikytas moksliškai pagrįstas perdegimo rizikos vertinimo įrankis.

Gintarė Bidlauskienė, VU naujienos

VU mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad kas septintas Lietuvoje dirbantis žmogus pasižymi aukšta perdegimo rizika, tačiau ją atpažinti nėra paprasta – tik kiek daugiau nei pusė žmonių, manančių, kad patiria perdegimą, iš tiesų priklauso aukštos rizikos grupei. 

Dvi valandas trunkančios paskaitos, tūkstančiai ranka parašytų žodžių per egzaminą, smogas, sudėtinga biurokratija, tačiau kartu – studentų bendruomenė, profesorių rūpestis ir spalvų jūra virtęs universiteto miestelis. Vilniaus universiteto (VU) studentės Medėja Šalkutė ir Monika Gulbickytė vienam semestrui išvyko studijuoti į Indiją, kur įsitikino: šalies tikrovė gerokai įvairesnė už jos įvaizdį Europoje.

VU Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto studentės Indiją iki tol pažinojo iš paskaitų, akademinių tekstų ir asmeninių pomėgių. Nuvykti į šalį Medėjai Šalkutei padėjo vardinė Lubov Derczanski Hamied stipendija (skiriama Azijos studijų studentams, kad dalį studijų, praktikos ar mokslinių tyrimų atliktų Indijoje), o Monikai Gulbickytei – VU ir Jawaharlal Nehru universiteto (JNU) dvišalių mainų programa. Grįžusios iš Indijos studentės pasakoja apie išsklaidytus kultūrinius stereotipus, žmonių atvirumą ir tai, kodėl Indijos neįmanoma apibūdinti vienu sakiniu.