Gyvenimo eigos režimas Lietuvoje - VU Filosofijos fakultetas

Pradžia: 2022-07-25 14:57

alex kotliarskyi QBpZGqEMsKg unsplash 1 642x410Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo eigai didelę įtaką daro ne vien šeima, darbas, socialiniai tinklai, bet ir konkrečios valstybės socialinė politika. Gerovės valstybės vykdoma socialinė politika – socialinė apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, užimtumo ir būsto politika – apima visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Vykdomos politikos ir šalies socio-ekonominio bei kultūrinio konteksto padiktuotus gyvenimo eigos režimus tiria mokslininkai visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva. Vilniaus universiteto (VU) ir Klaipėdos universiteto (KU) mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojų gyvenimo eiga yra segmentuota ir labiausiai orientuota į darbą. Todėl yra svarbu suprasti, kokius gyvenimo sprendimus šie režimai diktuoja. Ypač tai aktualu kalbant apie jaunimo kelią į suaugusiojo gyvenimą.

Gyvenimo eigos režimas – tai bendra gyvenimo eigos kiekvienoje šalyje logika, atspindinti tos šalies institucinę struktūrą ar net šios struktūros padiktuota. Kaip toks režimas susiformuoja ir veikia? Socialinės politikos sistemos susieja skirtingus gyvenimo tarpsnius ir etapus. Pavyzdžiui, išsilavinimas jaunystėje pagerina gyvenimo galimybes suaugus, t. y. tam tikri veiksmai padidina kitų veiksmų tikimybę.

Pensijų sistemos reikalavimai apibrėžia pageidaujamą iš kiekvieno asmens darbinės veiklos trukmę. Tiems, kas tuos reikalavimus išpildo, pensijų sistema suteikia saugumo dėl pensijos garantijų senatvėje, t. y. suteikia tikrumą dėl ateities.

Kitos socialinės politikos priemonės – nedarbo draudimas, motinystės/tėvystės draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, sveikatos draudimas ir paslaugos, socialinė pagalba ir asmeninės socialinės paslaugos ­– leidžia užtikrinti įprasto gyvenimo būdo tęstinumą kai prarandamas darbas, ištinka nelaimingas atsitikimas, liga, gimsta vaikas ar kitais gyvenimo atvejais. Nustatytos taisyklės ir veikiančios institucijos suteikia aiškumo, socialinio saugumo. Iš kitos pusės – jos kelia reikalavimus, nubrėžia tam tikrą socialiai pageidaujamą gyvenimo eigos trajektoriją ir prisideda prie socialinių gyvenimo eigos normų formavimo. Pavyzdžiui, kada, kiek ir kokiomis aplinkybėmis savo gyvenime žmogus turėtų mokytis, dirbti, prižiūrėti sergantį šeimos narį, kada kurti šeimą, susilaukti vaikų.

Gyvenimo režimų raida Europoje: nuo griežtai standartizuoto link destandartizuoto gyvenimo?

Nenuostabu, jog gyvenimo eigos režimų yra daug ir įvairių, be to jie kinta laike. Vakarų mokslininkai išskiria tokius gyvenimo eigos režimų raidos etapus: iki-industrinį, industrinį, Fordistinį ir post-industrinį. Istoriškai vykstant industrializacijai XX a. pirmoje pusėje buvo pereinama link labiau standartizuotos, politizuotos ir institucionalizuotos gyvenimo eigos. Žmonėms masiškai kraustantis iš kaimo į miestus didėjo socialinės politikos ir jos institucijų svarba jų gyvenimuose, o taip pat ir tų institucijų galia formuojant žmonių gyvenimo eigą, panašias gyvenimo eigos trajektorijas. Visgi, XX a. pabaigoje pastebimos post-industrinėms visuomenėms būdinga transformacija link labiau destandartizuotos, depolitizuotos ir reinstitucionalizuotos gyvenimo eigos ir individualizuotų bei didele įvairove pasižyminčių gyvenimo eigos trajektorijų. Socialinė politika tampa lankstesnė, suteikianti daugiau alternatyvų, mažiau paternalistinė, perkuriamos jos institucijos ir taisyklės.

Pavyzdžiui, vis didesniu lankstumu pasižymi vaiko priežiūros išmokos. Šiuo metu jos Lietuvoje gali būti mokamos iki kol vaikui sueina dveji metai; vaiko priežiūros išmoka gali lanksčiai pasinaudoti ne tik mama ir tėtis, bet ir seneliai. Taip pat antrais vaiko priežiūros metais yra galimybė lanksčiai derinti darbą ir vaiko priežiūrą: dirbant vaiko priežiūros išmokos nėra mažinamos. Socialinės apsaugos sistema prisitaiko ir prie besikeičiančios darbo rinkos: vaiko priežiūros išmokas jau kelis metus gali gauti ir dirbantys savarankiškai. Taip pat Lietuvoje neseniai atsirado vaiko priežiūros išmokos pakankamo draudimo stažo neturintiems studentams ir moksleiviams. Visos šios galimybės dar visai neseniai nebuvo prieinamos, o vaikų priežiūros įsipareigojimai dažnu atveju krito ant motinos pečių, tuo tarpu kai vyrai turėjo atlikti tradicinį šeimos maitintojo vaidmenį.

Kalbant apie Lietuvą, ji kaip ir kitos išsivysčiusios šalys šiuo metu yra post-industriniame laikotarpyje. Tik šio laikotarpio įsivyravimas Lietuvoje buvo kiek vėlesnis, ne XX a. 8-ajame., o 10-ąjame deš. žengiant nuo planinės iki laisvosios rinkos ekonomikos. Taip pat tuo laikotarpiu, pereinant nuo ypač griežtos SSRS gyvenimo eigos politikos, nepriklausomos Lietuvos institucijos buvo aktyviai transformuojamos, reformuojamos, orientuojantis į Vakarų gerovės valstybės modelį.

Reikia atkreipti dėmesį, jog naujai formuojama socialinė politika veikė ir veikia nestabiliame 1990–2022 kontekste: 90-ųjų hiper infliacija, 2000 m. Rusijos krizė, 2009 m. finansinė krizė ir 2020 m. Covid-19 pandemija, 2022 m. karas Ukrainoje – tai didelio nesaugumo ir neapibrėžtumo laikotarpiai, kurie ypač palietė jaunus darbingo amžiaus žmones, formavo, formuoja ir formuos jų gyvenimo eigos pasirinkimus jiems tampant suaugusiais. Klausimas tik – kuria linkme?

Lietuvos gyvenimo eigos režimas: segmentuota socialinė apsauga ir orientacija į darbą

VU ir KU mokslininkų atlikta analizė rodo, jog Lietuva turi menkai integruotos „segmentuotos apsaugos“ gyvenimo eigos režimo bruožus. „Segmentuota apsauga“ reiškia sąlyginai išplėtotą ir plačia aprėptimi pasižyminčią socialinio draudimo sistemą bei menką už jos ribų esančių grupių socialinę apsaugą. Šį dualizmą Lietuvos socialinio draudimo sistemoje pastiprina nuo sovietmečio pilno užimtumo visuomenės išlikusi stipri dominuojanti orientacija į darbą. Kitas sovietmečio paveldas – stipriai veikiantys elgesio struktūravimo ir normų formavimo mechanizmai, ypač per švietimą. Galiausiai, kalbant apie su lytimi susijusias normas, iš vienos pusės Lietuvoje yra stipri konservatyvi tradicija, bet iš kitos pusės – degenderizacija atėjusi iš sovietmečio, ypač moterų užimtumo srityje, kai didžioji dauguma moterų yra užimtos darbo rinkoje.

Tokia sistema orientuoja jaunus žmones į nuoseklų perėjimą iš mokyklos į profesinio arba aukštojo mokymosi institucijas, vėliau – į darbo rinką, ir tik tuomet – šeimos formavimą. Socialinis saugumas senatvėje užtikrinamas tik turint ilgą darbo stažą, o nedalyvaujantiems socialinio draudimo sistemoje – skiriamos tik labai mažos šalpos pensijos. Šiuo metu jos siekia 173 eurus per mėnesį. Tokia sistema ženkliai skiriasi nuo daug labiau universalaus skandinaviško gerovės valstybės modelio, kur bazinės socialinio saugumo garantijos yra daug labiau išplėtotos ir suteikiamos visiems piliečiams.

Jaunesnės kartos gyvenimo eigos destandartizacija Lietuvoje vyksta tik iš dalies

Gyvenimo eigos tyrimuose lyginant skirtingais metais gimusiųjų grupes (kohortas) galima įvertinti gyvenimo eigos kaitą. Šią kaitą, pavyzdžiui, gali iliustruoti svarbių suaugystę žyminčių pirmųjų įvykių – atsiskyrimo nuo tėvų šeimos, edukacijos pabaigos, darbinės karjeros pradžios, šeimos kūrimo amžius. Vertinant kokiame amžiuje konkretų įvykį patyrė 25 proc., 50 proc., 75 proc. kohortos narių, galima matyti ar vyko pokyčiai jaunimo elgesyje ir gyvenimo eigoje. Lietuvoje 2018–2021 m. atlikto „Šeimų ir nelygybių tyrimo“ duomenimis, gimusių nuo 1970 m. iki 1989 m. jaunų vyrų ir moterų gyvenimo eiga kito iš dalies.

1. Pirmosios partnerystės kaip kaip gyvenimo kartu pradžios amžius

2. Pirmosios santuokos amžius

Reikšmingiausi pokyčiai susiję su šeimos kūrimo elgesiu – santuoka ir vaikų gimdymas buvo ir toliau yra atidedami. Jie patiriami labai skirtingame amžiuje, ypač tarp vyrų. Šių įvykių patirtis ne universali ir šabloniška, o labai individuali ir destandartizuota. Šiuos įvykius iki 35 m. amžiaus patyrė tik pusė vyrų ir moterų, gimusių nuo 1980 m. Tiesa, atidedama ir pirmoji partnerystė (dažniausiai neregistruota), tačiau ją išbandė ženkliai didesnė po 1980 m. gimusiųjų dalis nei santuoką.

3. Pirmojo vaiko susilaukimo amžius

Įdomu tai, kad toks elgesys savotiškai kertasi su vyraujančia nuomone apie idealų amžių tuoktis ir susilaukti pirmagimio. 2019 m. Europos socialinio tyrimo duomenys rodo, kad gimusieji nuo 1970 m. iki 1989 m. vis dėlto laikosi gana vieningos nuomonės dėl idealaus santuokos ir pirmagimio susilaukimo amžiaus, kuris yra žymiai ankstesnis nei čia pateikiami skaičiai. Šių kohortų moterys nurodė idealų moterų partnerystės amžių – apie 21–22 m., santuokos amžių – apie 24 m. ir amžių susilaukti vaiko –  apie 24–25 m. Atitinkamai vyrai nurodė idealų vyrų partnerystės amžių – apie 22–23 m., amžių susituokti apie 24–28 m. ir amžių susilaukti vaiko – apie 26-28 m. Taigi, nors visuomenėje realus elgesys ir yra individualizuotas, destandartizuotas ir labai įvairus, žmonių įsivaizdavime egzistuoja daugiau ar mažiau vieningas, universalus elgesio standartas, nors jo ir nepaisoma.

„Šeimų ir nelygybių tyrimo“ duomenys atskleidė, kad nuo 1970 m. iki 1989 m. gimusių vyrų ir moterų edukacijos pabaigos ir darbo (ne trumpesnio nei 6 mėn.) pradžios amžius iš esmės nepakito. Šie įvykiai tiek  jaunesnėse, tiek vyresnėse kohortose stabiliai patiriami labai panašiame, maždaug 19–24 metų amžiaus tarpsnyje. Tai labiausiai suspausti laike – standartizuoti įvykiai. Ir ypač jie tokie tapo jaunesnėse moterų kohortose.

4. Edukacijos baigimas

5. Darbinės karjeros pradžia

Todėl galima teigti, kad perėjimas į suaugystę Lietuvoje toliau išgyvena ne vien destandartizaciją ir individualizaciją, bet sykiu ir standartizaciją. Net pirmojo išėjimo iš tėvų namų amžius, nors ilgainiui ir turi tendenciją būti atidedamas, tačiau ne taip reikšmingai, kaip šeimos formavimo įvykiai. Pastaruoju atveju matyti, kad taip elgėsi dalis jauniausių kohortų narių, gimusių nuo 1980-ųjų.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad po 1980 m. gimusių kohortų gyvenimo eigos postmodernūs pokyčiai mūsų šalyje kol kas nerodo bendros vienkryptės tendencijos į labai įvairią, destandartizuotą ir individualizuotą patirtį tampant suaugusiuoju. Iš dalies matyti ir tam tikra tapsmo suaugusiuoju elgesio standartizacija edukacijos ir karjeros srityje, ką lemia „segmentuotos apsaugos“ gyvenimo eigos režimas. Iš vienos pusės, tai rodo, jog gyvenimas Lietuvoje išlieka sąlyginai stabilus ir struktūruotas, iš kitos – mūsų gerovės valstybės sistema ir vykdoma socialinė politika galimai dar nėra pakankamai išplėtota, nesuteikia pakankamo lankstumo ir tebediktuoja gan griežtai apibrėžtą industrinėms visuomenėms būdingą gyvenimo eigą mūsų post-modernioje realybėje. Be to, vienodai didėjanti vyrų ir moterų partnerystės ir šeimos kūrimo įvairovė paradoksaliai rodo gyvenimo eigos supanašėjimą pagal lytį. Akivaizdu, kad tai taip pat susiję su „segmentuota socialine apsauga“ kuri stumteli didelę jaunų žmonių dalį pirmiausia baigti mokslus, įsitvirtinti darbo rinkoje ir jau po to rūpintis šeimos kūrimu.

6. Pirmasis išėjimas iš tėvų namų

Šis straipsnis parengtas įgyvendinant LMT finansuojamą  projektą „Užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje: 1980-2000 metais gimusiųjų gyvenimo eiga, elgsenos strategijos ir jų kontekstai“ (S-MIP-21-19). Panaudoti „Šeimų ir nelygybių tyrimo“ duomenys iš projekto „Šeimos, nelygybės ir demografiniai procesai“ finansuoto ES pagal sutartį Nr. 09.3.3.-LMT-K-712-01-0020 su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), taip pat Europos socialinio tyrimo, 9 bangos (2.0 duomenų leidimas), 2018–2019.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos