Pasakojimai apie Artimuosiuos Rytus kartais išties primena garsiąją „Tūkstantį ir vieną naktį“. Mistinės istorijos čia visuomet susipynusios su realybe, o praeities pojūtis dabartyje kartais tiesiog stulbina savo ryškumu ne tik vaikštant gatvėmis ir stebint gyvenimą iš šalies, bet ir klausantis asmeninių istorijų iš kasdienybės gyvenimo. Čia laiko tėkmė sukuria statiškos būties įspūdį, savotiškai konservuotą laiką, išlaikantį ryšį su senais laikais, tačiau ryškiausia ir svarbiausia regione tai, kad įvairios istorijos ir pasakojimai niekuomet nesibaigia ir yra tarsi neišsemiami. Kartais atrodo, jų yra tiek daug, kiek danguje yra žvaigždžių. Prie šių istorijų priprantama, tačiau kiekviena jų pajėgi nustebinti. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų akademiniais metodais paremta analizė, blaškantis tarp knygų, rankraščių ir prie kompiuterio, ar tai būtų paprasčiausias vieno gyvenimo istorijos epizodas, pasakojamas besikalbant prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo, šios istorijos niekuomet nesibaigia, ir jos kiekvienąkart geba pažadinti vaizduotę.
Šiame regione politinė tematika kasdieniuose pokalbiuose yra tokia dažna, kaip saulė danguje ir iš jos kylantis bei jos spinduliuojamas karštis, apimantis visa aplink. Tačiau šiose aktualijose įvairiuose kontekstuose kartais išlenda veikėjų, apie kurių egzistavimą šiandieniai žemėlapiai nutyli. Todėl būtina paminėti, kad, norint suprasti Artimųjų Rytų specifiką, būtina žinoti, jog vienas būdingiausių šio regiono bruožų yra etninio ir religinio regiono pasiskirstymo nesutapimas tarp žemėlapio ir realybės. Jis yra toks pats senas, kaip ir apskritai visa Artimųjų Rytų politinė istorija, nukelianti į pirmųjų civilizacijų laikus, todėl tai vadinti kolonistų palikimu yra klaidinga. Mūsų dienomis vienose valstybėse tai pastebima ryškiau, kitose – ne taip aiškiai, tačiau šiandieniame Irake, kaip niekur kitur, gausu bendruomenių, kurių egzistavimas ilgą laiką rūpėjo tik mažam mokslininkų skaičiui. Šiandienės regiono realijos, itin dramatiškai pasireiškusios Irake, paskatino pasaulį pažvelgti į tai, kas slypi po plotu žemėlapyje, ant kurio parašyta „Irakas“, ir šįkart ne abstrakčiai ir formaliai, kur žmonių vietą užima skaičiai, o pasvarstyti apie tai, kokią kolektyvinę patirtį turi įvairios žmonių grupės.
Koalicijos remiamoms Irako karinėms pajėgoms perėmus iniciatyvą teritorinėje kovoje su „Islamo valstybe“, pasaulio žiniasklaidoje ėmė dominuoti nebe etninių ir religinių mažumų problemos, o Erbilio ir Bagdado santykių problematika. Tačiau toks aktualijų svorio centro persistūmimas nepanaikino mažųjų regiono bendruomenių problemų. Tokių bendruomenių yra daug, ir apie tokias jų kaip jazidai ar krikščionys kalbama nemažai, tačiau tokios kaip šabakai susilaukia mažai dėmesio.
Šabakai yra labai paslaptinga bendruomenė, gyvenanti trisdešimt penkiuose kaimuose į rytus nuo Mosulo, Ninevijos aukštumų srityje, tačiau 2014 m. „Islamo valstybės“ Irako puolime daugelis jų paliko šias teritorijas ir atgal grįžti pradėjo tik šiemet, atsikovojant Mosulą. Sudėtinga nurodyti šabakų populiaciją: duomenys varijuoja nuo keliolikos tūkstančių iki pusės milijono. Tikslių duomenų niekas nėra surinkęs. Šabakai kalba šabakų kalba – šiaurės vakarų iranėnų kalbų grupės kurdų zaza-gorani dialektu, nors trys kurdų gentys – Badžalano, Zangana ir Dawoodi buvo integruotos į šabakų bendruomenę, tačiau sugebėjo išlaikyti kurmandži kurdų kalbą. Didesnė dalis šabakų save laiko šiitais, dalis – sunitais, tačiau tikrasis jų tikėjimas ir ritualai nėra visiškai islamiški. Šabakizme, pavyzdžiui, yra iš krikščionybės perimta išpažintis, alkoholio vartojimas nėra visiškai uždraustas. Šabakai dalį ritualų atlieka šventosiose jazidams vietose, piligrimystės taškai jiems yra ir Nadžafas bei Kerbala, todėl teigiama, jog šabakizmas yra sinkretinė religija, susidedanti iš islamo, krikščionybės ir jazidizmo elementų. Tokį sinkretizmą poetiškai patvirtina viena iš romantinių teorijų apie šabakų kilmę, teigiant, kad terminas „šabakai“ galėjęs atsirasti nuo arabiško žodžio, reiškiančio „susipynimą“. Ši teorija palaiko idėją, kad šabakai susiformavo po įvairių genčių asimiliacijos, tarp jų daugiausiai būta Persijos kurdų bei Anatolijos turkomanų.
Šabakizme, pavyzdžiui, yra iš krikščionybės perimta išpažintis, alkoholio vartojimas nėra visiškai uždraustas.
Šventoji šabakų knyga, užrašyta Irako turkmėnų kalba, yra „Buyruk“ arba „Kitab al-Managib“, kas lietuviškai skambėtų kaip „Pamokomųjų veiksmų knyga“. Tai rinkinys pokalbių tarp šeicho Safi ad-din Ardabili (apie kurį žemiau) ir jo sūnaus Sadr ad-din Musa įvairiais religiniais klausimais, o ypač apie gyvenimą ir sufijų ordino principus. Į šią knygą taip pat įeina Persijos šacho Ismailo I (1487–1524), pasivadinusio „Khatai“ pseudonimu, poemos, kurios, kaip mano šabakai, yra Dievo įkvėptos, todėl religinių susibūrimų metu būna nuolat cituojamos. Tačiau būtent toks šacho Ismailo I mistifikavimas ir sakralaus statuso suteikimas atskiria šabakus nuo persų, vėliau tapusių šiizmo bastionu ir šiandienio Irano susikūrimo pagrindu.
13–14 a. istoriniame Azerbaidžane, šiandien esančiame Vakarų Irane, gyveno šeichas Safi ad-din Ardabili (1252–1334). Tai buvo kurdas mistikas, sunitas sufijus, gimęs Ardabilyje, tačiau dėl dvasinių mokytojų trūkumo vėliau persikėlęs į Širazą ir Gilaną. Ten jis tapo Zahidi sufijų ordino lyderiu, o vėliau šis ordinas persivadino į safavidus. Po Safi ad-Din Ardabili mirties sufijų ordino lyderystė perėjo jo sūnui Sadr ad-Din Musa. Kaip ir būdinga sufijams, pagrindinė jų veikla buvo dvasinės praktikos ir mistinių potyrių siekis.
Vis dęėlto 15 a. viduryje, valdant šeichams Džunaidui ir Haidarui, safavidai tapo karingi, paskelbė džihadistinę kovą krikščioniškajai Gruzijai. Maždaug tuo metu buvo pereita ir prie šiizmo. Tai sutapo su pretenzija tapti vadovaujančia bendruomene islame, teigiant mesianistines idėjas ir kildinant save iš Mahometo. Tai reiškė, kad safavidai save laikė teisėtais musulmonais ir kilo į kovą su priešininkais tiek islamo viduje, tiek už jo, tačiau toks siekis safavidus tolino nuo ortodoksinių dvyliktininkų islamo idėjų. Toks politikavimas pasibaigė tuo, kad Haidaro anūkas, Ismailas I, 1501 m. šiandien Vakarų Irane esančiame Tebrize pasiskelbė Safavidų imperijos šachu. Tai tapo šiandienio Irano formavimosi ištakomis, kai Ismailas I paskelbė dvyliktininkų islamą valstybine religija.
Žinoma, ne visi safavidai tapo valdančiąja Persijos klase: dalis užsidarė provincijose aplink Mosulą, neturėjo politinių tikslų, grindžiamų dieviškąja legitimacija, ir, užsiimdami daugiausia žemdirbyste, kūrė ir saugojo savo tradicijas. Dėl savo atokumo ir nesikišimo į politiką šabakai išvengdavo regione kylančių neramumų ir tik 20 a. antroje pusėje, Baath partijos laikais, valdant Saddamui Husseinui, buvo susidurta su sunkumais. Šabakai buvo skatinami prisijungti prie arabiškų klanų, tikintis, jog bus pamirštas jų identitetas. Apie juos taip pat buvo kuriamos teorijos, kad jie yra paklydėliai su klaidingu tikėjimu, todėl šabakai palaikė Saddamo Husseino nuvertimą. Vis dėlto po jo Irake įsivyravus chaosui dėl savo neaiškios kilmės ir sinkretinio tikėjimo, jie tapo įvairių grupuočių taikiniu. Irako žmogaus teisių raporte teigiama, kad vien 2007–2009 m. buvo nužudyta 1200 šabakų, o 2014 m. iškilusi „Islamo valstybė“ taip pat nepripažino šabakų kaip legitimios religinės bendruomenės.
Šabakai buvo skatinami prisijungti prie arabiškų klanų, tikintis, jog bus pamirštas jų identitetas. Apie juos taip pat buvo kuriamos teorijos, kad jie yra paklydėliai su klaidingu tikėjimu, todėl šabakai palaikė Saddamo Husseino nuvertimą.
Šiandien „Islamo valstybė“ baigiama išstumti iš Ninevijos aukštumų, tačiau šabakams nerimą kelia sena ir neišspręsta problema – vėl išryškėjusi kurdų bei arabų priešprieša. Kovos su „Islamo valstybe“ akivaizdoje šabakams reikėjo priimti sprendimą, kurią kovojančią pusę remti, ir tai suskaldė bendruomenę. Jų gyvenamosios teritorijos Ninevijos aukštumose yra ginčytinose vietose tarp kurdų ir Bagdado, todėl šabakų lyderis ir Irako parlamento narys Salemas Džiuma 2015 m. teigė, kad reikia referendumo, kuriame šabakai turėtų apsispręsti, kokios ateities jie nori: su Bagdadu ar Erbiliu. Jis mano, jog Irako Kurdistano globa suteiks geresnes sąlygas šabakams nei Bagdadas, o šią nuomonę pagrindžia romantiška mintimi, kad šabakai kadaise buvo kurdų genčių dalis, bet vėliau susiskaldė, atsiskyrė ir susijungė su kitomis gentimis, tačiau, anot Salemo Džiuma, nepaisant visko, šabakai ir šiandien tebesididžiuoja savo kurdiška kilme.
Alternatyvią viziją turinčių šabakų, matančių savo ateitį federaliniame Irake, sparnui atstovauja Hunainas Kado (Hunain Qaddo), Demokratinės šabakų asamblėjos generalinis sekretorius, kuris yra pareiškęs, jog kiti, ne Bagdado globą numatantys scenarijai, tik skaldo šabakus. Jis teigė, kad valdančioji Kurdistano demokratinė partija stengiasi bet kuria kaina užvaldyti Ninevijos aukštumų regioną dėl šiame regione esančių gausių naftos išteklių ir derlingų žemių, kuriose gyvena šabakai, kartu besistengiant pakeisti ir vietinių gyventojų identitetą, jį kurdifikuojant. Kado taip pat kaltina Erbilį, jog šis ginčytinose teritorijose tarp Erbilio ir Bagdado gyvenančius šabakus išnaudoja tarpusavio konfliktui reguliuoti. Todėl Kado mano, kad būtent federalinė valdžia – Bagdadas, sukūrus naują Irako administracinę sistemą, leistų atkurti stabilumą ir saugumą, o šabakai turėtų dalinę autonomiją naujojoje provincijoje Ninevijos aukštumose.
Nepriklausomai nuo palaikomos pusės, daugelis šabakų mano, kad jų dalyvavimas kovose dėl prarastų teritorijų susigrąžinimo iš „Islamo valstybės“ yra labai svarbus kaip ženklas, primenantis apie šabakų egzistavimą ir problemas, tačiau nėra vieningos, jų interesams atstovaujančios militarizuotos struktūros. Dalis šabakų kovoja po Irako Kurdistano pešmerga ginkluotųjų pajėgų sparnu, o kiti yra tapę Visuotinių mobilizacijos dalinių (Pupular Mobilization Units, PMU), priklausančių Bagdadui, dalimi. Skaičiais tai atrodytų maždaug taip: teigiama, kad yra apie 655 šabakai, priklausantys pešmerga daliniams, apginkluoti sunkiaisiais ir lengvaisiais ginklais, tuo tarpu yra apie 900 šabakų, kovojančių PMU gretose. Čia jų batalionas apginkluotas lengvaisiais ir vidutiniais ginklais. Kovose Mosului ir kitoms provincijoms į vakarus nuo jo atsikovoti iš „Islamo valstybės“ būtent PMU yra viena pagrindinių jėgų mūšio lauke. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad pešmerga dėl teritorinių ginčų šiose kovose aktyviai nedalyvauja.
Sudėtinga pasakyti, koks bus Irakas po to, kai nurims teritorinės kovos su „Islamo valstybe“. Politologai dažnai daro tendencijomis ir teorijomis paremtus spėjimus ir kuria tikėtinų raidos modelių scenarijus, tačiau ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet, kaip parodė 2016 m., ateities nuspėti neįmanoma, kai sprendžiami egzistenciniai, kolektyvinę sąmonę veikiantys klausimai. Todėl dar sudėtingiau bandyti nuspėti, kaip gyvens regiono mažumos, neturinčios politine ir karine galia paremtų argumentų. O gyvenimas tęsiasi ir kasdienybė įsuka, atitraukdama nuo problemų, su kuriomis šiandien susiduria Artimųjų Rytų regionas. O iš šios kasdienybės ir gimsta pasakojimai. Kiekvienas pasakojimas, kad ir koks jis būtų – politinė analizė ar asmeniniais išgyvenimais paremta istorija, bandanti trumpai parodyti tai, kaip vyksta gyvenimas toli pietuose, sugrąžina į Artimuosius Rytus. Kiekviena ši intelektualinė kelionė būna tokia pati, tačiau kartu ir labai skirtinga. O šabakai yra šios kelionės dalis.
Straipsnio autorius Šarūnas Rinkevičius
Šaltinis: Bernardinai.lt | 2017-06-20
Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-06-20-sabakai-uzsidariusi-ir-paslaptinga-bendruomene-nuo-kurios-prasideda-siandienio-irano-istorija/160794