Labas!
Esu šviežiai išleista „Renkuosi mokyti!“ programos alumnė – mokytoja Vaida. Domiesi, svajoji ar tiesiog tik sužinojai apie „Renkuosi mokyti!“? Kviečiu susipažinti ir sužinoti mano istoriją – gal ji Tave paskatins, įkvėps ar sudomins priimti šį iššūkį ir tapti pokyčiu mokykloje:
Kaip aš tapau mokytoja?
Esu iš Šiaulių. Po mokslų Juliaus Janonio gimnazijoje pasirinkau anglų filologijos studijas Šiaulių universitete. Baigus jas, nusprendžiau, kad laikas naujiems iššūkiems, ir atvažiavau į Vilnių studijuoti toliau. Pasirinkau tokią specialybę, kuri iš visų magistro siūlomų programų man buvo aktualiausia (nors, tiesą pasakius, žinojau tik tiek, kad edukologija – tai kažkas apie švietimą). Apie mokytojavimą galvojau nuo vaikystės, tad pamaniau, kad šios studijos bus puiki mano mokytojos karjeros pradžia. Deja, viskas klostėsi nevisiškai taip, kaip buvau suplanavusi. Besimokant VU filosofijos fakultete supratau, kad edukologija yra kur kas plačiau nei buvimas mokytoju ir nors šios studijos leido pažvelgti į ugdymosi procesą iš daugelio skirtingų kampų, tai nėra iš dalies tai, ko aš atėjau – neužtenka tapti edukologijos magistrante, norint tapti mokytoja... (red. pastaba – norint įgyti pedagogo kvalifikaciją Vilniaus universitete reikėtų rinktis šias studijas).
Nusprendžiau nepasiduoti ir pradėjau domėtis keliais, kaip būtų galima ateiti į mokyklą, neturint pedagogo kvalifikacijos. Prisiminiau apie grupiokę, kuri man dar studijuojant Šiauliuose dalyvavo kažkokioje mokytojų atrankoje, pildė anketas, net važiavo į tolimą Vilnių, pasakojo apie didžiules atrankas, kurių, jai, deja, nepavyko praeiti (P.s. smagu, kad vis dėl to ji savo tikslą pasiekė ir jau ketvirtus metus dirba vienoje Šiaulių mokykloje). Tuomet kartas nuo karto žiūrėdama TV vis užfiksuodavau kažką apie „Renkuosi mokyti!“: tai „Renkuosi mokyti!“ mokytojas uždavė klausimą Lietuvos tūkstantmečio vaikams, tai per žinias skelbiama nauja atranka ir t. t. Tuomet su baltu pavydu žiūrėjau į tuos žmones, nes man atrodė, kad tapti vienu iš jų yra taip drąsu ir nerealu, kažkas labai sudėtingo, netgi neįmanomo jaunai studentei iš mažesnio miesto. Bet baiginėjant antrą magistro kursą ir suvokus, kad formaliais būdais man savo svajonės išpildyti nepavyks, nusprendžiau surizikuoti ir užpildžiau „Renkuosi mokyti!“ anketą ir aš. Taip pat susidomėjau ir Comenius mokytojų asistentų programa, kurios anketą irgi užpildžiau. Ir taip tą pavasarį turėjau rankoje du savo ateities loterijos bilietus ir nežinojau, kur jie mane nuves. Visai gerai sekėsi ir vienoje, ir kitoje loterijoje, perėjau į kitus etapus, bet, kai sužinojau, kad buvau atrinkta vienus mokslo metus dirbti mokytojo asistente Italijoje, Torino mieste, atėjo laikas apsispręsti – ar aš važiuoju metams į užsienį ir tuomet grįžus bandau kažkaip ateiti į mokyklą be kvalifikacijos, ar galbūt man pavyks praeiti dar du likusius etapus ir aš net du metus būsiu ne asistentė, bet TIKRA mokytoja Lietuvos mokykloje pagal „Renkuosi mokyti!“ programą, kuri man suteiks ne tik begalę žinių, milžinišką palaikymą, bet ir galimybę gauti kvalifikaciją. Buvo apie ką pagalvoti, bet tuo pačiu metu, buvau pakviesta į kitą „Renkuosi mokyti!“ atrankos etapą – individualų pokalbį, po kurio man klausimų nebekilo. Jaukus pokalbis su visiškai nepažįstamu žmogumi, man padėjo suprasti, kaip labai aš to noriu, kaip aš save įsivaizduočiau, kaip mokytoją, kaip tai svarbu, tad nusprendžiau surizikuoti dar kartą, susikoncentruoti tik ties „Renkuosi mokyti!“, eiti iki galo ir pabandyti tapti viena iš tų laimingųjų. Ir aš laimėjau!
Kodėl pasirinkau darbą mokykloje?
Atėjau į mokyklą, nes niekur kitur savęs neįsivaizdavau, ėjau ten, kur maniau galėsiu jaustis geriausiai. Mokykla man visuomet buvo įdomi nuo pat mažens, aš iš jos nenorėdavau išeiti, man ten buvo gera, patikdavo visi mokytojai, patikdavo mokytis ir mokyti kitus. Mokydavau kaimynus kieme, pravedžiau begalę pamokų traktoriaus priekaboje kaime, pasirūpindavau visa reikalinga atributika – užvesdavau dienynus (mama buvo buhalterė, tai parnešdavo puikių „dienynų“), rasdavau laiko parašyti 30 diktantų ir juos visus ištaisyti. Aš tiesiog tuo gyvenau, tad kas gali būti geriau nei visą gyvenimą daryti tai, kas tau patinka?
Koks man yra „Renkuosi mokyti!“ mokytojas?
Pamenu, per pirmus mokymus vasaros stovykloje mūsų visų paklausė: „Tai ką gi jūs mokysit?“ Visi puolėm atsakinėti: „aš – anglų k.“, „aš – istoriją, lietuvių k., chemiją“, ir t. t., tačiau tik po to suvokėm, kad atsakymas, kurio iš mūsų buvo tikimąsi, buvo kur kas paprastesnis – mes mokysime VAIKUS. Vėliau vėl teko nustebti, kuomet išmokome (o gal tiesiog prisiminėme), kad pagrindinis būdas, kaip tuos vaikus mokyti, yra betarpiška MEILĖ. Tai du labiausiai įstrigę dalykai iš vasaros stovyklos, kurie buvo persismelkę visur – kuriamuose planuose, vertinimo sistemose, imituotose pamokose, nuolatinėse diskusijose ir neformaliuose pokalbiuose. O šiuos du kertinius dalykus, apjungė trečiasis – suvokimas, kad mano tikslas yra siekti, kad tą meilę ir mokymosi sėkmę patirtų KIEKVIENAS vaikas. Tokių minčių kupinas „Renkuosi mokyti!“ mokytojas ir ateina į mokyklą, kartu primindamas ir kitiems švietimo dalyviams, kas yra svarbiausia.
Kuo man svarbi „Renkuosi mokyti!“ vizija?
Jeigu kiekvienas vaikas patirtų mokymosi sėkmę ir džiaugsmą, tai gyventumėme tarp laimingų, nuolat tobulėjančių žmonių, tokių, kurie atjaučia kitą, moka bendradarbiauti, išklausyti. Tai yra labai svarbu, nes juk laimingas mokinys, kuria laimingą aplinką aplink save. Žinoma, tenka pripažinti, kad toks mokymasis yra tarsi utopija, tačiau tai yra siekiamybė, dėl kurios verta stengtis. Stengtis, kad tų džiaugsmų būtų kuo daugiau ir mokėti kiekviena sėkme pasidžiaugti kartu su mokiniu. Juk mokinys didelę savo gyvenimo dalį praleidžia mokykloje, tad mano tikslas yra, kad kiekvieną dieną jis iš jos išsineštų kažką naujo ir kartu tai darytų su šypsena veide. Jei aš esu laiminga mokykloje, darydama tai, kas man patinka, tai aš taip pat noriu, kad ir mano mokiniai būtų laimingi.
Kuo „Renkuosi mokyti!“ mokytojas yra kitoks?
„Renkuosi mokyti!“ programa keičia požiūrį į mokytoją tiek mokyklos viduje tarp administracijos, mokytojų ir tėvų, tiek visuomenėje. Vieni tai daro didesniais projektais, kiti mažesniais darbais, bet galiausiai jie visi savaip sujudina nusistovėjusią tvarką savo kalbėjimu apie švietimą, dalijimusi, nuolatiniu klausimu ir refleksija. Tokiu būdu, jie taip pat keičia nusisenėjusias nuostatas, kad mokytojas gali būti tik tas, kuris turi tik pedagoginį išsilavinimą. Atėjus į mokyklą, tiesą pasakius, nustebau, kiek daug yra nuostabių mokytojų, iš kurių man tik mokytis ir mokytis, tačiau, žinoma, pasitvirtino ir tai, kad pasitaiko ir tokių, kurie, rodos, jau per ilgai „užsisėdėjo“ ir nebegeba džiaugtis savo darbu. Būtent juos tas jaunas ir šviežias „Renkuosi mokyti!“ mokytojas ir paveikia. Dažnas ilgai mokykloje dirbantis mokytojas nustemba, kai pamato, kad tas „naujokas“ be jokio tinkamo išsilavinimo, visų pirma, išdrįsta čia ateiti, antra – jam visai sekasi ir netgi patinka, ir galiausiai mokiniai jį gerbia ir myli, o žiū, jis dar netingi darbuotis papildomai, domėtis ir pan. Tokiu būdu jis iškrutina ir senuosius mokytojus, įtikina mokinių tėvus, kad ir jis gali būti neprastesnis ugdytojas.
Ir dar... „Renkuosi mokyti!“ mokytojai įkvepia savo pavyzdžiu ne tik aplinkinius, bet ir kitus programai priklausančius žmones. Tai labai stiprios asmenybės, kurios negali viena kitos nepaveikti. Būnant tarp be galo įdomių, talentingų, ryžtingų žmonių, tu nori nenori pats kažkiek tai atkartoji, tiesiog pradedi gyventi panašiomis idėjomis, siekiais. Ir taip mes vieni su kitais persidengiame – perimame vieni iš kitų gerąsias savybes... Tad tai yra nuostabi terpė mokytis, augti ir tobulėti!
Kokie buvo mano pirmieji metai mokykloje ir kaip man sekėsi sutarti su kolegomis?
Mintyse susikūrusi solidžios mokytojos įvaizdį, pradžioje labai bijojau dėl savo jauno amžiaus, pergyvenau, kad kolegos gali į mane rimtai nežiūrėti, tačiau labai džiaugiuosi, kad atėjau į tokią mokyklą, kuri mielai priima jaunus žmones, ir netgi juos traukia prie savęs. Pirmus mėnesius vaikščiodama po mokyklą galvojau, kokie keisti tie mokytojai – jie visada šypsosi, yra be galo mandagūs, sąžiningi, atsakingi. Tuomet priėjau prie išvados, kad jei tu visa širdimi nenorėtum dirbti tokio darbo, tu ilgai mokykloje tiesiog neišbūtum. Neįmanoma apsimesti mokytoju ir dirbti paviršutiniškai, aplinkiniai tai iškart pajustų. Aišku, yra vienetai mokytojų, kurie yra jau pavargę, galbūt nusivylę savo darbu, bet dauguma jų, nors ir mėgsta retkarčiais paburbėti, iš tikrųjų myli savo darbą, myli vaikus ir be galo daug jiems savęs atiduoda. Žinoma, pradžia mokykloje nebuvo lengva. Susidūrus su kiekviena problema, tau reikia patarimo čia ir dabar, tad nepulsi kiekvienąkart skambinti „Renkuosi mokyti!“ draugams, kurie, puikiai žinai, taip pat kaip tu kapanojasi iš visų jėgų. Todėl čia labai svarbus palaikymas mokykloje. Džiaugiuos, kad turėjau ir turiu tokių kolegų, kurie visad išklauso, sugeba paguosti, padrąsinti, o kada reikia, ir apginti.
Kaip man sekėsi sutarti su mokiniais?
Kalbant apie santykius su mokiniais, galiu pasakyti, kad, nepaisant nuostabių kolegų, buvimas su vaikais labiausiai „veža“, ir tai geriausia mokytojo darbo dalis. Prieš mokyklą savo aplinkoje neturėjau jokių mažamečių vaikų, todėl pradžioje reikėjo šiek tiek laiko susigaudyti, kokios apskritai yra jų galimybės, ko aš galiu iš jų tikėtis. Pirmomis antrokų pamokomis, rodos, stebino viskas, pvz. vienas mokinys staiga apsiverkia, nes rašydamas išlindo iš paraštės, antrasis sukramto savo rašalo kapsulę, trečiasis nieko nerašo, nes abejoja, kiek pirštukų reikia atidėti nuo krašto, o kitas tiesiog neperspėjęs prieina ir sukužda į ausį: „Kur tualetinis popierius?“ Žinoma, vėliau tokios situacijos tapo tiesiog norma. Nors į mokyklą ėjau galvodama apie tai, kad būsiu ta mokytoja-draugė, kuri sugebės atrasti kalbą su visais vaikais, darbas mokykloje išmokė dar vieno dalyko – nereikia norėti visiems patikti ir tai netgi neįmanoma. Išmokau, kad kartais patikti mokiniams dar nieko gero nereiškia ir dažnai mokytojas gali būti paauglių mylimas vien dėl to, kad jis leidžia jiems dykaduoniauti, o tokia meilė ilgai netruks... Pavyzdžiui, po pirmosios aštuntokų pamokos nugirdau, kaip mokiniai kitam pogrupiui pasakoja, kad jiem patiko nauja, jauna, linksma anglų k. mokytoja. Tuomet apsidžiaugiau – „aš JAU jiems patinku!”, bet vėliau suvokiau, kad tai toli gražu dar ne viskas. Reikia užsitarnauti mokinių pagarbą, tikėjimą tavimi, o svarbiausia, kad jie suprastų, kodėl tu vienaip ar kitaip elgiesi, ko iš jų tikiesi.
Su kokiais sunkumais aš susidūriau?
Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susidūriau atėjusi į mokyklą, buvo laiko planavimas – tiek pamokos, tiek savo gyvenimo ritmo. Tu staiga pasineri į tokį gyvenimą, kuriame yra visko TIEK DAUG, pradedant pamokų planavimu, bendravimu su kolegomis, mokinių tėvais ir baigiant kasdieniais nuotykiais pamokų metu. Visa tai priveda prie nuolatinio nuovargio, miego trūkumo, streso. Būdavo tokių dienų, kai ištaikius progą tiesiog užsirakindavau duris, padėdavau galvą ant stalo ir kelioms minutėms tiesiog „atsijungdavau“. Todėl labai svarbu mokėti save kontroliuoti ir suvokti, kad pailsėjęs, atsipalaidavęs mokytojas lygu gera pamoka ir kartais ta ekspromtu gimusi užduotis yra kur kas naudingesnė ir turtingesnė už tą, kurią ilgai planavai, kuriai taip ilgai ruošeisi ir iš kurios tiek daug tikėjaisi. Ištrūkti iš to įtraukiančio mokytojavimo rato padėdavo kas mėnesį vykstantys „Renkuosi mokyti!“ mokymai, iš kurių visuomet grįžti pasisėmęs naujų žinių, išsikalbėjęs, pilnas idėjų naujiems bandymams.
Tai kas gi tokio įdomaus vyksta mokykloje?
Esu ta mokytoja, kuri su pasididžiavimu kalba apie savo darbą tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Malonu, kai žmonės nustemba, kuo užsiimi, supranta tave, nuoširdžiai domisi, klausosi išsižioję tavo istorijų ir tiesiog prašo papasakoti dar daugiau nutikimų. O jų yra daug, kone kiekvieną dieną grįžti namo su nauju anekdotu.
Vienas pirmųjų kuriozinių įvykių įvyko per pirmąją penktokų pamoką – aš jaudinuosi ir tie penktokai jaudinasi, nes dauguma jų taip pat mokyklos naujokai. Staiga vidury pamokos vienas vaikas apsivemia. Žinau, kad reikia vesti vaiką pas seselę, bet neturiu nė menkiausio supratimo, kur yra jos kabinetas. Tada pradeda lįsti įvairios mintys galvon: „Tai kaip čia dabar geriau pasielgus? Ar aš turiu teisę palikti likusius mokinius vienus? Bet... Ar aš galiu taip lengvai išleisti negaluojantį vaiką be priežiūros?“ O reaguoti reikia greitai... Galų gale išsiunčiu blogai pasijutusį mokinį su klasės draugu pas seselę, o pati puolu susirinkinėti po visą klasę išsimėčiusias sutrikdytos pamokos žodžių korteles. Įpusėjus darbui suskamba skambutis, priemonių išvalyti klasei neturiu, tad kuo skubiau bėgu ieškoti valytojos, o neradus jos ir suskambėjus skambučiui į pamoką, grįžtu į klasę, kur manęs laukia nauja staigmena – antrokai jau slidinėja ką tik paruoštoje „čiuožykloje“. Metas, kuomet nori skradžiai žemę prasmegt... Dabar, kai pagalvoji, panašių situacijų mokykloje įvyksta kone kasdien, kuomet turi išlikti budrus, staigiai sureaguoti ir priimti greitus sprendimus...
Ką aš veikiu dabar?
Praėjus dvejiems programos metams, aš likau dirbti ir toliau mokykloje, pagaliau įgijau mokytojo kvalifikaciją ir netgi baigiau kursus LEU, kad galėčiau „oficialiai“ dirbti su pradinukais. Pažvelgus atgal, galiu drąsiai sakyti, kad per pastaruosius metus labai daug mokiausiai tiek mokykloje, tiek universitete, tiek „Renkuosi mokyti!“ mokymuose. Šiuo metu esu „Renkuosi mokyti!“ alumnų koordinatorė, taigi mano įsitraukimas tais dvejais metais tikrai nesibaigė. „Renkuosi mokyti!“ man darė didelę įtaką nuo pat pirmų susitikimų. Pamenu, pirmasis vasaros stovyklos mokymosi dienoraščio įrašas skambėjo maždaug taip – aš esu tokia laiminga, kad galiu būti tarp šių žmonių ir kaip man pasisekė, kad aš galiu kartu su jais ir iš jų mokytis. Mokytis, kaip būti ne tik geru mokytoju, bet ir žmogumi, kuriam rūpi kiti, kuris tiki tuo, ką daro, ir savo tikėjimu užkrečia kitus.
Kodėl „Renkuosi mokyti!“? Ir kas turėtų dalyvauti?
Visų pirma, mano nuomone, „Renkuosi mokyti!“ programa – geriausias kelias ateiti į mokyklą, nes tu ateini su būriu žmonių, tokių kaip tu, kurie tave nuolatos palaikys, tu visad turėsi, kam pasiskambinti, su kuo pasitarti. Tu jau net ateini į mokyklą su tokia nuostata, kad prašyti pagalbos yra geriau nei gerai ir tu visiškai to nebijai, nes suvoki dalijimosi, savo darbo refleksijos naudą. Vis dėlto tenka pripažinti, kad buvimas „Renkuosi mokyti!“ dalimi taip pat prideda labai didelę atsakomybę, nes esi ne tik tu vienas su savo pasisekimais ir sunkumais, bet savo darbu mokykloje tu atstovauji visą programą. Pradžioje tai gali šiek tiek slėgti, nes žinai, kiek daug yra iš tavęs tikimąsi, bet iš kitos pusės „Renkuosi mokyti!“ – tai puiki užuovėja ir paguoda, nes atsidūręs akligatvy tu gali pagudrauti, išsitraukdamas tą slaptą „kozirį“, ir sakyti „sorry, bet va šito tai aš galiu nežinot, nes šiaip tai aš ne mokytojas pagal išsilavinimą“, ir dar dėl to, kad tu turi didelę gvardiją kareivukų, kurie žinai, jei reikės, tikrai už tave pastovės.
„Renkuosi mokyti!“ puiki vieta tiems žmonėms, kurie nebijo pokyčių, atvirkščiai – turi daug idėjų ir neranda tinkamos vietos joms realizuoti. Mokykloje tu gali daryti labai daug, jei reikia, gali rasti būdų, kaip apeiti sistemą, tačiau reikia būti drąsiam, nebijoti kalbėti su mokyklos administracija, kolegomis, mokiniais ir jų tėvais.
Ką aš patarčiau atrankos dalyviams?
Tas periodas, kuomet ėjau į „Renkuosi mokyti!“ atranką, mano gyvenime buvo gana įtemptas – pakeičiau gyvenamą vietą, galvoje sukosi Comenius, „Renkuosi mokyti!“ atrankos, o dar tos bemiegės naktys rašant magistro darbą. Pirmųjų etapų metu dar iki galo netikėjau savo sėkme, negalvojau, kas bus toliau, bet, kai gavau kvietimą į individualų interviu, pradėjau tikėti, kad, jei jau mane kviečia pakalbėti atskirai, tai galbūt mato kažkokį tai potencialą. Bet kuriuo atveju į visus atrankos etapus žiūrėjau labai rimtai, tad siūlau ir Tau apsiginkluoti kantrybe ir atsakomybe, nepildyti nei vienos anketos šiaip sau, o gerai apgalvoti visus klausimus ir pačiam domėtis, kur eini, koks programos tikslas, kuo ji tokia ypatinga. Žinoma, susitikus grupiniame interviu su kitais įdomiais, drąsiais, žinančiais, ko nori, atrankos dalyviais gali kažkiek imti savimi abejoti, bet iš kitos pusės tau jau nebėra, kur dingti, tad susikaupk ir stenkis pasirodyti, kaip gali geriausiai. Bet nepamiršk, kad čia svarbiausia yra žmogaus nuoširdumas, įsiklausymas į kitą žmogų, pamatymas ir pajautimas šalia esančio, taip, kad bandant parodyti savo paties geriausią versiją, jokiu būdu nelipk kitiems per galvas, nebandyk nustelbti kitų. Paskutinis lemiamas ir bene didžiausias iššūkis – tavo vedama 7 min. pamoka. Dabar, rodos, jau aišku, kaip turi atrodyti gera pamoka, kokios turi būti jos dalys, bet tada visiškai neįsivaizdavau, ko iš manęs tikisi. Galvoje sukosi tik mintis, kad reikia padaryti kažkaip kitaip, nei buvo man mokantis mokykloje, kad turi būti interaktyvu, įdomu ir t. t. Pamenu, ištraukiau pirmąjį numerį ir ėjau VA BANK. Vis dėlto dabar, kai pažvelgiu atgal, džiaugiuosi ta savo sukurta trumpute pamoka ir tai dar kartą įrodo, kad svarbiausia tikėti tuo, ką darai ir daryti taip, kad tau pačiam būtų įdomu..
Tad ir tu tikėk savimi, o svarbiausia parodyk, kaip labai tu to nori – juk tikri žmogaus troškimai labai greitai pasimato. Atranka yra pakankamai ilga, tad tai gera proga atsiskleisti iš visų pusių, o ir pačiam susivokti, koks mokytojas norėtumei būti. O jei netyčia nepavyktų, o tavo noras tapti mokytoju ne tik, kad niekur nedingsta, bet dar labiau stiprėja, nenuleisk rankų ir nebijok užpildyti anketą dar kitais metais. Sėkmės!
Tai tiek,
tikiuosi iki greito!
Informacijos šaltinis: renkuosimokyti.lt