Geriausio VU Filosofijos fakulteto dėstytojo prof. Mariaus Povilo Šaulausko nevaldomo žinojimo geismo neįveikė nei laikas, nei „patirties naštos paspiriama“ dvejonė. O nuo dešimtos klasės įtraukusi filosofija nepaleidžia iki šiolei. Juk, pasak filosofo, be jos neįmanomas joks mokslas. Nebent mokslo pamėgdžiojimas, beždžioniavimas, taikymas, o ne tikri proveržiai.
Kaip sutikote žinią, kad tapote geriausiu Filosofijos fakulteto dėstytoju?
Su nuostaba. Tebendrauju su filosofijos magistrantais ir doktorantais, o jų daug mažiau nei bakalaurantų. Be to, ir vagojančiųjų filosofinius dirvonus ne tiek gausu, kad jų balsai kitur vagojančius nusvertų. Šitaip, turint galvoje lemiamą visų studentų balsą tampant „geriausiu“, toji nuostaba ir radosi. Bet, kaip mokė dar graikai, nuostaba – ištikima bet kokio teorinio galvojimo palydovė nuo pat pirmųjų jo radimosi dienų. Būtų nuodėminga jos baidytis ne tik „geriausiems dėstytojams“, kad ir kaip jie būtų tapę „geriausiais“ ir kad ir ką tai, po teisybei, reikštų. Kitaip, jau ne tiek ironiškai pažvelgus, ir nustebęs toli gražu nebūtinai dorai suprasi, ko ir kaip nustebai. Nuostabą nebūtinai keičia žinojimas. Ji gali ir ilgam, ir suvisam palikti kaip buvusi. Kaip vien tik nuostaba ir vien tik nežinia, gal net jau ir pati dėl savęs nustebusi.
Filosofija Jus įtraukė nuo dešimtos klasės ir vis dar nepaleidžia. Kodėl?
Dėl įtraukos, matyt, kalta bus taip žavinga jaunasties naivybė ir taip visokiai jai miela savikliova. Tuomet maniau, kad protas visa ko valdovas, kad viską galima suprasti taip, kaip esti iš tikrųjų, ir kad esu kaip sykis tas, kursai pajėgia taip tikrai suprasti viską, kas po ranka papuola. O vis dar nepaleidžia, matyt, ne tik aklai vadeliojantis papratimas – antrasis mūsų prigimimas. Vis nepaleidžia ir patirties naštos paspiriama dvejonė. Juk branda, sykis save pačią be apgaulės sveria, stropiai augina atsargumą. Ir tirpdo visažinystės užmačias lygiai tiek, kiek ji yra subrendusi taip sverti. Bet ir lygiai ne tiek, kad įveiktų nevaldomo geismo žinoti žavesį net jau patyrusi, ką sakė dar Sokratas, kad jau žinai nebežinąs ir net nebegali tikrai žinoti. O tokia negalia taip pat yra žinojimo pavidalas – kur kas tikresnis už tariamą galią žinoti tikrai ir iki galo.
Skaityti daugiau