Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos magistrantūros studentės Brigita Baškevičiūtė, Gailė Budvytytė ir Mintarė Varanavičiūtė vykdė tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, ar Vilniaus mokyklose vis dar yra opi patyčių problema. Pasak tyrimo autorių visame pasaulyje moksleiviai patiria patyčias. Nuo 1970-ųjų metų atliekami patyčių tyrimai rodo, kad situacija gerėja, tačiau daugelyje pasaulio šalių patyčios yra ypač opi socialinė ir psichologinė problema. Mokyklose moksleiviai jaučiasi nesaugūs ir pažeidžiami, ar tai „normalu“? Pagal 2019 metų Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis Lietuvos patyčių rodikliai yra vieni prasčiausių iš tyrime dalyvavusių 45 pasaulio šalių ir regionų. Lietuvoje net 29 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių mokyklose patiria patyčias, o pagal tyčiojimosi iš kitų rodiklį Lietuva pirmauja 13 metų ir 15 metų amžiaus grupėse; 11 metų grupėje tik Moldovos padėtis yra prastesnė nei Lietuvos.
Paprastai atliekami kiekybiniai patyčių tyrimai, nes siekiama išsiaiškinti patyčių mastą, priežastis ir bendrąsias raiškos tendencijas. Savo tyrime kėlėme tikslą išanalizuoti patyčias patyrusių moksleivių asmenines patirtis. Mus domino, kaip patiriamos patyčios, ar / kaip tyčiojimasis yra susijęs su tarpasmeniniais ryšiais ir mokyklos aplinka. Tam tikslui pritaikėme vizualų tyrimo metodą, kurį įsisavinome Vizualiosios sociologijos metodų kurso metu (dėstytojos prof. I. Juozeliūnienė ir dr. Irma Budginaitė-Mačkinė). Tikslinės atrankos būdu tyrimui atrinkome tris skirtingų Vilniaus miesto mokyklų 15-17 metų moksleives. Tyrimo duomenų analizei pritaikėme kompiuterinę Maxqda programą. Aptarsime patyčių mokyklose raiškos būdus, patyčių sąryšį su tarpasmeniniais moksleivių santykiais ir mokyklos aplinka.
Kaip reiškiasi patyčios?
Patyčias mokyklose tyrinėja tiek užsienio, tiek ir Lietuvos mokslininkai. Mus domino ar mokyklose vis dar įsitvirtinusios mokslininkų jau aptartos patyčių formos, ar atsiranda nauji tyčiojimosi būdai. Atsižvelgiant į sparčius skaitmenizacijos tempus darėme prielaidą, kad patyčių formos keičiasi ir persikelia į elektroninę erdvę. Ši prielaida nepasitvirtino, nes tyrimo metu fiksavome gerai atpažįstamas patyčių formas. Pavyzdžiui, Peter K. Smith (2013) išskyrė fizines, verbalines, netiesiogines ir santykių patyčias, o savo vėlesniuose darbuose įvedė naują – elektroninių patyčių – formą. Remiantis mokslininko idėjomis ir mūsų tyrimo duomenimis nustatėme keturias patyčių mokyklose formas – verbalines, neverbalines, elektronines ir fizines.
Dažniausiai reiškiasi verbalinės patyčios, kai „klijuojamos“ pravardės arba kalbama pašiepiamai, užgauliai. Paprastai tyčiojamasi iš asmens išvaizdos, išoriškai lengvai pastebimų charakteristikų. Pavyzdžiui, tyrimo dalyvė pasakojo, kad „<…> iš nepasiturinčių šeimų vaikai ateidavo ir visi juokdavosi iš jų aprangos ar dar kažko.“ (R3). Dažnai žodžiu tyčiojamasi iš asmens fizinio neįgalumo, psichinės negalios, pomėgių ir mokymosi rezultatų. Neverbalinės patyčios arba tyčiojimasis veiksmu, pasireikšdavo fiziniu atsitraukimu nuo patyčių subjekto, atstumo demonstravimu: „Ir kai aš ateidavau į pamoką <…>, mes sėdėjom su ja kartu, tai ji atsitraukdavo už kokio pusės metro, už suolo, iš kitos pusės, nuo manęs.“ (R3). Taip pat buvo tyčiojamasi asmens ignoravimu arba vengimu. Elektroninės patyčios, pavyzdžiui, grupių kūrimas socialiniuose tinkluose, yra pakankamai retas reiškinys. Netgi pastebėta, kad karantino laikotarpiu nuotolinio mokymosi metu patyčių sumažėjo. Galiausiai, fizinės patyčios yra rečiausiai taikoma forma, tačiau ji skaudžiausiai emociškai patiriama. Tyrimo dalyvė dalijosi prisiminimu: „<…> pamenu, draugė, apie kurią pasakojau, persirengimo kambary, prieš kūno kultūrą, <…> aš stovėdavau ir persirenginėdavau, tai prieidavo ir pastumdavo.“ (R3).
Mūsų tyrimo duomenimis mokyklose plačiai įsitvirtinusios verbalinės patyčios, o elektroninės patyčios, nežiūrint sparčios skaitmenizacijos, nėra populiarios. Išryškėjo, kad tyčiojantis persipina įvairios patyčių formos, be to, įvairūs veiksmai ir pasisakymai yra skirtingai patiriami ir (ne)interpretuojami kaip patyčios; sunku nubrėžti aiškią ribą tarp pablogėjusių tarpasmeninių santykių ir tyčiojimosi apraiškų. Bandydamos nustatyti dėl kokių priežasčių asmuo nelauktai gali tapti patyčių objektu, padarėme išvadą, kad pretekstu patyčioms gali tapti bet kuri asmens savybė ar elgsena, nes besityčiojantis visada randa pateisinimą.
Tarpasmeniniai santykiai ir mokyklos aplinka
Tyrimas atskleidė, kad patyčios reiškiasi ir skleidžiasi per moksleivių santykius su kitais moksleiviais ir moksleivių santykius su mokytojais, mokyklos personalu. Šie santykiai yra įvietinti konkrečios mokyklos normatyvinėje aplinkoje, bylojančioje apie tai, kas yra „normalu”, kas yra leistina ir kas draudžiama.
Moksleivių pas(is)kirstymas į grupes ir griežtas ribų tarp jų brėžimas yra ne tik prielaida tyčiojimuisi, bet ir tyčiojimasis savaime. Tyrimo dalyvės, galėdamos palyginti savo patirtis įvairiose mokyklose, pasakojo, kad moksleivių suskirstymas į grupes buvo pateikiamas kaip savaime suprantamas dalykas, nors visi suprato, kad taip nėra: „<...> mes matėm problemą, bet mes nieko nedarėm. Nes kaip ir visi turėjo tą savo vietą ir problemos nebuvo. Bet iš tikrųjų ji buvo, <…>, bet taip garsiai niekas nesakė.“ (R2). Viena grupė demonstruodavo neigiamą požiūrį į kitą grupę ir nepalankumą kitai grupei nepriklausantiems asmenims, taikė įvairias jų atstūmimo strategijas, pavyzdžiui: „Ir tiesiog mane palikdavo, nebebendraudavo. Net kai aš pati inicijavau, tiesiog tokią sieną užkirsdavo.“ (R3).
Labai svarbus yra mokytojų vaidmuo, užkertant kelią patyčioms mokykloje. Jie atstovauja mokyklos tvarkas ir galėtų sukurti moksleiviams saugią aplinką. Tyrimo dalyvių nuomone, mokytojai linkę ignoruoti iškylančias problemas, kartais savo elgesiu net paskatina patyčias: „Iš auklėtojos dabar prisimenu, kad <..> ji dažnai kažkaip užversdavo akis ar tiesiog pasijuokdavo, kad mes čia pykstamės ir, maždaug, čia nėra dėl ko pyktis. Kodėl mes nebendraujam, kodėl mes, tarkim, nenorim kartu dirbti grupėse ar panašiai.“ (R3). Vis dėlto, tyrimo dalyvės pateikė ir gerosios patirties pavyzdžių: „Mes su drauge ėjom, norėjom užsirašyti pas psichologę, tai atėjom ir jos nebuvo, bet buvo kita socialinė darbuotoja, kuri labai susirūpino ir paklausė: „Ar viskas gerai, ar nereikia tau skubiai pasikalbėti?“ (R3).
Svarbu, kad patyčios ir bendra mokyklos aplinka veikia moksleivių emocinę būseną, formuoja asmens tapatybę. Tyrime dalyvavusios moksleivės pastebėjo, kad dėl patyčių atsiranda nejaukumo, izoliacijos jausmas, tokios patirtys sukelia emocinį skausmą. Tai iliustruoja keli pavyzdžiai: „<..> neturėjau bendraminčių ten, ir neturėjau grupės žmonių su kuo atvirai bendrauti, labai bijodavau atvirai bendrauti.“ (R3), „Ir aš labai keistai jaučiausi, kaip ne žmogus, lyg su manim šlykštu, ar bloga buvo bendrauti, kažką daryti.“ (R3).
Išeičių paieška
Tyrimo dalyvės išskyrė kelis būdus, padedančius išvengti patyčių arba nuo jų atsiriboti: moksleiviai koregavo savo elgesį, sutelkė dėmesį į veiklas už mokyklos ribų, keitė mokyklas. Visų pirma, emociškai nesaugioje aplinkoje moksleiviai bando apsisaugoti nuo patyčių, prisitaikydami prie aplinkos, atsižadėdami savo norų. Viena tyrimo dalyvė pasakojo: „Man labai patikdavo laisvos kelnės, bet aš jų tiesiog nesidėdavau, kažkodėl atrodydavo, kad iš manęs dėl to juoksis.“ (R3). Kita dalyvė neištvėrė pastovaus jos ignoravimo, nerado būdų įsijungti į mokyklos bendruomenę, todėl atsiribojo nuo visų. Ji teigė, kad: „<..> beprasmiška, beviltiška tai daryti ir aš tiesiog pasirinkau lengvesnį variantą pabūti viena tuos du metus.“ (R1). Kitas būdas, kuris padėdavo ištverti emocinę įtampą, buvo įsijungimas į veiklas už mokyklos ribų: „Jo, mane tai veikdavo ir aš dėl to už mokyklos ribų labai daug veiklų susikūriau sau <..> kur aš gerai jausčiausi, kur mane girdėtų ir kur galėčiau pasireikšti.“ (R3).
Galiausiai, kai patyčios tapdavo nepakeliamos, moksleiviai priimdavo sprendimą keisti mokyklą, ieškodavo saugios, malonios aplinkos. Tyrime dalyvavusios moksleivės turėjo mokyklos keitimo patirties. Kadangi mokyklas keitė kelis kartus, galėjo palyginti jose vyraujančias nuotaikas ir požiūrį į patyčias. Vienose mokyklose patyčios buvo ignoruojamos, laikomos norma, negalėdavai sulaukti supratimo ir pagalbos. Kitose mokyklose jos pastebėjo ryškų pokytį, nes patekdavo į bendruomenę, kurioje socialiniai darbuotojai reaguodavo į moksleiviams iškylančias problemas, o mokyklos aplinka skatindavo jų saviraišką. Mokyklose egzistuojanti bendravimo kultūra sudarydavo sąlygas patyčių sklaidai arba užkirsdavo joms kelią.
Baigiamosios pastabos
Patyčios išlieka esminė šiuolaikinės visuomenės problema, bet kai kurios šalys rimtai pasiryžusios jas spręsti. Pavyzdžiui, Suomijoje daugumoje valstybinių mokyklų įgyvendinama mokslininkų iš Turku universiteto sukurta programa kovai prieš patyčias – „KiVa“. Lietuvoje iniciatyvos daugiausia imasi nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, „Vaikų linija“, o nuo 2017 metų į bendrojo ugdymo įstaigas intensyviau diegiama „Olweus programa“. Pastarosios programos tikslas – mokyti mokyklos bendruomenę atpažinti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti. Kol kas sunku pasakyti, ar to pakanka pokyčiams įgyvendinti. Remiantis kitų šalių pavyzdžiais, asmenine darbo su jaunimu patirtimi bei nevyriausybinių organizacijų vertinimu, manome, kad Lietuvoje dar nėra aiškios valstybinės politikos patyčių klausimu.