Terpės sąvoka šiuolaikinėje filosofijoje susilaukia vis daugiau dėmesio ir įgauna vis daugiau svorio. Patį terminą milieu visų pirma aptinkame Newtono mechanikoje, Balzacas jį perkelia į literatūrinę vartoseną, o tikrąjį svorį ši idėja įgauna visų pirma evoliucijos teorijose (pvz., Lamarck‘o ar Darwino). Vėliau, po Uexküllio pasiūlytos aplinkos (Umwelt) sampratos, terpės idėja svarbi filosofijoje apmąstant bet kokį subjektą ir jo buvimo sąlygas. Terpės kaip Umwelt traktuotė padaro reikšmingą įtaką ir Heideggerio Dasein interpretacijai, o dar didesnę filosofinę reikšmę milieu įgauna Canguilhemo, Simondono ir Stieglerio mąstyme.
Nors terpė ir aplinka dažnai suprantami kaip sinonimiški terminai, egzistuoja reikšmingi jų konceptualiniai skirtumai. Aplinkos idėja paremta skirtimi nuo individo (tai, kas ją atsiskiria nuo individo), o terpės samprata išreiškia susietumą su būtybe. Terpė suvoktina kaip individo dalis – tinkamų sąlygų visuma, kuri užtikrina, palaiko ir net suintensyvina būtiškąjį egzistuojančiojo potencialą. Aplinkos, terpės reikšmės įsisąmoninimas filosofijoje atvedė prie reliacinio, autopoetiniu ir simpoetiniu principu besiformuojančio subjekto sampratos.
Skaityti daugiau