Lietuvoje lankėsi latvių filosofas, leidėjas ir vertėjas Arnis Ritupas, kuris Vilniaus universitete skaitė paskaitas apie Rene Descartes’o vertimo ypatumus bei pristatė savo paruoštą trikalbį (lotynų-prancūzų-latvių) Descares’o Metafizinių apmąstymų bei Samprotavimo apie metodą leidimą. Filosofinio teksto studentų vasaros vertimo seminaro rengėjai Viktoras Bachmetjevas, Vilius Dranseika ir Kęstas Kirtiklis jį pakalbino apie filosofinių tekstų vertimo į mažąsias kalbas ypatumus.
Vilius Dranseika. Gal galite įvardyti bent tris priežastis, kodėl apskritai reikia versti į mažas kalbas?
Arnis Ritupas. Dėl paties malonumo. (Juokiasi.) Pasiskolinsiu atsakymą iš bičiulio mokytojo taivaniečio. Mano bičiulis vertė Čuan-čžou iš senosios kinų į latvių kalbą. Ir jo senosios kinų kalbos mokytojas Taivane jam pasakė: „Turi būti specifinis malonumas versti iš kalbos, kuria jau niekas nekalba, į kalbą, kuria greitai niekas nekalbės. Tai ypatingas malonumas, praeinančios akimirkos grožis.“ Mano atveju yra ir dar viena priežastis – yra tekstų, kuriuos pats noriu suprasti, o aš iš patirties žinau, kad geriausias būdas pasinerti į tekstą, pamatyti visus jo niuansus – tai pabandyti jį išversti, nes tuomet tavo suvokimas įgyja tam tikrą gylį. Žinoma, jis įgyja tam tikrų pragmatinių aspektų, nes tu visuomet mąstai apie tą pati savo kalba, tačiau vis dėlto, jei darai tai rūpestingai, tai padeda suprasti teksto multidimensiškumą. Taigi verčiau dėl asmeninių priežasčių – norėjau geriau suprasti Descartes’ą.
Kęstas Kirtiklis. Ir ne dėl, sakykim, Latvijos kultūros plėtros?
Ne, aš ne kultūrtrėgeris.
KK: Tačiau įprastai motyvacija yra…
Aš nežinau, kas yra „įprastai“. Tai kultūrtrėgerių motyvacija įprastai yra apšviesti žmones. Tačiau aš nesu vienas iš jų. Aš tyrinėju tai, kas mane domina, jei reikia, verčiu, tačiau aš nieko needukuoju.
VD: Tačiau tokia motyvacija, kuri nesiekia būti suprastam, tačiau siekia tik suprasti pačiam...
Bet aš juk vis tiek atlieku vertimą.
VD: Tačiau savanaudiškosios projekto dalies galutinis rezultatas vis tiek yra suprantamas tekstas...
Taip, tačiau aš nesu vienamatis, nėra taip, kad man rūpi tik vienas dalykas, mane domina keletas aspektų. Vienas iš aspektų yra tai, kad aš dievinu paskaitomų latviškų tekstų gaminimo veiklą, nes aš kasdien vartoju latvių kalbą, taigi noriu išsireikšti maksimaliai gera latvių kalba. Paprasčiausiai dėl estetinių sumetimų, nes gerai nukalta frazė man yra savaime vertinga. Jei sakinys yra gerai suformuluotas, nesvarbu aiškus ar nesuvokiamas, man tai jau yra sėkmė. Taigi nėra taip, kad aš tiesiog noriu suprasti – aš taip pat noriu rašyti gera latvių kalba.
Viktoras Bachmetjevas: Priimu domėn visa tai, kas pasakyta, tačiau vis dėlto kad ir kokie bebūtų motyvai, kuriuos mes minėjome, kalbant apie tokio pobūdžio publikaciją yra neišvengiamas kultūrinis poveikis. Esame apie tai kalbėjęsi, berods, prieš penketą metų – apie Soroso įsteigtus fondus mūsų šalyse ir kaip Lietuva bei Latvija panaudojo tuos pinigus, kurie buvo prieinami vertimams. Aš norėčiau aptarti skirtumus...
Na, sprendžiant pagal išleistų knygų sąrašus, jūs panaudojote tuos pinigus geriau.
VB: Taip, tačiau ar galite trumpai nupasakoti, kas nutiko Latvijoje. Pamenu, jūsų nuomonė buvo labai negatyvi.
Na, viskas nebuvo taip blogai. Buvo išversta ir keletas svarbių tekstų, tačiau dėl atrankos komisijos sudėties buvo išleista mažiau svarbių klasikinių filosofijos veikalų, o didelė dalis buvo skirta klasikiniams ekologijos, sociologijos ir t.t. tekstams. Taigi iš viso 25-30 knygų sąrašo, man rodos, tik keturi yra filosofinių veikalų vertimai: Wittgensteino Filosofiniai tyrinėjimai, vienas Heideggerio veikalas, Husserlio tekstas ir, man rodos, viskas.
VB: Taigi jūsų leidykla savo iniciatyva išleido daugiau filosofinių tekstų nei visa Atviros Latvijos fondo leidybos programa?
Taip, mes išleidome Wittgensteiną, Epikūrą, Platono Teateitą, Augustino Išpažinimus...
VB: Jūs gaudavote Soroso fondo finansavimą?
Ne. Mūsų leidžiamos knygos iš dalies buvo finansuojamos ES vertimo grantu, kuris dabar tapo visiškai literatūriniu – jie nebefinansuoja jokių filosofinių tekstų. Tikiuosi, kad per artimiausius penketą metų tai pasikeis ir filosofiniai tekstai vėl bus finansuojami, tačiau tam reikalingas stiprus lobizmas Briuselyje. Programos biudžetą sudaro daugiau nei du milijonai eurų per metus, tačiau jie apribojo vertimus tik literatūra, taigi nebegalima į projektus įtraukti filosofinių tekstų. 2007 m. mums pavyko gauti garantą apmokėti vertėjams.
Dabar su žurnalu Rīgas laiks imamės knygų leidybos. Planuose yra Heideggerio Būtis ir laikas (jau išversta, bet dar nesuredaguota), Aristotelio Politika ruošiama jau ketverius-penkerius metus, ji turėtų būti baigta 2015 m., o šiais metais grupė vertėjų pradėjo darbą su Aristotelio Metafizika, taigi Rīgas laiks tikisi išleisti rimtų filosofinių tekstų. Planuojame, kad modelis bus tas pats – dvikalbiai leidimai, originalus tekstas ir vertimas. Kodėl? Todėl kad, mūsų manymu, taip tiesiog gaunasi geresnė knyga. Jei nori būti populiarus, tuomet geriau leisti kišeninius, tarkim, Augustino Išpažinimų leidimus ir pamiršti apie tai. Tačiau jei nori išleisti padorų tomą, kuris bus patikimas ir galės būti naudojamas tyrimuose, tuomet, mano nuomone, dvikalbiai leidimai yra nelyginamai geresni.
VB: Paminėjote grupę vertėjų, kurie pradėjo darbą su Aristotelio Metafizika. Koks jūsų požiūris į kolektyvinį vertimą? Kuo jis skiriasi nuo individualaus vertimo?
Na, aš neturiu bendros taisyklės. Manau, kad visais atvejais vienas geras vertėjas yra geriau nei septyni blogi. Visuomet. Kartais du vertėjai yra geriau nei vienas, jei jų kompetencijos yra suderinamos ir papildo viena kitą. Tačiau didelei grupei, kad ji paruoštų vientisą darbą, bet kuriuo atveju reikalingas vienas prižiūrėtojas ar redaktorius, kuris turės sekti visą darbą, taigi kolektyvinis darbas ryja žymiai daugiau resursų. Aristotelio Metafizikos atveju atskiros šio teksto knygos reikšmingai skiriasi stiliaus požiūriu, taigi tai ne tokia didelė problema. Bet kuriuo atveju kol kas esame tik darbo pradžioje. Mums tai užtruks labai ilgai. Pavyzdžiui, Augustino Išpažinimai mums užtruko dešimt metų.
KK: Kiek vertėjų dirbo prie Augustino?
Vienas. Jis paruošė pradinį variantą. Tuomet trys žmonės peržiūrėjo visą tekstą. Tai buvo košmaras, tačiau galutinis rezultatas gavosi labai geras, mes juo patenkinti.
KK: Visgi kodėl jūs tuo užsiimat?
Užsiimam kuo?
KK: Klasikinių filosofinių tekstų vertimais. Kai mes klausėme, kodėl tuo užsiimate kaip vertėjas, sakėte, kad darote tai dėl asmeninių priežasčių, kad geriau suvoktumėte tekstą. Šalia to minėjote, jog neturite jokių kultūrtrėgerio aspiracijų.
Kaip vertėjas neturiu.
KK: O kaip leidėjas?
Kaip leidėjas aš mąstau apie tekstus, kurie galėtų pratęsti latvių kalbos egzistavimą. Ir manau, kad klasikinių filosofinių, religinių ir kt. tekstų pasirodymas gali leisti latvių kalbai egzistuoti ilgėliau. Bent jau iki mano paties dienų pabaigos. Žinoma, nežinau, kada tai nutiks – galbūt ji arti. Bet šis užsiėmimas man yra mistinė patirtis.
VB: Mistinė?
Taip. Į klasikinių tekstų vertimą sudėtos pastangos yra tokios didelės, kad mano mistiniame pasaulyje jos negali nueiti veltui.
VB: Tačiau vis tiek jūs norite tas pastangas individualizuoti?
Kalba yra didesnė už mane, tačiau ji gali išnykti, nes jai reikia, kad ja būtų kalbama. Tačiau ji yra didesnė nei bet kuris vienas kalbėtojas. Šiomis pastangomis – šiuo bandymu pasakyti tai, ko pasakyti latviškai neįmanoma – kalbai yra suteikiama papildoma energija.
VD: Vertimas dažnai reikalauja „reformuoti“ kalbą, įvesti į ją kažką naujo, išrasti naujų terminų ar žodžių. Kyla klausimas, kuria prasme ir kiek tai yra kalbos išsaugojimas?
Jei tu išpleti žodyną – tai geriausia išsaugojimo forma, nes darai tai tikru būdu. Turi gyventi kalboje, nes kitaip visi naujai sukurti žodžiai ir dariniai numirs tą pačią dieną, kai gimė. Tačiau jei gyveni kalboje ir išplėti žodyną, tai gali išlikti. Tik tam reikia vidinio žvilgsnio – turi tai daryti iš kalbos vidaus, o ne iš kažkokių formalių principų, kaip kad, pavyzdžiui, kai kurie idiotai, kurie bando išrasti latviškai visus Windows terminus. Tai beprasmiška – niekas jų nevartoja.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt